IRENA KAIRYTĖ

     Jeigu panagrinėsime įvairiuose pasaulio kraštuose nuolat kylančių neramumų šaknis, tai pamatysime, kad ne kartą jos glūdi religijos klausimuose. Pavyzdžiui, krikščionių susiskaldymas yra atnešęs daug problemų visoje krikščionybės istorijoje. Tad jau ir pavieniai asmenys, ir atskiros grupės pajuto reikalą ieškoti kelių krikščionių suartėjimui. Būtų sunku susekti šio sąjūdžio pradžią, bet daugeliui krikščionių buvo aišku, kad susiskaldymas prieštarauja Kristaus norams, kuris meldėsi už vienybę ir sakė, kad "iš to pažins, jog esate mano mokiniai, jei mylėsite vienas kitą" (Jono 13, 35).

     Besirūpinantiems krikščionių vienybės klausimais yra aišku, kad būtų labai sunku pakeisti šimtmečiais susidariusius dogminius skirtumus ir istorinius bei kultūrinius savitumus. Vis dėlto bendravimui keliai yra galimi. Jau šio šimtmečio pradžioje įvesta Vienybės Oktava, kuri būna kasmet sausio mėnesį. Šios oktavos metu visi yra raginami melstis už vienybę. Taip pat buvo užmegzti ryšiai tarp įvairių krikščionių grupių teologų.

     Tačiau platesniu mastu šis klausimas buvo paliestas II Vatikano susirinkime. Krikščionių vienybės atstatymas buvo vienas pagrindinių šio suvažiavimo tikslų. Jonas XXIII ir Paulius VI pakartotinai iškėlė vienybės klausimą, ir šiam tikslui buvo paruoštas specialus dekretas. Tuo pat metu buvo suorganizuotas ir Krikščionių vienybės sekretoriatas. II Vatikano susirinkime stebėtojų teise dalyvavo ir kitų krikščionių grupių atstovai.

     Yra keliamas ne tik trijų pagrindinių krikščionių šakų — katalikų, protestantų ir stačiatikių — susijungimo reikalas, bet ir protestantai nori sujungti įvairias savo bažnyčias, nes jie yra suskilę į daugelį skirtingų grupių. Jau daug įvairių kelių suartėjimui buvo ieškota, bet gal vienas svarbiausių ekumeninių įvykių yra Pasaulio Bažnyčių Tarybos įsteigimas. Iki šiol jau ne viena protestantų bažnyčia susijungė.

     Stengiantis siekti vienybės, yra svarbu užmegzti ryšį ir pradėti pokalbį. Tokie ryšiai geriausiai užsimezga, drauge ieškant sprendimų įvairioms pasaulio problemoms, pvz. moraliniams ar socialiniams klausimams, taikai ir teisingumui pasiekti, šalpai organizuoti ir kt. Pavyzdžiui, Belfaste, Airijoje, tame kovų išvargintame mieste, katalikės ir protestantės moterys suėjo draugėn kovoti prieš neapykantą ir naikinti tas priežastis, kurios veda vis prie naujų susikirtimų. Taip pat neseniai skaitėme, kad bendrai meldėsi krikščionių ir žydų dvasiškiai už Lietuvoje persekiojamus ir kankinamus kunigus.

     Užmezgus ryšius, susidaro progos geriau pažinti kitų tikėjimą. Tikrasis ekumenizmas reikalauja atsivėrimo kitam ir supratimo, kad išganymo paslaptis liečia kiekvieną žmogų. Teologai turi progos dalyvauti pokalbiuose, bendrai studijuodami teologiją ir ypač Šv. Raštą. Tos studijos ir asmeninis ryšys parodė, kad krikščionys turi labai daug juos jungiančių elementų. Svarbiausias vienybės ryšys yra bendras tikėjimas Kristumi, krikštas, malda ir kitos panašios vertybės.

     Bet ypatingos reikšmės yra kiekvieno tikinčiojo dvasinis atsinaujinimas. Geriau savo tikėjimą pažįstant ir juo grindžiant savo gyvenimą, tampama geresniu Bažnyčios nariu. Tokia mintis buvo išreikšta II Vatikano suvažiavime. Katalikų Bažnyčios dvasinis atsinaujinimas padarys ją artimesnę Kristui. Tokiu būdu asmeninis pavyzdys daugiau pasitarnaus vienybės sąjūdžiui, negu dogminiai argumentai.

     Vis dėlto negalima paneigti, kad greito sprendimo čia negali būti. Dogminių skirtumų yra. Daug yra neišspręstų klausimų ir problemų. Paskutiniuoju metu lyg mažiau kalbama vienybės klausimu, buvęs užsidegimas ima vėsti. Gal ne vienam atrodo, kad tas klausimas nustoja reikšmės, nes kiti iškilę rūpesčiai reikalauja sprendimų. Iš dalies nemaža reikšmės turi ir mūsų laikų apraiška, kur idėjos ir šūkiai keičiasi beveik tuo pačiu greičiu kaip ir mados. Tačiau būtų neteisinga remtis tik greitai praeinančiomis nuotaikomis.

     Tos Kristaus norėtos vienybės turime siekti ir mes, lietuviai. Nors galimybės labai ribotos, nors yra daug visokių sunkumų, bet nereikėtų taip lengvai atsisakyti siekiamos vienybės, bet ieškoti visokių kelių ją pasiekti. Svarbu nenustoti vilties, bet ištesėti pradėtame darbe. Nors mums tie keliai ir neaiškūs, bet Dievas kiekvienu metu juos gali mums parodyti.