PRANYS ALŠĖNAS

     Kaip žaibas dangų perskrodė žinia, kad 1973 m. kovo 13 d. traukinio nelaimėje Sao Paulo mieste, Brazilijoj, buvo sunkiai sužeistas ir nuvežtas į ligoninę mirė vienas iš darbščiausių ir energingiausių mūsų misijonierių jėzuitas kun. Jonas Bružikas. Palaidotas kovo 14 d. Sao Pauly.

     O dar taip neseniai, tik pernai, T. J. Bružikas lankėsi JAV-bėse, kur Jaunimo ir Jėzuitų Centre, Čikagoje, iškilmingai buvo atšvęsta jo 75 m. amžiaus ir 50 metų kunigavimo sukaktis.

     Kiek atsikvėpęs, pailsėjęs, pernai rudenį jis vėl grįžo Brazilijon, iš kur ir pašaukė Aukščiausiasis jį į savo karaliją.

     Tėvas J. Bružikas, SJ, gimė 1897 m. gegužės 20 d. Tvarkiškių km., Garliavos parapijoje. Motinos neteko, būdamas vos pusės metų. Paaugęs labai troško mokytis, tačiau arti nebuvo mokyklos, tad iš vieno ūkininko pas kitą teko sekioti paskui kaimo "daraktorius".

     Jau kiek "prasilaužęs", jis pateko į Garliavos, o paskui į artimesnę Pažėrų mokyklą. Ją baigęs, mokytojo Jeronimo Jonkaičio vienerius metus paruoštas, 1913 m. įstojo į Veiverių mokytojų seminariją. Ją baigė 1917 m. jau tremtyje, Rusijoje — Sorošinuose, Poltavos gubernijoj. Tais pačiais metais Bružikas įstojo į Kunigų seminariją Žitomiriuje, Ukrainoje; 1918 m. grįžo į Lietuvą ir 1922 m. buvo įšventintas kunigu.

     Vėliau J. Bružikas studijavo Kauno universitete, bet po 3 semestrų išvyko į Olandiją ir tenai įstojo į jėzuitų naujokyną. Po naujokyno ir filosofinių mokslų studijų, buvo pašauktas atgal j Kauną ir paskirtas Jėzuitų gimnazijos direktorium. Direktoriavo nuo 1926 iki 1931 metų.

     Nuo pedagoginio darbo atitrauktas, T. Bružikas buvo išsiųstas į Š. Ameriką, kur tenykščių kunigų pakviestas vedė misijas ir išdirbo šešerius metus. Pirmosios jo gyvenime misijos įvyko Miroslave, ties Alytum, klebonaujant toje parapijoje kun. Lelešiui, antros — Šakiuose. Iki netikėtos mirties misijonierius T. Bružikas jau buvo vedęs netoli 1000 didesnių ir mažesnių misijų net 14-koje valstybių. Daugiausia Vokietijoj — tremtiniams, po to — Anglijoj ir kituose kraštuose.

     Pirmą kartą okupavus Lietuvą bolševikams, J. Bružikui dar pasisekė vesti misijas keturiolikoj parapijų. Deja, bolševikams tai jau buvo "perpildyta taurė". Bevedant misijas Sasnavoj, enkavedistai misijonierių suėmė ir pasodino į Marijampolės kalėjimą. Nuolat tardydami ir kankindami, išlaikė kalėjime devynis mėnesius ir tris dienas, iki karo pradžios su vokiečiais. Marijampolės kalėjime laikytus kalinius bolševikai rengėsi išžudyti, tačiau išmestos apie kalėjimą vokiečių bombos juos išvaikė, o kaliniai, išlaužę duris, išėjo į laisvę. Tik penki per neatsargumą žuvo. Išėjus T. Bružikui iš kalėjimo, vienuolyno vyresnybė jam neleido dirbti, liepdama ilsėtis, nes buvo ištinusios kojos. Bet, neilgai laukęs, misijonierius vėl pradėjo darbą. Vokiečių okupacijos metais, ligi pasitraukimo į Vokietiją, jis Lietuvoje vedė per 100 misijų.

     Universitetines studijas J. Bružikui teko baigti su pertraukomis. Po Seminarijos ir Kauno universiteto 3 semestrų pas jėzuitus mokėsi 5 metus Olandijos ir Austrijos (Innsbruck) universitetuose. Tik grįžęs iš Š. Amerikos, 1939 m. galutinai užbaigė aukštuosius teologijos mokslus, jau turėdamas 42 m. amžiaus.

     Misijonierius T. Bružikas iš pat jaunystės dienų buvo vienas iš mano labiausiai gerbiamų kunigų. Mano akyse jis buvo ir tebėra tarytum tas senosios Romos liaudies vadas-tribūnas, kuris savo ugningais pamokslais "virina" klausytojams kraują. Tokį aš jį prisimenu ir iš savo gimtosios vietovės — Vidiškių bažnyčios šventoriaus, pamokslaujantį mūsų parapijos žmonėms misijų metu...

     Dėl tos priežasties su juo man ir teko nemaža susirašinėti. Prieš keliolika metų iš Urugvajaus apie savo darbus ir rūpesčius jis šitaip man rašė:

     "Tremtiniams išsiskirsčius iš Vokietijos į visą pasaulį, ir man teko naujas paskyrimas. Turėjau išvykti ir apsigyventi Pietų Amerikoje, su pastovia gyvenamąja vieta Urugvajuje, Montevideo mieste. Mano darbas — aprūpinti vietinius lietuvius dvasiniu maistu ir teikti jiems religinius patarnavimus. Tenai, kur tenka man dabar gyventi, yra apie 5000 lietuvių. Deja, per 25 metus neturėdami pastovaus lietuvio kunigo ir bažnyčios, daugelis labai atšalo nuo tikėjimo, o kiti — net pradėjo garbinti ir ilgėtis bolševikinio "rojaus". Dėl tos priežasties darbo pradžia čia labai sunki. Betgi, ačiū Dievui, einame pirmyn. Tau netoli tas laikas, kada Montevideo mieste pakils į viršų tik lietuviams skiriamos bažnyčios bokštai. Dabar renkamos aukos bažnyčios statymui. Žemės sklypas iš 2750 kv. metrų jau užpirktas. Iš vietinio vyskupo leidimai gauti. Tame apaštalavimo darbe daug padeda ir organizaciniame veikime vadovauja jaunas ir labai energingas jėzuitas Vladas Mikalauskas, kuris kartu atvyko į Pietų Ameriką. Dabar jau turime radijo pusvalandį, kuris esti kiekvieną sekmadienį. Turime katalikiško jaunimo organizaciją, ruošiami parengimai, vaidinimai, loterijos, platinami katalikiški laikraščiai, vaikai gauna lietuviškas pamokas, paįvairintas vaikams filmukais.

     Tai daugiausia Tėvo Mikalausko nuopelnai. Jis nuolat pasilieka Montevideo, o aš, kiek pabuvęs, vėl išvažiuoju į kaimynines valstybes vesti misijų. Brazilijoj per tuos Pietų Amerikoje buvimo dvejus metus, turėjau 11 misijų, Argentinoje — irgi 11, o Urugvajuje — vienos rekolekcijos ir dviejų savaičių misijos.

     Kai turėsime bažnytėlę, geriau galėsime sušaukti žmones ir patraukti prie Dievo. Dėl to ir mudu su Tėvu Mikalausku viską dedame į vieną vietą, kad tik daugiau būtų lėšų statybos darbą varyti pirmyn. Kas užprašo Šv. Mišias — ir tas aukas dedame tik bažnyčios statybai. Jokių kitų tikslų šiuo metu neturime".

     Mūsiškis išmintingas nurodymas teigia, kad "ką Dievas myli, tam ir kryželius siunčia". Tėvas Bružikas taip pat nemaža tų kryželių yra gavęs. 1960 m. rugpiūčio 26 d. savo laiške šitaip rašė:

     "Mano sveikatos būklė dar neaiški. Po 10 savaičių ligoninės skausmų ir tokios padėties, kad negalėjau nė galvos pakelti, dabar esu įgipsuotas nuo pažastų iki klubų, kad du kartus operuotas nugarkaulis nesilankstytų ir greičiau sugytų. Gipsą žada nuimti tik lapkričio 8 d. Ar tada nebeskaudės, dar sunku pasakyti. Jei skaudės — paliks gipsą ilgiau arba darys trečią operaciją. Dėl visa to prašyčiau pasimelsti, nes dar norėtųsi gyventi ir darbuotis Dievo garbei ir sielų išganymui. Nors, tiesą pasakant, ir ligą bei skausmus galima aukoti apaštališkomis intencijomis, ką nuolat ir darau, jeigu tik Dievulis priims. Būdamas gipse, jau galiu pamažu vaikščioti ir, kas maloniausia, galiu (nors be priklaupimų) atlaikyti Šv. Mišias, ko pirmiau per visą laiką negalėjau daryti. Todėl dabar turiu daugiau ir laiko geroms knygoms pasiskaityti. Anksčiau vis būdavau užimtas misijomis. Kai susirgau ir sugriuvau gegužės mėnesį prie altoriaus, buvau priverstas atsakyti vienas užsakytas misijas Brazilijoj, vienoj lietuviškoj kolonijoj Ereshim miestelyje".

     Ir štai visiškai neseniai 1972 m. birželio 14 d. gautam iš Tėvo Bružiko laiške (iš JAV) tarp kita ko šitaip rašoma:

     "Mielas Praneli,

     Matote, kaip greitai laikas bėga. Jau laikas ir žemišką kelionę baigti, nes iki 80 metų retai kas išsilaiko, o mano gyvenimas buvo ir yra pilnas ligų, kryžių, vargų ir vargelių. Pernai išgulėjau 5 mėnesius dėl širdies. Nebepasieksiu misijų tūkstantinės, nes dar trūksta 16 misijų. O misijos išsemia daug energijos, prakaito ir jėgų. Lietuvoj 3 metams buvo užsakytos misijos, bet vos 14 suspėjau dar duoti ir bolševikai nutraukė, įmesdami į Marijampolės kalėjimą, o dabar jau jėgos nebeleidžia. Atvykau Čikagon 4 mėn. poilsiui ir rugsėjo 27 d. turiu išvykti atgal į Braziliją, kur turime lietuvišką misiją".

     Tavo žemiškieji palaikai, Garbingasis Tėve, teilsisi svetimoj žemėj, o Tavoji siela — nuėjo pas Dievulį su dideliu ir gražiu kraičiu!