("Laiškų Lietuviams" konkurse premijuotas rašinys)

GABIJA JUOZAPAVIČIŪTĖ

     "Tikėjimas yra Dievo duota dovana. Vieni jį turi, kiti ne". Tai gana dažnai girdimas pasakymas, kuris diskusijas apie tikėjimo turėjimą ar neturėjimą paprastai tuoj baigia. Tie, kurie tiki, laikomi laimingais, išrinktaisiais, o kurie netiki — visiškai nubraukiami arba pasišaunama jiems tikėjimą įžiebti. Toks elgesys rodo palinkimą lengvai atstumti netikinčiuosius, be jokio gilesnio pagalvojimo nei apie juos, nei apie tikėjimo pagrindus. Tai yra lyg ir suprastinimas to, kas turėtų būti labai svarbu. Tema rodo, kad tikėjimo reikia ieškoti. Norint jį turėti, reikia pasiekti tam tikrą supratimo lygį, reika jį surasti.

     Pirmiausia reikia nuspręsti, apie kokį tikėjimą čia kalbama. Juk yra įvairių tikėjimų: krikščionys, žydai, mahometonai, stabmeldžiai. Šiame rašinyje bus kalbama apie krikščioniškąjį tikėjimą ir apie tai, kaip žmogus jį praranda arba praradęs vėl atranda. Įdomu būtų panagrinėti praradimo ir atradimo procesus. Kokia yra savo tikėjimu abejojančio žmogaus galvosena? Kas jį paskatino nuo tikėjimo atitolti? Kas jį prie tikėjimo traukia?

     Galima sakyti, kad pasaulis susideda iš tikinčiųjų ir netikinčiųjų, nepaisant apie kokias tikybas čia kalbama. Arčiau pažvelgus į krikščioniškąjį pasaulį, matyti, kad ir čia yra susidariusios dvi grupės: tikintieji ir netikintieji. Didžioji dauguma tų, kurie save laiko tikinčiaisiais, yra paveldėję savo tikėjimą iš tėvų, turėjusių daug įtakos jaunuolio brendimo metu. Brendimo amžius yra jautrus įvairioms įtakoms. Jeigu bręstąs jaunuolis pradeda teirautis ir klausinėti apie tikėjimą, tai labai svarbu, kokie žmonės ir kokie raštai jam teiks atsakymus. Jaunuolis pergyvena blaškymosi ir ieškojimo periodą. Tėvų pavyzdys čia labai svarbus. Jeigu tėvai vykdo tai, ko reikalauja iš vaiko, tai vaikui tie tėvų pateikiami idealai atrodo realūs ir įvykdomi. Bet jeigu tėvai vienaip kalba, o kitaip daro, tai vaiką visiškai sumaišo. Tikėjimą atrasti labai kliudo įvairių knygų skaitymas be jokio paaiškinimo, be diskusijų, bijojimas įvairiais kontroversiniais klausimais pasisakyti ir pasikalbėti. Jeigu savo tikėjimu jaunuolis negali pasinaudoti, ieškodamas atsakymų į jį varginančias problemas, tai tas tikėjimas jam turi labai maža vertės.

     Tikėjimui didelę įtaką turi kunigai — tikinčiųjų vadai ir mokytojai. Jie turėtų jausti didelę atsakomybę, bendraudami su jaunimu, ypač vasaros stovyklose ir įvairiuose suvažiavimuose, kur jaunimas gali iš arčiau savo "dvasios vadą" pažinti. Kartais teko pastebėti, kad stovyklose, kur kelias savaites praleidžia labai jauni vaikai, pradžios mokyklos amžiaus berniukai ir mergaitės, kapeliono elgesys jaunas mergaites nustebina, kai jį pamato ne tokį, koks buvo joms atvaizduotas tėvų. Jei kapelionas dažniau kalba su viena mergaite, negu su kitomis, jeigu jai dovanoja saldainių ar ką nors kita, tai kitoms tai labai nepatinka, ir kapeliono autoritetas jų akyse krinta. Drauge su jo autoritetu krinta ir jų vaikiško tikėjimo samprata.

     Vyresniesiems tikėjimo sustiprinimui ar susilpninimui daug įtakos turi kunigo pajėgumas spręsti kai kurias iškilusias tikėjimo problemas. Kaip galima tikėtis, kad pagarba kunigui ir tikėjimui augs ir stiprės, jeigu kunigas, kuris atstovauja tikėjimui, nė nebando į kilusius klausimus atsakyti, viską palikdamas tik žmogaus sąžinei. Jaunimas mato, kad jis neatsako į laiko reikalavimus, jis ir jo tikėjimas neturi įtakos į gyvenime kilusias problemas. Dažnas kunigų tylėjimas diskusijose, jų pasitenkinimas tik maldų atpylimu įvairiems atidarymams ir uždarymams rodo jų nepajėgumą duoti savo krikščionišką įnašą į tai, kas dedasi tarp tų atidaromųjų ir uždaromųjų maldų.

     Suaugusiam ir Dievo ieškančiam asmeniui labai yra svarbus tikėjimo nagrinėjimas. Didžiausią įtaką gali padaryti mokyklose tikybos mokytojai, o bažnyčiose — pamokslininkai. Jeigu tų pamokslų pasiklausysime, tai pamatysime, kad daugelis kunigų yra gražiai išmokę atpilti įvairiom progom seniau paruoštus ir kasmet kartojamus pamokslus. Retas kuris labiau gilinasi į mintį arba stengiasi paaiškinti teologijos tiesas. Sutvirtinti tikėjimui neužtenka suprastintų pamokslėlių ir jau daug kartų girdėtų prilyginimų. Šis reiškinys parodo kunigo stagnaciją savo tikėjime. Tai nereikia stebėtis, kad ir parapiečių tikėjimas atsidurs tokioje pat stagnacijoje. Žmogus, išklausęs pamokslo (jeigu per jį neužmiega), išeina iš bažnyčios, visai nepajutęs, kad išsineša didesnį savo tikėjimo supratimą. Kaip tada gali augti tikėjimas tų, kurie jo šiek tiek turi, ir kaip jį gali atrasti tie, kurie jo ieško?

     Tikėjimas auga įvairiai. Jis ir atrandamas įvairiais būdais. Ne visi tie būdai yra racionalūs, apgalvoti ir asmenišku apsisprendimu pagrįsti. Daugumo žmonių tikėjimas yra paveldėtas — jie su juo užaugo. Žmogui, kuris atidžiau nepagalvoja, ką jis tiki, gresia pavojus tokį paveldėtą tikėjimą greitai prarasti. Negalvojančiam žmogui yra daug lengviau priimti iš tėvų gautą tikėjimą, negu ieškoti naujo. Ką nors šiaip taip tikėdamas, žmogus nori užsitikrinti, kad jeigu Dievas ir dangus yra, tai jis savo gyvenime bent nebus jų neigęs. Taip tikėti yra daug lengviau, negu būti visai netikinčiu, nes netikintis turi apsispręsti, dėl ko tikėjimas jam yra nepriimtinas. Yra daug lengviau perimti "seną", iš tėvų gautą tikėjimą, negu paegzaminuoti savo motyvus ir galvoseną, ieškant tikro tikėjimo. Čia jokiu būdu nebandoma kiekvienam asmeniui piršti, kad susidarytų savo tikėjimą, tik norima atkreipti dėmesį į tuščią, aklą tikėjimą, kuriuo pasitenkina daugumas žmonių. Jiems trūksta įsitikinimo, jiems trūksta galvojimo! Daugumas tokiame tikėjime užaugusių nepajėgtų savo tikėjimo apginti, susidūrę su stipresniu kalbėtoju ar knygos autorium. Toks tikėjimas yra labai greitai prarandamas.

     Taip pat yra žmonių, kurie sąmoningai apsisprendę netikėti. Jie kada nors gal yra turėję tikėjimą, bet jį praradę. Yra ir tokių, kurie, susipažinę su įvairiomis religijos formomis, apsisprendė nieko netikėti ir nesekti jokios religijos formos. Kartais toks apsisprendimas gali būti reakcija tėvams ir kitiems auklėtojams bei jų galvosenai. Daug įtakos turi ir įvairių institucijų žodžiai, neparemti darbais. Kai kurie tikėjimą praranda, kai krikščionišką artimo meilę skleidžiančios institucijos pasirodo nepajėgios tai įvykdyti.

     Kai žmogui nieko netrūksta, kai jis patogiai gyvena, tikėjimo atžvilgiu pradeda grimzti į pasyvumą. Kai visko turima ir nesusiduriama su didesnėm problemom, labai. dažnai nuo tikėjimo atsitraukiama, nes žmogus mano esąs nereikalingas jokios pagalbos. Jis jaučiasi nuo nieko nepriklausomas, savimi patenkintas ir visai savarankiškas. Jis mano pats savo gyvenimą taip gerai sutvarkęs be jokios Dievo pagalbos. Žmogus tampa išdidus, neieško tikėjimo, o jeigu dar tikėjimą turi, tai jis vis labiau ir labiau silpnėja.

     Žmogus, žiūrėdamas į tikinčius ir netikinčius, nemato tarp jų jokio skirtumo. Jeigu aš netikėsiu, jeigu sekmadieniais neisiu į bažnyčią, kas man blogo atsitiks? Taip galvoja ne vienas. Tokie žmonės panašūs į mažus vaikus, kuriems yra tikra tik tai, kas matoma ir apčiuopiama. Jie nepagalvoja, kad religija, malda, savo gyvenimo apmąstymas labai daug padėtų jų vidaus gyvenimui.

     Jeigu žmogus tikėjimo ieško, paprastai ir atranda. Pasyvusis nieko neatras. Jis eis per pasaulį, nematydamas jokių reiškinių nei gamtoje, nei knygose, nei savo sąžinėje. Mums geras pavyzdys gali būti daugelis mokslininkų, kurie studijuoja gamtą, pro mikroskopus žvelgia į celės paslaptis, kurie žvelgia ir į žmogaus protą, į jo sielos nerimą. Šie žmonės, iš arčiau tyrinėdami Dievo kūrinius, vis giliau ir giliau veržiasi į paslapčių pasaulį. Kiekvienos paslapties atradimas atveria naują, dar sunkiau išsprendžiamą paslaptį. Žmogus, matydamas tokią daugybę nesuprantamų reiškinių, ieško atsakymo: kas tai sukūrė, kas tai sutvarkė? Toks ieškojimas vis arčiau ir arčiau veda prie tikėjimo, kad turi būti kokia nors aukštesnė būtybė — Dievas.

     Literatūrinių bei teologinių veikalų skaitymas ir jų apmąstymas gali vesti žmogų prie tikėjimo. Literatūroje dažnai yra kartojama tema — žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimas. Ši tema eina per visą literatūrą, ar ji būtų rašyta keturioliktame ar dvidešimtame amžiuje. Nors ji kitaip išreiškiama, nors keičiasi forma, pagrindas tas pats. Tik tikėjimas gali duoti geriausius atsakymus, ieškant gyvenimo prasmės.

     Kai žmogaus gyvenime kartais atrodo, jog viskas verčiasi aukštyn kojom, tikėjimas yra vienintelis paguodos ir vilties šaltinis. Ypač nelaimės atveju ar didelių sunkumų metu ieškoma paguodos, stiprybės ir pasisukama Dievo pusėn. Žmogus, nepajėgiąs suvokti kančios prasmės, blaškosi ir ieško atsakymų į klausimą, dėl ko jam reikia kentėti. Kai protas čia yra bejėgis, žmogus teranda ramybę tik tada, kai pajėgia pasiduoti Dievo valiai, kai jo tikėjimas tiek sustiprėja ir išauga, kad jis gali kantriai nešti kryžių, priimdamas jį iš Dievo rankų. Tada žmogus taip galvoja: jeigu aš ir nematau tos kančios prasmės, bet Dievas, kurs viską žino ir tvarko, be abejo, mato ir prasmę, ir tikslą. Toks nusiteikimas, toks galvojimas žmogui duoda jėgų tuos sunkumus pakelti.

     Tikėjimui atrasti yra be galo svarbūs gyvi tikėjimo pavyzdžiai. Kristus yra geriausias pavyzdys visiems laikams ir visiems žmonėms. Ką Jis prieš du tūkstančius metų mokė, tai tinka ir mūsų laikams. Tikėjimui augti ir plėstis reikalinga turėti ir kitų gyvų pavyzdžių, kurie liudytų, kad Kristaus mokymai yra realūs, gyvi, pasiekiami. Tada mūsų krikščioniškasis tikėjimas pasidaro pilnas prasmės, gyvybės ir dinamikos. Jis nėra užkištas muziejuje knygose, bet randa vietą dabartiniame gyvenime, dabartiniais laikais. Jis turi atsakymus į visus laiko reikalavimus.