BR. KRISTANAVIČIUS, S.J.

VI. SPALVINGA ŠEIMA

     1927 m. atgyjančią Lietuvos jėzuitų provinciją sudarė savotiška šeima, į kurią verta mesti bent trumpą žvilgsnį. Ji susidėjo iš dviejų tautų atstovų su daugybe amžiaus, išsilavinimo, temperamento, gabumų ir kalbos niuansų. Nors visus juos siejo tas pats idealas ir gyvenimo būdas, bet konkrečioje darbo dirvoje jie išsiskirdavo ir sudarė tris labai spalvingas žmonių grupes.

     Pirmoji grupė susidėjo iš keturių kunigų: T. Kipo, T. Andruškos, T. Fengerio ir T. Bružiko. T. Kipas buvo visiškai pasinėręs į gimnazijos, statybos, finansinius ir visuomeninius rūpesčius ir gyveno kaip laikrodis. Vis tą pačią valandą jis keldavo, laikydavo mišias, valgydavo, kalbėdavo brevijorių ant stogo, priimdavo žmones, melsdavosi ir guldavo. Su T. Andruška jis susitikdavo dažniausiai sekmadieniais, kai šis ateidavo klausyti išpažinčių ir sakyti pamokslo. T. Andruška gyveno kunigų seminarijoje, buvo klierikų dvasios vadas, skaitė paskaitas ir rašė arba vertė knygas.

     T. A. Fengeris grojo namuose antruoju smuiku, nes buvo dešinioji vyresniojo ranka ir jį dažnai pavaduodavo. Bet toji ranka ne visuomet būdavo laiminga, nes ką ji paliesdavo, tą neretai užgaudavo. Širdies gilumoje jis buvo mielas žmogus, bet kartu staigus, nekantrus ir nepunktualus. Mokykloje jis vaidino rūstų ir griežtą pedagogą, bet mylėdavo vaikus ir jų išdaigas. Namuose, bažnyčioje ir mokykloje dirbo daug. Klierikus ir brolius jis dažnai valdydavo pagal savo ūpą ir nepastovią nuotaiką, bet kas jį pažino arčiau, tas jausdavo kunigo šilimą. Iš jo lietuvių kalbos, ypač pirmaisiais metais, visi turėdavo daug juoko.

     T. Jonas Bružikas neturėjo didelių pedagoginių gabumų, ir jo pamokos buvo panašios į senamiesčio turgų. Atitrukdamas nuo gimnazijos, jis vesdavo misijas ir už-burdavo liaudies mases. Pasirašęs tuščius blankus, visus mokyklos reikalus palikdavo T. Kipui ir kolegoms, o pats keliaudavo iš parapijos į parapiją. Ten buvo jo širdis ir jo mėgstamo darbo laukas.

     Klierikai buvo penki ir visi skirtingi. J. Paukštys buvo truputį saldokas, bet gerai dėstė lietuvių kalbą ir švelnia ranka vesdavo kandidatus į vienuolyno gyvenimą. Būdamas didelis patriotas, savo dvasia jis laikėsi atokiau nuo vokiečių, bet kartu mokėjo ir bendradarbiauti.

     Savo švelnumu į J. Paukštį buvo panašus Pranas Aukštikalnis, visuomet ir visiems mielas ir didelis A. Mešlio draugas. "Frank ir Tony" sudarė savo grupę ir įnešė daug įvairumo. A. Mešlis imponavo ypač karininkams savo ryžtingu elgesiu ir vyrišku balsu. Tie du JAV lietuviai įgijo gimnazijai daug simpatijų.

     Klierikas Karolis Fulstas buvo gimęs lingvistas ir geras pedagogas. Pamokoms jis ruošdavosi kruopščiai, ir kiekviena pamoka būdavo tarsi šventė. Jis dėstė taip įdomiai, kad mokiniai jį sekdavo tarsi užburti. Socialus, draugiškas, atviras ir tiesus, jis buvo mėgstamas ir savųjų, ir mokinių. Lietuviškai jis kalbėjo tobulai, ir ne vienas lietuvis galėjo jam pavydėti.

     Albertas Bistras buvo šaltas ir užsidaręs profesorius. Žinodamas, kad jo darbas yra tik laikinis, jis nesistengė prigyti Lietuvoje. T. Kipą jis dažnai kritikuodavo ir į komunitetą įnešdavo neskanumų.

     Dirbdami pionierių darbą, tėvai ir klierikai gražiai susigyveno ir sudarė jaukią bei spalvingą šeimą. Nors daugeliui jų darbas buvo tik laikinis, bet jis buvo patrauklesnis, negu jų pačių provincijoje, kur viskas buvo nusistovėję ir sureguliuota senų tradicijų. Kaune klierikai užėmė beveik kunigų vietą ir tuo jie džiaugėsi. Rodydamas jiems didelį pasitikėjimą ir neslopindamas iniciatyvos, T. Kipas pabrėždavo klierikų autoritetą mokinių tarpe ir mielai pripažindavo jų pasiektus rezultatus. Tokioje atmosferoje augo noras dirbti. Darbas buvo nelengvas, bet kartu įdomus ir įvairus. Be pamokų ir pamokslų, Aukštikalnis, Mešlys ir Fulstas išbandė ir savo plunksną, parašydami po keletą straipsnių "Žvaigždei". Nuo 1927 m. nr. 6 pradėjo rašyti ir T. Fengeris.

     Pirmieji trys broliai vokiečiai nesudarė organinio vieneto ir gyveno tarsi paklydę paukščiai. Jie nemokėjo lietuvių kalbos, nepritapo nei prie kunigų, nei prie klierikų ir jautė, kad tiesioginis jų vyresnysis T. Fengeris ne visuomet įsigyvendavo į jų padėtį ar darbus. Br. Schwartz melsdavosi ilgai, paskendęs kažin kokiose mintyse. Jis mėgo paukščius, o paukščiai jį. Kai išeidavo iš savo dirbtuvės, senamiesčio varnos apspisdavo jį iš visų pusių, nutūpdavo jam ant pečių ir laukdavo maisto. Ilga jo barzda ir rimta išvaizda jį darydavo panašų į pranašą. Bet tas didelis paukščių draugas vieną dieną slaptai apleido namus, nuvyko pas savo seserį ir tapo kairiuoju.

     Br. Jonas Lukas gyveno kaip šešėlis. Jis niekam neužkliūdavo ir niekam nekrisdavo į akis. Atlikęs savo uždavinį ir nepabuvęs nė metų, jis vėl grįžo į Vokietiją ir daugiau nematė Lietuvos.

     Br. P. Dreisewerd buvo labai mielas žmogus ir pavyzdingas vienuolis. Pramokęs tik keletą žodžių lietuviškai, jis kalbėjo daugiau gestais negu žodžiais ir sumaniai paskirstydavo kandidatams darbus. Jis pats dirbdavo nuo ryto iki vakaro, ir niekas jo darbštumu nepralenkdavo. Jis mėgo lietuvius, buvo labai mandagus, draugiškas, kantrus ir teisingas. Kai kūrėsi naujokynas Pagryžuvyje, jis buvo ten nepamainomas ir savo universalumu, ir savo šviesiu pavyzdžiu.

     Didžiausią problemą sudarė kandidatai į kunigus ir brolius. Ir vieni, ir kiti gyveno Kaune kartu ir dirbo tuos pačus darbus: šluodavo namus, valydavo kiemą ir gatves, plaudavo lėkštes ir puodus, padengdavo stalus, išnešdavo pamazgas. Fizinio darbo jiems buvo per daug, o poilsis per trumpas. Jie keldavosi 5 val. ryto, apsiprausę eidavo valyti gatvės, paskui susikaupdavo zakristijoje ir 6 val. klausydavo mišių. Būdami išvargę, kartais pradėdavo snausti net per pamaldas. Po pusryčių vėl kibdavo į darbą. Pusę valandos prieš pietus turėjo laisvą laiką. Jį panaudodavo apsišvarinimui ir sąžinės sąskaitai. Po pietų vėl dirbdavo iki vakarienės. Pavakarieniavę ir suplovę indus, skubėdavo į vakarines pamaldas. Pasibaigus pamaldoms, J. Paukštys papasakodavo jiems šį tą iš ordino regulų ir duodavo medžiagos rytdienos mąstymui. Nepaisant klieriko iškalbumo, sąmojaus ir stipraus balso, nemaža dalis kandidatų pradėdavo snausti, nes tikrai būdavo išvargę. Valgis buvo geras, ir patalpos švarios, bet jokio kontakto nei su T. Kipu, nei T. Fengeriu. Kai T. Venckus atvyko į Kauną 1927 m., jis pastebėjo, kad niekas iš tėvų nenorėdavo duoti kandidatams medžiagos mąstymui. Kandidatai gyvendavo viltimi greitai išvykti į naujokyną, kuris jiems atrodė, kaip pažadėta žemė. Tas keistokas kandidatų traktavimas Kaune ne vieną iš jų palaužė ir išrovė pašaukimo daigą.

     Kol kandidatų buvo nedaug, jie greičiau būdavo siunčiami į užsienį, kad, baigę naujokyną, vėl grįžtų į Lietuvą. Kai dėl įvairių priežasčių didelis kandidatų procentas pradėjo išstoti iš naujokyno, T. Kipas nusprendė geriau juos išsijoti Kaune ir pratęsė kandidatūros laiką. Tiesa, kandidatus į klierikus jis išleisdavo gana greit, bet kandidatams į brolius tekdavo gerokai palaukti. Tas jo potvarkis atsiliepė neigiamai, nes kandidatai pasijuto išnaudojami darbui su maža viltimi tapti kada nors vienuoliais.

     Kai tėvai jėzuitai įsigijo Bajėnų ūkį, daugelis kandidatų turėjo pereiti per kitą abejotinos vertės bandymą. Pirmieji iš jų buvo pavesti ūkvedžiui, kuris su jais elgėsi, kaip su samdiniais. Tiesa, jie gyveno ir valgė atskirai ir sekmadieniais galėdavo eiti į Panevėžiuko bažnyčią. Bet tai buvo ir viskas. Tačiau nors ir apleisti, jie pradžioje nepalūžo. Atėjus gegužės mėnesiui, jie suorganizavo gegužines pamaldas, ir vienas iš jų, Ignas Malinauskas, pasakė net pamokslą. Jie tikėjosi, kad atvykus atostogauti tėvams, pagerės jų sąlygos. Bet pastebėję, kad jais niekas nesirūpina, pradėjo išstoti būriais.

1925 m. lietuvių jėzuitų kandidatai su tėvais, klierikais ir broliais. Sėdi iš kairės į dešinę: Br. J. Lukas, Kl. A. Mešlis, T. A. Fengeris, T.. J. Kipas, Kl. J. Paukštys, Kl. A. Bistras, Kl. Pr. Aukštikalnis. Prie T. Kipo kojų sėdi Jonas Kubilius, o už T.. Kipo stovi Jonas Borevičius.

 

     Tur būt, pasiliks amžina mįslė, kad T. Kipas, stengdamasis atgaivinti Lietuvos provinciją, nematė kandidatų problemos. Mokykla ir mokiniais jis rūpinosi labai, o kandidatus į brolius nuo 1927 m. pradžios jis beveik visiškai apleido.

     Kol Lietuvoje nebuvo naujokyno, visi kandidatai būdavo siunčiami į s'Heerenberg šv. Bonifaco namus. Mat, valdant Vokietiją Bismarkui ir užvirus Kulturkampfui, reicho parlamentas 1872 m. liepos 4 dieną priėmė įstatymą, kuriuo tėvai jėzuitai per 6 mėnesius turėjo išvykti iš Vokietijos. Turėdamas apsčiai laiko, T. Provincijolas Augustinas Oswald perkėlė savuosius į Olandiją ir Angliją. Senoje Blyenbecko (Olandijoje) pilyje apsigyveno vokiečiai naujokai. Kadangi tas namas buvo labai drėgnas, tėvai jėzuitai pastatė patogesnį namą 'sHeerenberge, prie pat Vokietijos sienos.

     Naujokynui priklausė nemažas parkas ir dideli daržai. Apylinkė buvo plokščia ir nuobodi. Ją pamargindavo pievose besiganančios karvės, dviračiai, šunų tempiami vežimukai su pieno kibirais ir raudoni olandų veidai. Lietuviui, patekusiam į šį kampelį, buvo viskas nauja.

     Į vienuolyno gyvenimą kandidatai įeidavo palaipsniui. Visų pirma atlikdavo trijų dienų rekolekcijas, paskui susipažindavo su tėvais ir naujokais, išeidavo pasižiūrėti apylinkių ir turėdavo apsčiai laiko pagalvoti, ar vienuolio gyvenimas yra jiems prie širdies. Jėzuitų ordinas akcentuoja ne ilgas maldas, pasninką ar atgailą, bet paklusnumą, darbą ir vidinį atsipalaidavimą nuo visko, kas nėra Dievo garbei ir žmonių gerovei. Todėl ne vienas kandidatas nustebdavo, kad naujokyne valgis būdavo geras, kambariai erdvūs, miego užtektinai, giedrios nuotaikos daug ir jokio monastiško kvapo.

s’Heerenbergo naujokyno rūmai

 

     Pabuvęs laisvesnėje atmosferoje maždaug dvi savaites, vieną vakarą kandidatas rasdavo ant savo lovos ilgą kunigo rūbą, juostą ir kepuraitę, panašią į trečdalį sviedinio. Jis žinodavo, kad jau tapo pilnateisiu naujoku. Kitą dieną jis įsijungdavo į naujokų eiles ir pradėdavo laikytis jiems nustatytos tvarkos.

     Pirmieji lietuviai naujokai perėjo per šių naujokų magistrų rankas: T. J. B. Müller, T. Watler Sierp ir T. T. Ströter. T. Müller buvo rūsčiai atrodąs senis, kuris aukščiausia dorybe laikė nusižeminimą. T. Sierp buvo labai pamaldus kunigas, žmoniškas ir šiltas. T. Ströter taip pat buvo malonus. T. Müller rūstumą atsvėrė išmintingas T. Faller, magistro padėjėjas. Magistrų padėjėjais buvo ir T. Bley, T. Krings ir T. Kipas. T. Krings buvo sausas žmogus ir ištikimas regulai iki mažiausios raidelės.

     Didžioji lietuvių naujokų dalis perėjo per T. Heinrich Schmitz, naujokų magistro, rankas. Nors jis didžiavosi gimęs ir augęs Kölne, kur juokai skambėdavo nuo pat ryto iki vakaro, bet buvo labiau panašus į prūsą ar į Senojo Testamento pranašą, negu į pilną sąmojaus ir linksmą reinlandietį. Privačiuose pokalbiuose jis buvo labai nuoširdus, tėviškas ir malonus, bet jo paskaitos ir instrukcijos buvo griežtos ir kietos. Lietuviais jis rūpinosi labai, nes žinojo, kad jie, sugrįžę į savo kraštą, turės perimti esamus darbus ir provincijos vadovybę.

     T. Henrikas Baiker, senas Indijos misijonierius, buvo namų rektorius. Nors jis nesikišo į magistro reikalus, bet valdė visą namą ir mesdavo žvilgsnį taip pat ir į naujokus. Lietuvius jis labai mėgo ir to neslėpė. Naujokams jis švietė ne savo žodžiais, bet išmintingo ir tėviško vienuolio pavyzdžiu.

     Naujokyne buvo ir kitų tėvų, bet jie tiesioginių reikalų su naujokais neturėjo. Jie išvažiuodavo į Vokietiją vesti rekolekcijų ar misijų arba pavaduoti parapijos kunigų. Nepaisant galvos skausmų, T. Hardy Schilgen parašė čia keletą knygų jaunimui, kurios vėliau buvo išverstos ir į lietuvių kalbą. Taigi, naujokyno sąstatas buvo įvairus, įdomus ir jaukus. Žinoma, visur buvo pastebima vokiška tvarka, švara ir darbštumas.

     Patekę į šiuos namus, lietuviai naujokai visų pirma atsikvėpdavo ir pamatydavo, kad gyvenimas vienuolyne yra visiškai kitoks, negu Kaune buvo galima įsivaizduoti. Tiesa, ir čia reikėdavo fiziškai ir protiškai pasidarbuoti, bet niekas nejausdavo tos įtampos ir netikrumo, kuris kandidatus vargindavo Kaune. Naujokyne jie rado šiltesnę atmosferą, rūpestingą globą ir gražų tėvų ir brolių pavyzdį.

     Tačiau ir čia jie jautėsi svetimi. Bet kitaip ir būti negalėjo. Retai tepasitaiko žmonių, kurie visiškai pritampa prie svetimų papročių, galvosenos, tvarkos ir dvasios. Naujokų magistras negalėjo tapti lietuviu, o lietuviai vokiečiais. Tačiau žemesnė lietuvių civilizacija ir skirtinga dvasia nedarė lietuvių naujokų antraeiliais naujokyno gyventojais, nes ko jie neatsinešė iš namų, tą galėjo pasiekti savo gabumais ir darbštumu. Išskyrus keletą vokiečių naujokų, niekas neparodė lietuviams, kad vokiečiai būtų prakilnesni ir pašaukti šviesti kitiems. Tautinio trynimosi nebuvo, ir kiekvienas vertino savo artimą pagal tai, ką jis asmeniškai pasiekė.

     Nors naujokynas stovėjo nuošaliai nuo didesnio susisiekimo centro, bet į jį kartais užklysdavo žymesni jėzuitai ir papasakodavo naujokams apie savo darbus. Tie pasakojimai būdavo labai įdomūs, ir visi jų laukdavo. Iš tėvų kalbos buvo galima pastebėti, kokios problemos vargina žmonių galvas ir kaip jas rišdavo gyvenimą patyrę kunigai.

Jon Svenson, S.J., islandietis, žinomas knygų autorius vaikams

     Didžiausią įspūdį naujokams darydavo pats T. Provincijolas B. Bley. Tai buvo retų gabumų ir retos išminties žmogus. Jo akiratis buvo labai platus, įžvelgimas į įvairius klausimus gilus, sprendimas subrendęs ir išbalansuotas. Tas gimęs strategas papasakodavo apie atskirų tėvų uždavinius, apie įvairių namų padėtį ir apie tai, kas dedasi pasaulyje: Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Japonijoje ir pan., kur gyveno ir dirbo vokiečiai jėzuitai. Iš jo kalbos dvelkdavo perspektyva, optimizmas ir ryžtingumas. Jo pasakojimai būdavo savotiški atsigaivinimai ir atitrūkimai nuo kasdienybės. Klausydamiesi jo žodžių, jauni naujokai tarsi įkopdavo į kokį kalną ir žiūrėdavo į tolius subrendusio žmogaus akimis. Širdyje užsidegdavo noras apaštalauti, dirbti ir ruoštis gyvenimui.

     Nepaisant šiltos atmosferos, daug naujokų lietuvių apleisdavo vienuolyną ir grįždavo į Lietuvą. Vieni pasiilgdavo namų ir draugų, kitus atbaidydavo ilgos studijos (bent 11 metų), kai kam sušlubuodavo sveikata, o kiti pajusdavo, kad neturi pašaukimo.

Valkenburgo kolegija, kurioje pirmieji lietuviai jėzuitai studijavo filosofiją ir teologiją

 

     Lietuviai intensyviai mokydavosi vokiečių, graikų ir lotynų kalbų, kad pavytų vokiečius, baigusius gimnaziją. Broliams naujokams mąstymų ir instrukcijų medžiagą išversdavo lietuviai klierikai, pramokę vokiškai. Klierikai ir broliai gyvendavo atskirai ir sueidavo kartu vakarais pasiklausyti magistro konferencijų. Švenčių proga visi susiliedavo į vieną būrį ir klegėdami dalindavosi įspūdžiais. Didžiausioji šventė, žinoma, būdavo įžadų diena, kada naujokas pirmaisiais neturto, skaistybės ir paklusnumo įžadais susirišdavo su ordinu. Gavę magistro leidimą, kai kurie naujokai darydavo tuos įžadus privačiai, pabaigę pirmuosius naujokyno metus.

     Antraisiais naujokyno metais magistras išsiųsdavo klierikus po du į Vokietiją ar Olandiją porai savaičių. Jie išsilaikydavo iš išmaldų ir nakvodavo klebonijose ir vienuolynuose. Tas savotiškas eksperimentas būdavo nuotykingas, ir visi jo laukdavo. Atlikę šį bandymą, klierikai eidavo į netolimą Emmerich miestą ir tarnaudavo ligoniams. Ir šis bandymas buvo labai mėgstamas, nes klierikams duodavo progos susipažinti su žmonėmis ir jų problemomis. Seselė vyresnioji, kurios žinioje buvo vyrų skyrius, buvo vyriškesnė už vyrus, ir visi prieš ją drebėdavo. Griežta ranka ji valdydavo ir klierikus ir reikalaudavo iš jų vergiško paklusnumo. Naujokų magistras apie tai gerai žinojo, bet nieko jai nesakė. Jis norėjo, kad klierikai susipažintų ir su tuo retu fenomenu. Vasaros atostogas naujokai praleisdavo gražiame Hochelten miestelyje. Šis bažnytkaimis stovi ant aukštoko kalno ir yra garsus Drusus šuliniu, iškastu apie 100 metrų gilumo 12 metų prieš Kristaus gimimą. Drusus buvo romėnų karvedys ir įamžino savo vardą naudingu paminklu.

     Lietuviai naujokai, nebaigę gimnazijos, turėdavo daugiau studijuoti už vokiečius, kad per 2 ar 3 metus galėtų baigti visą gimnazijos kursą. Daug dėmesio buvo kreipiama į lotynų kalbą, nes vėliau beveik visos filosofijos ir teologijos paskaitos buvo skaitomos tik ta kalba. Kad naujokai neužmirštų kitų kalbų, porą kartų į savaitę būdavo sudaromos graikų, prancūzų, anglų, rusų ir kitų kalbų grupės, kurių nariai keletą valandų kalbėdavosi tik ta pasirinkta kalba. Trumpos naujokų kalbos ir pamokslėliai duodavo progos palavinti iškalbą, o kartais net pasijuokti. Pabuvę 2 metus naujokyne ir 1 metus junjorate, lietuviai klierikai tobulai valdydavo vokiečių kalbą, gerokai susipažindavo su jų kultūra ir pasiruošdavo filosofijos studijoms. Naujokai broliai pramokdavo vokiečių kalbos ir amatų.

     Nors naujokynas buvo vokiečių, bet jame gyveno ir keliolika svetimtaučių: japonai, danai ir islandietis T. Jonas Svenson, S.J., garsusis vaikų knygų rašytojas. Naujokyne gyveno ir kitas vėliau pagarsėjęs vaikų knygų rašytojas, klierikas Max Bieber, Jis kitados buvo karininkas, labai mėgo lietuvius ir jiems pasakodavo pirmojo karo nuotykius. Pirmosios knygos metmenis jis nupynė naujokyne. Dabar jo išleistų knygų tiražas viršija milijoną egzempliorių. Kai naujokyne sustodavo tokios įžymybės, kaip T. Friedrikas Muckermann, SJ., arba T. Jurgis von Sachsen, S.J., paskutiniojo saksų karaliaus sūnus, naujokai pasijusdavo esą ne eilinėje šeimoje. Nors lietuviai naujokai brendo svetimoje aplinkoje, tačiau iš s'Heerenbergo naujokyno parsiveždavo namo tų gyvenimo savybių, kurios visur turi savo vertę: tvarkos, punktualumo, pareigingumo, nuoširdumo ir vyriško pamaldumo. Pabaigę gimnazijos kursą ir gerai apvaldę lotynų kalbą, klierikai vykdavo į Valkenburgą, kur per 3 metus studijuodavo filosofiją. Paskui jie grįždavo į Lietuvą ir įsijungdavo į auklėjimo darbą.