MARIJA SAULAITYTĖ

1972 PAVASARIS

akmenys
sava jėga
 išsijudina

virš debesų
iškyla
pilys

saulė sužalota,
saulė sukapota

trupiniais maitinasi
žarijos

naktigonė

*  *  *

mūsų pastogėj
skryniose
nebėra pasakų

nykštukai, milžinai,
baidyklės, gražuolės
iškeliavo skambiu grindiniu
per miestą

žadinti vaikų

*  *  *

tarp vidurnakčio ir trečios valandos
sapnavau mėtinį dangų

naktį jaučiu laiką:
prieš dvyliktą tamsu, po trečios pilka,
po šeštos švinta

o žalia
rūpestingai iškarpytų lapų skoniu

tas tris mano laikrodžio
ir mano laiko
valandas

*  *  *

Žiedai
paeiliui
tirpsta

mano kūdra ružava
ir saldi
vyšniomis

todėl popiet
pradėsiu statyti
naują medį

iš pagrindų

*  *  *

kai už sekančio kalno
užkliuvusi saulė
meta šešėlį ant sodo,

žydra,
kur alyvos tarpsta

*  *  *
po trankios audros
giedrėjant,
vaivorykštė trapi,
lyg išsigandus,
lyg nedrąsi


prieš savo šuolį
į dangaus šerdį
metams žymėti