Antanas Saulaitis, S.J.

Tolimon ligoninėn

    Telefonas suskambėjo pusę trečios ryto. Vos pabudęs, vingiuotu užmiesčio keliu skubi pas lietuvį trūkusią širdimi. Nei jis negal daug sakyti, nei pats daug nesakai. Tik laikai rankoje padžiūvusius, išbalusius pirštus, išvargusio mintis, maldas. Net ir tą valandą. Viešpatie, jaučiame atgiję, nes Tu esi arti.

Pusę pirmos

    Pustuštėmis gatvėmis paskutinysis autobusas rūksta savo įprastu keliu namo.

    Merkiasi akys, linksta keleivių galvos autobuse, atsirėmusių po dienos darbų. Koks saldus jausmas, Viešpatie, kai gali visą dieną ką nors naudingo sąžiningai atlikti.

Nauji namai

    Kitokie kvapai, kitokie medžiai ir gyviai šioje vietoje. Viskas neįprasta, skirtinga. Net ir aprimusio vakaro šilima kitaip skleidžiasi. Kita kalba, kitokie papročiai, nauji žmonės. Gal tik išeivis gali visur Tavo prieglobstyje namus rasti. Viešpatie.

Pirmoji Komunija

    Keliolikmetei mergaitei per skruostą bėga tylios ašaros, kai jos broliukas eilėje su kitais artinasi prie Tavo stalo. Viešpatie. Kaip jautriai pajunta jau didesnės šeimos artimesnį ryšį tie patys vaikai, kurie namie prie vakarienės stalo susiraukę ir liežuvį vienas kitam parodo.

Po vakariniu pamoku

    Lietuvių kilmės mokinė jau prataria pirmuosius žodžius savo motinos senelių kalba, kai bematant prabėga dvi mokslo valandos, vasaros dienai pasibaigus. Kaip mieli tie žodžiai. Viešpatie, jaunatviškai gražiomis pastangomis išmokti, kaip kukliai slypi stiprus sugebėjimas ir didis noras suprasti ir būti suprantamai. Kaip norėtum galėti kitam išeivio kelyje surinktas žinias ir mintis išberti!

Kunigų susirinkimas

    Kaip debesėliai išblėso visos mūsų svarstytos mintys, idėjos, sumanymai, posėdžiuose išvėdinti, kai susėdome galvas nulenkę prie Tavo altoriaus. Kaip stipriai, kone staigiai, sutrauki arčiau tuos ryšius, kurie mus pagal "profesiją" jungia. Kaip gera kartu savo kuklias pastangas nedrąsiai Tavo akivaizdon atnešti. Tavo raminančią stiprybę išvysti. Tavo kitiems neštiną šilimą priglausti.

Ant molų

    Bangose šokinėjančios pajūrio šviesos, Viešpatie, taip panašios į tuos vaikus, kurie čia lakstė ir blykstelėjo tai čia, tai ten džiaugsmu. Ramus vėjelis, lyg Tavo žodis, išieško šešėlius, visus lygiai atgaivindamas.