t. alga

     Paverkšlenimus, kad išeivijoje labiausiai mums trūksta jaunimo ir vaikų literatūros, matyt, rimčiausiai galvon paėmė Nijolė Jankutė. Jei pusmečio laikotarpyje pasirodžiusios dvi jaunai auditorijai skirtos knygos nors apytikriai atskleidžia autorės produktyvumo potencialą, netektų stebėtis, kad ji, pati viena, be jokių konkursinių paskatų, tą spragą užpildytų per keletą metų...

     Juokai juokais, bet kiekvienam vaikų literatūroje sėkmingiau pasireiškusiam rašytojui pasekus N. Jankutės pavyzdžiu, ši sritis tegalėtų skųstis nebent... perteklium. Zebriuko nuotykiai miške (1963), Danutė stovyklauja (1966) ir Kaip Algiukas vėjo ieškojo (1967) įpratino jaunąjį skaitytoją vos ne reguliariai, kas pora metų, iš N. Jankutės ko nors naujo laukti. Ir ne veltui. Kelių metų pauzė buvo išpirkta pernykščių metų gale išėjusiais Šamo ežero sekliais ir šių metų pradžioje išleista Kelione į Septintą stotį.

     Jaunimo literatūros mąstelių rėmuose naudojant bendrąsias žanrines etiketes, Šamo ežero seklius gal geriausia tiktų vadinti "detektyviniu romanu". Trejetas paežerėje atostogaujančių miesto vaikų čia nejučiomis įsivelia intriguojančion istorijon ir pasijunta savo pačių prisiimtose seklių rolėse. Ką jie seka ir kaip jiems visa tai sekasi, recenzentui, prisilaikant nusistovėjusių taisyklių, nederėtų išpasakoti, pamerkus viena akimi teprimenant, jog pakankamai drumstame Šamo ežere yra gaudomos tikrai "stambios žuvys"...

     Apysakaitėje apstu veiksmo, trumpasakio ir natūralaus, bet kartu ir dinamiško dialogo. Knygą suskirstydama į trumpus, tematiniais fragmentais apribotus skyrelius, autorė vengia peržengti jauno skaitytojo kantrybės ribas, tuo pačiu iki galo išlaikydama jo smalsumą.

     N. Jankutė parodo gerą savo auditorijos supratimą, į pasaulį žiūrėdama mažamečio skaitytojo akimis, bet niekur jo nepašiepdama, neironizuodama. Kad ir sėkmingai atsispirdama ilgų ir nuobodžių aprašinėjimų ar bereikalingo poetizavimo pagundoms, ji gali duoti visus skaitytojo pojūčius užangažuojančių detalių, rodo pvz. kad ir šitokia ištraukėlė iš Kelionės į Septintą stotį:

     Rytas buvo giedras. Nuo eglės spyglių rasos karoliukai papsėjo tiesiai į baltą dubenį, stovintį balkono kampe. Karilė panėrė rankas į šaltą rasos vandenį ir nusiprausė (31).

     Kelionėje į Septintą stotį nuotykių irgi netrūksta. Tai, sakytum, moderni pasaka, perduota šiandieninės tikrovės rėmais apvedžioto mažos mergaitės sapno forma. Karilė užsnūsta, stebėdama vaikams skirtą programą televizijoje, kiek nusivylusi, jog Septintoji stotis savo pasakose niekada neparodo gražių laumių, gerų raganų. Velykės ar Kalėdų Senio. Tartum mergaitės mintis išskaičiusi, iš televizijos ekrano išnyra geroji ragana Teodora ir Karilę kartu su jos katinu Spurgu ant "7-up" butelio skraidina į Septintą stotį, kur jos turėtų pareikšti protestą stoties vadovybei dėl netikusių programų. Kelionėje susipažįstame su daugybe gerųjų pasakų veikėjų, o taipgi susiduriame su piktųjų nuolat spendžiamais spąstais ar statomomis kliūtimis.

     Kelionę į Septintą stotį, atrodo, N. Jankutė sukirpo prieš šimtmetį su viršum parašyto, bet ir šiandien populiaraus Lewis Carroll'o veikalo Alice's Adventures in Wonderland pavyzdžiu. Baltojo Kiškio pareigas pavesdama gerajai raganai Teodorai, o ir daugelį kitų veikėjų suasmenindama pagal šio vaikų literatūros klasiko sukurtus modelius. Betgi laisvas sekimas klasikais vaikų literatūroje yra gal ne mažiau įprastas, negu folklorinės medžiagos naudojimas ar jos stilizavimas. Kelionėje į Septintą stotį N. Jankutė parodo pakankamai originalumo, atskleidžia savo lakią vaizduotę ir mus įtikina sugebanti ją sužadinti savo auditorijoje. Kelionė skaitytoją užintriguoja gal net labiau, negu Sekliai, nors, antra vertus, Kelionėje pasitaiko ir gerokai ištęstų, nuobodokų vietų, sunkiau paskaitomų dėl kiek pertempto kaukų "adverniško" dialogo ar žargoniečių kalbėjimo vardininkais ir bendratimis.

     Ne viena lituanistinė mokykla Šamo ežero seklius vartoja skaitymų knygos vietoje. LB Švietimo Tarybos aprobata Kelionę į Septintą stotį "naudoti lituanistinių mokyklų penktame ir šeštame skyriuje" rodo, jog ir šiuo atveju leidėjų turėta panašių intencijų. Jas iškelia ir autorės pabrėžti didaktiniai momentai, skatinant taisyklingą lietuvių kalbos vartojimą ar pašiepiant svetimybes.

     Abi knygas iliustravo Nijolė Palubinskienė. Šamo ežero sekliams tos paprastos ir daiktiškos iliustracijos gana gerai tinka ir, sakytum, papildo jų realistišką tekstą. Betgi Kelionę į Septintą stotį iliustruoti tuo pačiu stiliumi, man rodos, yra nesusipratimas. Grubūs šaržai lengvą ir skaidrią pasakos nuotaiką per dažnai daugiau slegia ir slopina, negu ryškina.

     N. Jankutės įnašu vaikų literatūron reikia nuoširdžiai džiaugtis. Kaip tik šioje srityje labiausiai trūko rašytojų, kurie šalia gerų norų, patrijotinių ar pedagoginių intencijų pademonstruotų pakankamai sąmoningo rūpestingumo, o svarbiausia — talento.

Nijolė Jankutė. ŠAMO EŽERO SEKLIAI. Liet. Knygos Klubo leidinys, 1972 m. 137 psl., kaina 4 dol.

Nijolė Jankutė. KELIONĖ Į SEPTINTĄ STOTĮ. Akademinės Skautijos Leidykla, 1973 m. 151 psl., kaina nepažymėta.