Vysk. Vincentas Brizgys

     Dabarties dvasia. Jau beveik dešimtmetis, kai ne vien katalikų visuomenė pergyvena tikrą dvasinį svaigulį. Jaučia, kad dvasinio gyvenimo turi per maža, bet nežino, kaip ir kur jo ieškoti. Aktyvių žmonių paskleistas šūkis ir sukurta tendencija Dievo ieškoti, jį mylėti ir garbinti tik žmoguje, ar tik per žmogų, labai greitai nuvedė tokiu keliu, kur asmeninis religinis gyvenimas ir apaštalavimas tikrąja prasme tapo apriboti tik socialine veikla. Liko tik veikimas — darbai be maldos; įėjo į madą kalbėti tik apie duoną be Dievo žodžio. Beveik visi mūsų dienų krikščionys užmiršo Kristaus atsakymą velniui, kad žmogus gyvas ne vien duona, o ir Dievo žodžiu. Užmirštas prasmingas krikščionių šūkis: Ora et labora — melskis ir dirbk. Labai teisingai ir prasmingai išsireiškė Čikagos arkivyskupas kard. J. C. Cody, kad tik toks darbas atstoja maldą, kuris gimsta iš maldos (jo laiškas tikintiesiems, sutinkant 1972 metus).

     Kokie bebūtų laikai, kiek ir kaip pasiaukojusių pasauliečių apaštalų beturėtume, bet be tinkamų dvasios vadų-kunigų daugybės katalikų gyvenimas liktų blankus, o gal ir visai klaidingas. O kaip tik viena paskutiniojo dešimtmečio nuotaikų pasekmė yra dvasios vadų-kunigų stoka. Nereikia nė aiškinti, kad jie gali ir turi ateiti tik iš jaunimo.

     Ar ateis? Teorija visada aiški, bet praktika parodė gausius dabarties faktus, kad be maldos klumpa net tie, kurie jau daug metų išgyveno kunigo ar vienuolio luome. Iš nesimeldžiančio jaunimo neatsiras pašaukimų į kunigų ir vienuolių luomą. O mūsų laikų nesimeldžiąs jaunimas yra nesimeldžiančių šeimų auka. Nesimeldžiąs gali stipriai pajusti tiesos ir gyvenimo prasmės supratimo stoką. Didvyriškai jų beieškos, tikrai jas suras, nes trokštančiam gero yra užtikrinta Dievo malonės pagalba. Tačiau toks asmuo gal pradės melstis net pirmiau, negu suras savo protą ir širdį patenkinančią tiesą. Iš praeities turime daug tokių pavyzdžių.

     Aukos baimė. Nedaug yra žmonių, kurie patys ieškotų progų aukotis. Vis dėlto yra tokių, kurie nebijo ir nevengia jiems priklausančios aukos. Tais laikosi visos žmonijos gyvenimo sritys. Kalbant apie auką, reikia pasakyti, kad žmonės dažnai klysta. Tuo visai nereikia stebėtis, nes kaipgi viską žinosi be patirties? Dažnai auka įžiūrima ten, kur jos nėra, arba yra ne tokia, kokia atrodo iš šalies. Taip pat dažnai aukos nematome ten, kur ji tikrai yra. Daug ką gąsdina nepatirta kunigo ar vienuolio gyvenimo auka. Kas galėtų sakyti, kad jos ten visai nėra? Tačiau kokią daugybę dabartinio jaunimo padarys tikrais aukos žmonėmis tie keliai ir tos profesijos, kurios jauniems žmonėms vaidenasi viliojančiomis šviesomis! Pasauliniame gyvenime labai dažnai tenka aukotis tik žemiškiems savo ir kitų reikalams be dvasinio ir net be žemiško džiaugsmo. O jeigu ta auka nebus pašvęsta geros intencijos ir maldos, tai ji pasiliks be antgamtinės prasmės ir vertės. Negalima sakyti, kad pasaulyje nėra švento gyvenimo ir kilnaus džiaugsmo. Tačiau kunigo ar vienuolio gyvenimas turi savo dvasinių džiaugsmų, kurių nėra pasaulyje. O tapti vispusiškai naudingu visuomenei, kokiu tampa beveik kiekvienas geras kunigas, pasaulyje pavyksta gal tik vienam iš tūkstančio.

     Kartų skirtumai. Neabejoju, kad mūsų jaunimui nepatinka dabartinis kunigų ir vienuolių tipas. Bet jaunuoliai turi žinoti, kad visada taip buvo. Kalbant apie lietuvius, reikia atsiminti, kad pvz. jaunam Mykolui Krupavičiui ir jo mokslo draugams nepatiko ano meto vyresniųjų kunigų tipas. Jie kūrė savą, naują savosios kartos kunigo tipą, skirtingą nuo senųjų ir psichologija, ir akiračiais. Taip buvo ir su mano laikų jaunais moksleiviais ir klierikais. Tačiau senieji mūsų nevertė, o mes nesistengėme jų kopijuoti. Laisvosios Lietuvos meto kunigai susikūrė savą kunigo tipą. Jeigu dabartinis jaunimas tik kopijuotų subrendusius kunigus ir vienuolius, tai jis būtų atsilikęs nuo savo gyvenamo meto. Mūsų laikų jaunimas turi duoti kunigo ar vienuolio tipą, tinkantį šiems laikams ir jų psichologijai. Vyresnieji atiduoda jaunimui savo patirtį, viską, ką sukūrė, gyvenimo principus ir bendras gaires, bet jie nenori padaryti iš jaunimo savo kopijų.

     Jeigu kas jaunimui ar subrendusiems šiandien nepatinka kunigų ir vienuolių veikloje, jų institucijose, tai yra atviri visi keliai jaunimui ateiti ir visa tai paimti į savo rankas. Jaunimas turėtų dažnai atsiminti, kad vyresnieji, pasitraukdami iš gyvenimo, neišsineš savo sukurtų nei mokyklų, nei kultūros centrų, nei ligoninių, nei spaustuvių. Viską jie paliks jaunimui. Ko tinkamu laiku neperims dabartinis lietuvių jaunimas, tai pasiims kitataučiai, o dabartinei lietuvių jaunimo kartai liks tik nusikaltimas apsileidimu. Jeigu dabartinė jaunoji lietuvių karta duos pakankamai kunigų ir vienuolių, tai bus pasitarnauta ne vyresniesiems ir ne praeičiai, bet sau ir ateičiai. O priešingu atveju pasekmes pajus taip pat ne praeitis, o tik lietuvių ir Lietuvos ateitis.