Algirdas Ratnikas

     Norint vienaip ar kitaip atsakyti į šį klausimą, reikia pirmiausia pažvelgti į mūsų išeivijos socialinę struktūrą. Turime daug organizacijų, kurios daugiausia yra ideologinės ar politinės. Bet šiuo metu svarbiausia — neleisti žūti mūsų kalbai ir kultūrai. Noriu pacituoti keletą sakinių iš Juozo Gailos kalbos, pasakytos baigiant antrąjį mokslo ir kūrybos simpoziumą:

     "Šiandieną mūsų išeivijos lietuviškasis gyvastingumas yra žymiai susilpnėjęs. Sunkiai sulipdomos organizacijų valdybos. Jų egzistencija dažnai remiasi tik vienu kitu parengimu metuose. Kultūrines šventes pakeitė banalūs banketai. Periodinės spaudos skaitytojų skaičius kasmet mąžta, išleidžiamųjų knygų tiražas nukritęs iki juokingumo ribos. Premijuojami kūriniai ne dėl jų literatūrinės vertės, bet dėl to, kad jie mažiau blogi už kitus. Pergyvename kultūrinį nuosmūkį".

     Mūsų kultūra negali gyventi tik savaitgaliais. Ji turi būti saugoma ir ugdoma, kaip mažas vaikas kasdieniniame gyvenime. Organizacijos turėtų remtis ne valdybomis, bet narių pastangomis. Lietuvių kėlimasis į miestų pakraščius ir išsisklaidymas labai kenkia lietuvybės išlaikymui. Organizuojame vasaros stovyklas ir įvairias šventes, bet daugiau pinigų ir energijos išeikvojama jų techniškam organizavimui, o ne programai. Mes daugiau laiko praleidžiame, klausdami save, kaip ten nuvažiuosime, negu ką nuvažiavę veiksime.

     Dar prieš dešimt metų atskiros studentų organizacijos pajėgė per bendrus suvažiavimus atskirai susirinkti, padiskutuoti mažesnėse grupelėse įvairius klausimus ir paskui visam suvažiavimui tų diskusijų išvadas pranešti. Dabar jau į tokius suvažiavimus tiek mažai susirenka, kad apie atskiras diskusijas nėra nė kalbos. Daugelis studentų jau nebepajėgia rašyti ir skaityti lietuviškai. Jau ir "Pasaulio Lietuvių Jaunimo" leidinyje kai kas spausdinama angliškai. Tokie faktai rodo, kad mūsų ateitis tokia, kaip senosios vyčių organizacijos. Mes netrukus tapsime tik gyvenamojo krašto piliečiais su viena kita lietuviška tradicija. Jeigu laiku nesusigriebsime ir nepertvarkysime savo veiklos metodų, tai jau tuoj galėsime pradėti skaičiuoti paskutines savo lietuviško gyvenimo dienas.

     Po karo ir po emigracijos į Šiaurės Ameriką bei kitus kraštus buvo manoma, kad Lietuva be emigrantų pagalbos sunkiai begalės išsilaikyti. Dabar matome, kad Lietuva, nors ir visaip spaudžiama, laikosi, o mums vis sunkiau ir sunkiau tik save išlaikyti lietuviais.

     Gyvenamojo krašto socialinė, kultūrinė ir politinė aplinka lietuviškumui nepadeda. Daugeliui mūsų jaunimo gyvenamojo krašto reikalai yra daug artimesni, negu lietuviškieji. Ar galima šį nutautimo procesą sustabdyti? Ką reikėtų daryti?

     Kiekvienas gali lengvai pastebėti, kad mūsų organizacijų veikla dažnai skęsta tik tų organizacijų struktūros reikalavimuose. Didžiausią laiko dalį užima ir daugiausia pastangų reikalauja valdybų rinkimai, konstitucijų nagrinėjimai, nario mokesčio rinkimai, anketų pildymai ir diskusijos apie lėšų sutelkimą, kad būtų galima tokią veiklą tęsti. Tie žmonės, kurie vienoje organizacijoje daugiausia dirba, tur būt, panašiai dirba dar ir kitose organizacijose. Esame per daug išsiplėtę, todėl nedaug ką galime atlikti.

     Svarbiausius kultūrinius darbus dabar atlieka tik mažos grupės ar atskiri asmenys, pvz.: Liet. Knygų klubas, Mackaus fondas, teatro grupės, laikraščių bei žurnalų redaktoriai, radijo valandėlių vedėjai ir pan.

     Jeigu kiekviena organizacija kasmet pasirinktų remti vieną ar kitą tikrai veikiančią instituciją, pakiltų ne tik organizacijų veikla ir įdomumas, bet ir būtų atliktas naudingas darbas visuomenei. Manyčiau, kad reikėtų grįžti į mažesnes grupes, skatinant kiekvieno mėgstamiausius užsiėmimus, pvz.: rateliuose diskutuoti literatūros, meno, muzikos, tautodailės, mokytojavimo ar net politikos klausimus. Dabar, kai sueinama į susirinkimus, dažniausiai kalbama apie tokius dalykus, kurie nė vienam nėra įdomūs.

     Kiekvienas pripažįsta šeimos svarbumą vaikų auklėjimo srityje. Taip pat kiekvieno tėvo ir motinos didžiausias noras yra vaiko laimė. Jei pasitaiko, kad sūnus ar duktė susituokia su svetimtaučiu, dažnai tai laikoma didele nelaime ir pamažu atsisakoma turėti bet kokius ryšius su ta jauna pora. Tokių vedybų jau daug pasitaiko ir ateityje jų skaičius, be abejo, dar didės. Jeigu tas poras mes atstumsime nuo lietuviško gyvenimo, bus didelė žala mums patiems. Jų pagalba ir talka mums reikalinga. Keista, kad mes iš visokių kampelių traukiame į savo pusę kiekvieną asmenį, kuris turi šį tą bendra su lietuvių tautybe, o atstumiame tikrus lietuvius, sukūrusius mišrias šeimas. Tai visiškai nelogiška ir neprotinga!

     Esu pastebėjęs, kad lietuviai turi keistą ydą, kuri greičiausiai yra užsilikusi nuo pagonių laikų, susimaišiusių su krikščionybe, ir nuo baudžiavos kančių — mes labai mėgstame užsidaryti, veikti slaptai ir pridengti savo veiklą įvairiais ritualais. Reikėtų mums pradėti atidaryti privačias duris. Negalime apsieiti be ryšių su savo tautiečiais, gyvenančiais kituose kraštuose ir Lietuvoje. Išeivija lieka išeivija. Mūsų lietuvybės centras nėra nei Čikaga, nei Marguette Parkas. Išeivija yra tik tėvynės rankos ar kojos, bet ne širdis ar galva.

     Šiais laikais jaunimo tarpe dažnai kyla klausimas, ar verta taip sielotis Lietuvos reikalais, paaukoti lietuviškai veiklai tiek daug laiko, už ką nesusilauki nei padėkos, nei įvertinimo. Tėvų ir pažįstamų pasakojimai ir pastabos nepadės to, abejingumo pašalinti. Turime patys apsispręsti, ką mes vertiname ir kam aukojamės. Tokiam apsisprendimui gali daug padėti artimesni ryšiai su tėvų tauta, jos aplankymas, pasikalbėjimas su ten gyvenančiais broliais ir sesėmis.

     Amerikos politinė sistema rinkimų metais gauna nemaža talkos iš mūsų, bet atgal grąžina tik popierines deklaracijas, giriant mūsų veiklą ir pareiškiant mums užuojautą. Jokios finansinės paramos iš jų negauname. Mūsų parapijos, šeštadieninės mokyklos, kultūrinės šventės ir akademiniai užsiėmimai išsilaiko tik iš savo lėšų ir pastangų. Kanados ir Vokietijos valdžios remia svetimtaučių kultūrinius užsimojimus. Turėtume ir Amerikoje bei kitose šalyse pradėti daugiau kreiptis į atitinkamus valdžios organus, prašydami finansinės paramos mūsų veiklai. Tačiau ir savo parodas bei kitus įvairius parengimus turėtume atidaryti visiems žmonėms — supažindinti kitus su mūsų veikla. Šioje srityje tikrai galėtume ir turėtume daugiau pasireikšti.

     Mūsų našta neatrodytų tokia sunki, jeigu visi prie jos pakėlimo prisidėtume savo konkrečiu darbu, o ne vien tik neigiama kritika. Jurgis Baltrušaitis mūsų padėtį šitaip viename savo eilėraštyje apibūdina:

Ką buvau per amžius sėjęs,
Globęs, laistęs per metus

Dulkėm pasiautė, lyg vėjas
Mirksnis pavydus...
Ir tegu sau! Kitą kliūtį!
Išdidus aš vėl žengiu...
Aš, sukilęs vergas būti.
Vėl kovon šaukiu!

     Vis mes stumiam tą sunkų kamuolį į kalno viršūnę, bet, šiek tiek pastūmus, jis vėl rieda atgal žemyn. Pradedame iš naujo. Ir vėl tas pat. Bet negalime sustoti. Gyvenimas to neleidžia. Jei kas to nemato, tai miegodamas rieda žemyn. Miegančius turime prikelti!