J. VENCKUS, S.J.

     Kalbant apie žymų anglų rašytoją Gilbert Keith Chesterton (1874-1936), bus naudinga prisiminti Anglijos religinę padėtį. Iki šešioliktojo šimtmečio anglai buvo katalikai, tik karalius Henrikas VIII 1534 m. atsiskyrė nuo Romos, dėl savo moterystės reikalų susipykęs su popiežium. Karalius norėjo, kad popiežius jam leistų skirtis su žmona Kotryna Aragoniete, Ispanijos princese. Popiežius nesutiko ir negalėjo sutikti, nes jo moterystė buvo galiojanti. Tada Henrikas VIII atsiskyrė nuo Romos ir pradėjo nelegaliai gyventi su Ona Boleyn, pats pasiskelbdamas Bažnyčios galva.

     Pirmiau Henrikas VIII buvo labai uolus katalikas. 1521 m. net buvo parašęs veikalą "Apie septynis sakramentus", kritikuojantį Liuterį. Už tai popiežius Leonas X jam suteikė aukštą titulą "Defensor fidei" (Tikėjimo gynėjas). Tuo titulu dar ir dabar Anglijos karaliai tebesididžiuoja, nors ir nebegina to tikėjimo, už kurį tą titulą gavo. Liuteris į minėtą Henriko VIII veikalą atsakė 1525 m., išvadindamas karalių melagiu, asilu, kvailiu ir kitais viešai net nemi-nėtinais žodžiais. Dėl to, žinoma, Henrikas VIII visą laiką buvo labai nusistatęs prieš vokiškąjį protestantizmą.

G. K. Chesterton

     Anglikonų Bažnyčia, dar vadinama ir "High Church", yra labai artima Katalikų Bažnyčiai, ji tik popiežiaus nepripažįsta Bažnyčios galva. Tarp anglikonų intelektualų yra labai populiarus vadinamasis "Oxford Movement", iš kurio daug kas pereina į katalikus. Čia užtenka paminėti tik du žymius kardinolus: Joną Newman (1801-1890) ir Henriką Manning (1808-1892). Kard. J. Newman pirmiau buvo anglikonų dvasiškis, 1845 m. priimtas į Kat. Bažnyčią. Kard. H. Manning į katalikybę perėjo 1851 m. Jis buvo žymus teologas ir socialinių klausimų žinovas, padėjęs Leonui XIII paruošti encikliką "Rerum novarum". Kard. Manning parodė didelę krikščionišką drąsą, palaikydamas darbininkų streiką Londone 1889 m. Paprastai buvo manoma, kad darbininkų streikus organizuoja tik socialistai, o čia pats kardinolas išėjo ginti darbininkų nuo kapitalizmo.

CHESTERTONO GYVENIMO BRUOŽAI

     Jis gimė ir augo vidurinėje miestelėnų klasėje. Tai yra tipiška Anglijos gyventojų klasė—labai patriotiška, persiėmusį Waterloo ir Trafalgar dvasia. Chestertonas gerbė ir mylėjo Angliją, tą jūrų karalienę, valdančią pusę pasaulio. Sumušusi ispanų laivyną 1588 m., ji pasidarė galingiausia valstybė pasaulyje. Iš tų laikų yra net toks anekdotas: prancūzas, paklaustas, kuo jis norėtų būti, jeigu nebūtų prancūzas, atsakė, kad norėtų būti anglas; taip pat atsakė ir italas, o anglas pasakė, kad, jeigu nebūtų anglas, tai norėtų tapti anglu.

     Chestertono šeima priklausė anglikonų tikybai, kurią visi gerbė — juk tai anglų tikyba, bet nebuvo papročio dažnai lankyti bažnyčią. Atsiskyrusi nuo Romos, anglikonų bažnyčia atėmė iš katalikų visas gražiąsias katedras ir bazilikas. Buvo atimtos ir vienuolynų bažnyčios, kurių turtai perėjo į karaliaus ir diduomenės rankas. Bažnyčiose pradėjo laidoti aukštus kariškius, pasižymėjusius kovose Azijoje ar Afrikoje, norint 5gyti naujų kolonijų. Bažnyčiose būdavo sudedamos ir kovų vėliavos.

     Chestertono šeima buvo pasiturinti. Tėvas buvo pirklys. Sūnų leido mokytis gerose mokyklose. Kadangi berniukas rodė talentą piešti, tėvas jį pasiuntė į meno mokyklą. Vis dėlto jis galutinai apsisprendė studijuoti anglų literatūrą. Baigęs Londono universitetą, Chestertonas tapo tikru "gentleman". Tai buvo, galima sakyti, anglų inteligentijos religija. Buvo sakoma, kad tikras "gentleman" nekalba apie tris dalykus: apie religiją, pinigus ir moteris. Juk tuose klausimuose niekad su kitu nesutarsi. Socialiniai klausimai šeimoje buvo taip pat  svarbūs. Su pavaldiniais ir tarnais buvo laikomasi tam tikros distancijos. Buvo manoma, kad jeigu tarnai pasidaro labai artimi, tai pradeda negerbti ponų. Kartais net buvo klausimas, ar tarnaitė gali valgyti likusius nuo ponų valgius.

CHESTERTONAS — RAŠYTOJAS

     Politikos klausimais Chestertonas buvo liberalas. Jis palaikė Pietų Afrikos būrus (Boers), kovojusius su Anglija už laisvę (1899-1902). Būrai buvo olandų kilmės ūkininkai, pradėję imigruoti į Afriką jau nuo 1652 metų. Chestertonas labai drąsiai pasisakė už jų teises savarankiškai gyventi ir tvarkytis, dirbant savo pamiltąją žemę. Kai kurių jis buvo vadinamas maištininku ir revoliucionierium. Be abejo, jis nebėgiojo su ginklu rankoje ir nemėtė bombų, bet buvo minties revoliucionierius. Jis norėjo sugriauti pasenusias gyvenimo formas ir įvesti naujas. Kaip Dickensas savo raštais išgriovė apleistų darbininkų baisias landynes, taip Chestertonas savo raštais ir kalbomis per radiją išbudino visų sluoksnių užkietėjusias sąžines. Anglija buvo pasidariusi didžiausias industrijos kraštas. Jų anglies kasyklos buvo kaip landynės į pragarą. Minios žmonių ten įlįsdavo ir niekad neišlįsdavo. Chestertonas buvo socialistiškų pažiūrų, bet prie socializmo neprisidėjo, nes tas sąjūdis nesiderino su jo religine pasaulėžiūra. Jis manė, kad Bažnyčia savo autoritetu galinti įtikinti kapitalistus ir turtuolius savarankiškai pasidalinti turtais su vargšais.

     Kitas svarbus to meto sąjūdis, daug žmonių atitraukęs nuo religijos, buvo darvinizmas. Tada darvinizmas buvo ne toks pat, kaip šiandien evoliucija. Chestertonas pajuokdavo darvinistus, nesutikdavo su jų skelbiamais dėsniais. Tada nebuvo daug rimtų katalikų gamtininkų, kurie būtų galėję nustatyti, kas Darwino teorijose yra priimtina ir kas atmestina. Daugeliui darvinizmas tik tiek tepasakydavo, kad žmogus kilęs iš beždžionės. Kartais kunigui mokykloje aiškinant, kad Dievas sutvėrė žmogų, koks nors vaikas pakeldavo ranką ir pasakydavo: "Mano tėvelis ne taip aiškina — jis sako, kad mes kilę iš beždžionės". Gudrus kunigas kartais tokį ginčą labai paprastai baigdavo: "Vaikeli, mes čia nesikišame į jūsų šeimos reikalus.."

     Chestertoną galima pavadinti "paradoksų kunigaikščiu", nes jis savo raštuose ir kalbose labai mėgdavo paradoksus — netikėtus, lyg prieštaraujančius išsireiškimus. Jis sakydavo, kad tokiu būdu galima žmones labiau priversti galvoti. Paradoksas pirmiausia sukelia įspūdį, kad tai negali būti. Paskui, labiau pagalvojęs, supranti to paradoksiško pasakymo gilesnę prasmę. Jo vaizduojami asmenys kartais atrodo labai keisti, bet daug pamokantys. Chestertonas buvo labai prityręs visose literatūros formose. Taip pat buvo geras žurnalistas. Jis, dar mokykloje būdamas, išleido laikraštį "Debater". Visą savo gyvenimą rašinėjo straipsnius įvairiais klausimais. Parašė nemaža romanų ir eilėraščių.

CHESTERTONAS — KATALIKAS

     Į Katalikų Bažnyčią jis perėjo 1922 metais, būdamas jau 48 metų amžiaus, bet savo širdyje jis jau seniai buvo katalikas. Jis gerai suprato, kad Henriko VIII reformacija buvo ne kas kita, kaip tautinis ar politinis atkritimas nuo Bažnyčios —"National Apostasy". Savo raštuose jis nuolat pabrėžia, kad tikrai nuoširdus anglikonas turėtų susiprasti ir grįžti į katalikybę, ką jis išreikšdavo žodžiais: "Go Home!" Jis buvo gerai susipažinęs su visais priekaištais, daromais Katalikų Bažnyčiai: Galiliejaus teismas, ispaniška inkvizicija, kaltinimas, kad jėzuitai skelbią dėsnį "tikslas pateisina priemones". Geriau susipažinus su istorija, kiekvienas gali suprasti, kad tie priekaištai yra labai menki, visiškai neliečią Bažnyčios dieviškos kilmės.

     Chestertonas labai vertino Bažnyčią ir sakramentus. Apie išpažintį jis taip sako: "Man patinka išpažintis, nes tai vienintelė proga, kada žmogus turi būti nuoširdus ir nusižeminęs su Dievu ir su savimi. Mes labiau mėgstame teisti ir kritikuoti kitus, o čia pats save teisi. Jis stebisi, kad sakramentai, tokios paprastos priemonės, taip veikia žmogų ir jį pakeičia. Jis sako, kad katalikybė suprastina komplikuotą žmogaus gyvenimą. Chestertonas buvo didelis jėzuitų draugas ir atrado jų istorijoje tikrai žymių žmonių, pvz. T. Baltramiejus Las Casas (1474-1566), indėnų apaštalas Pietų Amerikoje. Ispanų conquistadores norėjo indėnus paversti vergais. T. Las Casas visaip prieš tai kovojo, rašydamas laiškus net Ispanijos karaliui, ir pagaliau laimėjo.

     Chestertonas savo raštais labai gynė katalikybę, kuri Anglijoje buvo niekinama. Jis labai vertino šventuosius. Parašė šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimą. Taip pat labai mėgo šv. Kotryną ir šv. Klarą, kurių gyvenimas žavi žmoniją. Jis stebėjosi ir šv. Joana d'Arc, su kuria Anglija taip žiauriai pasielgė. Jo šūkis buvo: "Venk kiekvienos blogybės!" Jo raštuose yra daug jaunatviškos dvasios ir humoro. Visi pripažįsta, kad visuose jo raštuose pastebima pusiausvyra tarp proto ir tikėjimo, tarp tikrovės ir idealizmo, tarp optimizmo ir pesimizmo, tarp prozos ir poezijos. Jis myli viską, kas katalikiška. Buvo taip pat didelis Dievo Motinos gerbėjas.

     Chestertonas buvo tikrai didelė asmenybė. Draugavo su ano meto geriausiais rašytojais ir mokslininkais. Buvo labai geras rašytojo Bernard Shaw draugas, nors juodu buvo labai skirtingi: vienas uolus katalikas, o kitas nieko netikįs. Visiems jis rodė toleranciją. Už jo nepaprastai didelius nuopelnus katalikybei Pijus XI 1936 m. suteikė jam Tikėjimo gynėjo titulą. Daugeliui jis yra parodęs kelią į Katalikų Bažnyčią.