HENRIKAS NAGYS

     Apie mirtį nekalbėdavome. Tiek daug gyvenimo buvo jo drobėse, tiek daug gyvenimo už ateljė lango žvilgančiuose, neužmatomuose Šv. Lauryno upės vandenyse ir didžiuliuose medžiuose, šniokščiančiuose pakrantėje, kad sunku buvo įsivaizduoti, sunku įtikėti, jog čia kada nors gali kristi šešėlių karalystės uždanga; kad juodoji ranka gali nurinkti burlaivius nuo mėlynų vandenų, šiaurės miškus ir debesis, mažyčius žvejų namukus nuo tolimos įlankos ledo, tiltus, prieplaukas ir pačius žvejus, priemiesčius ir berniukus vargo ir metų išlankstytose gatvėse... O tačiau taip įvyko: nesulaukęs nė 42-jų metų amžiaus, dailininkas Vytas Remeika paliko mus ir savo numylėtą Lachine priemiestį; paliko tuščias drobes, kuriose jau niekados nebegyvens nei jo žmonės, nei jo laivai, nei jo kristalinė išsvajota šiaurė...

     Yra dailininkų, kurie piešia tik tai, ką mato. Jiems aplinka tėra modelis. Yra dailininkų, kurie piešia tai, ką jaučia. Jiems aplinka tėra paskatas. Yra dailininkų, kurie tesprendžia grynai tapybinius uždavinius. Šitiems aplinka nereikalinga, nes jie visus paskatinimus randa savyje. Tačiau yra dailininkų, kurie tapydami gyvena savo sukuriamam pasaulyje ir ieško ne tiktai tapybinės išraiškos, bet ir kūrybinės tiesos. Vytas Remeika buvo vienas tų, kuriam tapyba nebuvo vien tik talento manifestacija, bet pats gyvenimas. Remeika dailininkas ir žmogus buvo neatskiriami. Jis, kartais sąmoningai, bet dažniausiai intuityviai, ieškojo savo tapatybinės tiesos, autentiško išgyvenimo ir apipavidalinimo sintezės, nes toks buvo jo gyvenimo stilius. Atviras, šiltas, draugiškas ir tiesus jis buvo su savo artimaisiais ir draugais, lygiai atviras ir šiltas jis buvo ir savo kūryboje. Negalėtume nusakyti jo braižo, jei paliktume nuošalėje jo tapytąjį pasaulį. Jis įaugo į savo kūrinius ir kuriamąją aplinką taip neatskiriamai, kad šiandien (ir dar daug metų) pravažiuodamas arba praeidamas pro Kanados vandenis ir žmones, laivus ir priemiesčio prieplaukas, negali atsiginti minties, jog kažkas yra dingę pačiame gamtovaizdyje ir priemiesčio žmonių veiduose. Juk tai buvo jo gamtovaizdis ir jo žmonės. Tarytumei pati šiaurės šviesa tapo blankesnė, tarytumei išblėso burių akinantis žėrėjimas, tarytumei užgęso dalis gyvasties vaikų akyse. Tarytumei pati tikrovė prarado kažką neapsakomo, kurį dailininkas sugebėjo įamžinti savo paveiksluose.

     Nėra tai vien kompozicija, tapomų objektų atranka, koloritas, faktūra, piešinys. Yra tai visų šių elementų jungtis, visuma. Ir dar daugiau — tai, kas už šių visų, technišku žargonu apsakomų, dalykų slepiasi kiekvieno tikro dailininko kūriniuose: savotiškas magnetizmas, kūrinio siela. Ją galime pavadinti dar ir daugeliu kitų vardų: nuotaika, kažin kelintos dimensijos spinduliavimas, žmogiška šilima, meilė tapybai ir tapomam pasauliui.

     Gerų dailininkų yra daug. Meistriškų dailininkų netrūksta. Miklių, įmantrių, eksperimentuotojų ir mistifikatorių. Tapančių įvairiausiom priemonėm, būdais, dažais, įnagiais. Kuklių, tetrokštančių perduoti nuostabų vaizduojamojo pasaulio formų ir spalvų turtą. Ambicingų, bandančių sukurti savo tikrovę, su visais, jai vienai tegaliojančiais, dėsniais. Vieni tenori atviros, nuoširdžios komunikacijos; kiti — žiūrovą palenkti, įtikinti, pritrenkti, nustebinti, net savotiškai perauklėti jo visą turimąją dailės sampratą. Vytas Remeika nebuvo revoliucionierius. Jo tapyba, jei turėjo kokią tendenciją, tenorėjo autentiškos komunikacijos su žiūrovu. Lygiai kaip ir jis pats tetroško nemeluoti sau pačiam. Nei simboliais, nei mistinėm gelmėm, nei kaligrafinėm struktūrom Remeika neoperavo. Visa tai jam buvo tolima ir svetima. Per daug jis mylėjo savo tapomąją aplinką, kad būtų galėjęs jos atsisakyti vardan bet kokio formalizmo. Neturėjo jis tam būtinos racionalizuojančios pakrovos nei abstraktaus intelektualizmo. Jis tapė taip pat tai, ką matė, bet sugebėjo nutapyti ir tai, kas glūdi už tapomosios tikrovės dvidimensinio fasado. Norint būtinai Remeikos tapybą įdėti į kokį nors etiketinį stalčių, būtų galima jį pavadinti dailininku, sustojusiu kažkur tarp impresionizmo ir ekspresionizmo, pasinaudojusiu tradiciniais, akademiniais pagrindais, palikusiu juos, bet niekad nenuėjusiu į totalų vadinamosios grynosios tapybos eksperimentą.

     Remeikai mus palikus, nustojome gabaus dailininko. Atviriaširdžio ir švaraus, kaip jo tapytasis pasaulis. Ir, be jokios abejonės, iš jo skurdžių priemiesčių, jo burlaivių ir krantinių, jo šiaurės neaprėpiamų vandenų platumos ir dangaus gelmės, iš jo liūdnų berniukų melancholiško akių žvilgsnio į mus visiems laikams švies ne tiktai jo autentiška paletė, bet ir jo, kupina meilės žmogių, ir žemei, ir vandenims, giliai žmogiška ir atvira siela.