JUOZAS PRUNSKIS

     Dabartiniame astronautų amžiuje, kada taip sėkmingai vyksta erdvių užkariavimas, mes prisimename vieną didžiausių erdvių raketų specialistą mokslininką Wernher von Braun, kuris drauge yra ir nuoširdžiai religingas žmogus. Jis taip sako:

     — Aš apgailestauju, kad pasitaiko manančių, jog mokslinis švietimas ir religinis tikėjimas yra nesuderinami. Man atrodo, kad didžiausia mūsų laikų tragedija yra kaip tik ši nuomonė.

     Dėl to ir tasai įžvalgus vyras generolas MacArthur, nugalėjęs Japoniją, pasirūpino, kad joje būtų paskleista 10 milijonų Šv. Rašto knygų, išverstų į japonų kalbą. Jam rūpėjo įnešti krikščionybę į tą kraštą, kad ji suteiktų daugiau taikumo japonų charakteriui. Pats būdamas religingas krikščionis, jis religijoje matė stiprią žmonijos jėgą. Religinių idėjų skleidėjas John Wesley ypač skatino skaitymu susipažinti su krikščionybe:

     —    Skaitantieji krikščionys yra augantieji. Kai tik krikščionys nustoja skaityti, nustoja ir augti.

     Skaitymas mus supažindina su dabarties krikščionybės principais ir su praeities laimėjimais. Sklaidant istorijos lapus, galima pasakyti, kad Vakarų Europa savo vidine esme yra Romos Bažnyčios kūrinys. Juk jau ir Bakonas skelbė, kad religija tai yra padažas, saugojąs mokslą nuo gedimo.

     Kartą į vieno Italijos vienuolyno duris pasibeldė suvargęs praeivis.

     —    Ko nori? — paklausė durininkas.

     —    Ramybės, — atsakė nelaimingas vyras. Tai buvo poezijos pasaulio garsenybė Torguato Tasso.

     Ir dabar reikėtų dažniau pasibelsti į tikėjimo vartus, nes pro juos eina kelias į ramybę, kurią neša gryna sąžinė, gyvenimo gairių turėjimas, paguodos gavimas dabarčiai ir vilties sustiprinimas amžinai ateičiai.

     Religijos nešėja Bažnyčia yra daugelyje sričių buvusi palaiminga žmonijai. Visų pirma ji iškėlė moters vertę, toli palikdama moters sampratą, buvusią žyduose, pagonyse, musulmonuose. Kitados Hesiodas išdrįso pasakyti, kad "moteris yra prakeiksmas, mirtingųjų rykštė", o Eschilas į moteris prabilo tokiais žodžiais: "Iš visų miesto ir namų nelaimių jūs esate blogiausios". Krikščionybė moterį paskelbė galinčia būti Dievo motina, turinčia tokią pat sielą kaip vyras.

     Krikščionybė buvo labai sėkminga kultūros nešėja. Kas būtų filosofija be didžiųjų krikščionybės šulų — šv. Augustino, šv. Alberto, šv. Tomo Akviniečio, šv. Bonaventūros, Duns Skoto? Labai nuoširdžiai tikėjo ir fizikai: Galilėjus, Galvani, Amperas, Fraunhoferis, Marconi ir daugelis kitų.

     Taip pat labai gilaus tikėjimo buvo matematikai Cauchy, Descartes, Pascalis, astronomai Kopernikas, Keppleris, Leverrier, chemikai Pasteur, Beguerel. Daug įkvėpimo kūryboje teikė religija dailininkams Guido Reni, Fra Angelico, Ghirlandaio, Philippo Lippi, Botticelli, Titian, Leonardo da Vinci, Michelangelo, Raffaelo, Van Eyck, Rubens, Van Dyck, Murillo. Dideliu tikėjimu pasižymėjo kompozitoriai Mozart, Palestrina, Gounod, Handel, Haydn, Liszt. Labai teisingai sakė prancūzų mintytojas Taine, išryškindamas didelę krikščionybės įtaką, kad jos negalėtų pakeisti nei filosofinis ar meninis protavimas, nei literatūrinė erudicija, nei riteriškoji garbė, nei karališkieji ar valstybiniai teisynai.

     O kiek daug šviesos krikščionybė įnešė į moralinį pasaulį! Šv. Augustinas net skelbė, kad Dievas mus paliko savo vietoje meilei reikšti. Drauge su kultūriniu našumu krikščionybė turi ir nepaprastą gajumą. Imperatorius Adrianas ant Kalvarijos kalno buvo pastatęs Veneros šventovę, o Kristaus kapo vietoje — Jupiterio statulą. Dabar tų paminklų nebėra, o krikščionybė, kurią Adrianas tarėsi sunaikinęs, tebegyvuoja. Severas buvo visiems uždraudęs būti krikščionimis. Mes jau ir jo vardą užmiršome, o krikščionybė tebegyvuoja. Dioklecijanas net ir paminklą pastatė krikščionybės sunaikinimui prisiminti, bet krikščionybė Romoje pasilieka centrinė idėja. Teisingai šv. Hilarijus kalbėjo, kad krikščionybė tada, kai jau atrodo nugalėta, vėl iš naujo iškyla. Gal tų faktų paveiktas ir Heine kartą prabilo:

     — Aš jau seniai nustojau kovoti prieš Katalikų Bažnyčią, nes pakankamai gerai žinau savo jėgų ribotumą. Suprantu, kad ir mano aštriausios atakos neįstengs padaryti plyšio galingame šv. Petro Bažnyčios pastate.

     Vienu metu Anglijoje gyveno kietas katalikybės priešas, labai išsimokslinęs vyras, didysis masonų ložės magistras markizas Ripon. Jį skaudino, kad tuo metu nemažas skaičius anglų perėjo į katalikybę. Tam atsivertimų sūkuriui pasipriešinti masonai nutarė išleisti knygą, kuri galutinai sutriuškintų katalikybę. To darbo ėmėsi masonų magistras Ripon. Visų pirma jis panoro geriau pažinti priešą, su kuriuo rengėsi kovoti. Dešimt mėnesių jisai skaitė knygas apie katalikybę. Po to jis pasibeldė į tėvų oratorionų vienuolyno duris Londone, kad jį priimtų į katalikybę. Vienuoliai nustebo, kad masonų vadas nori tapti kataliku. Tada Ripon paaiškino:

     —    Katalikų Bažnyčioje aš radau tris dalykus, iš kurių kiekvienas nešališkas žmogus turi suvokti, kad Katalikų Bažnyčia yra tikroji ir vienintelė Kristaus Bažnyčia. Aš suvokiau, kad Katalikų Bažnyčia yra uola, suvokiau, ką reiškia išpažintis ir kas yra tabernakuly.

     Ant didžiųjų šv. Jokūbo bažnyčios durų Aachene yra reikšmingas užrašas:

     —    A Deo, per Deum, ad Deum. Iš Dievo, per Dievą, į Dievą.

     Daug pasakanti yra rašytojo Clement Brentano gyvenimo istorija. Tas vokiečių poetas, rašytojas, religinių skrupulų kankinamas, vis neįstengė surasti ramybės. Kartą jo pažįstama rašytoja, pastoriaus duktė Luiza Hansel (vėliau tapusi katalike) jam tarė:

     —    Jūs esate katalikas. Kaip jūs turite būti laimingas — juk jūs turite išpažintį.

     Vėliau Brentano nuolankiai prisipažino:

     —    Man reikėjo protestantų dvasininko dukters patarimo, kad atlikčiau išpažintį.

     Ir tikrai jis 1817 m. vasario 17 d. Šv. Jadvygos bažnyčioje Berlyne atliko išpažintį. Po išpažinties kunigas jį verkiantį apkabino, džiaugdamasis tuo nauju nuoširdžiu Bažnyčios nariu.

     Vienoje Wuerzburgo bažnyčioje kabo ypatingas kryžius. Jame Kristaus rankos nėra ištiestos į šonus ir prikaltos, bet ištiestos į priekį. Legenda pasakoja, kad, kai švedai buvo užėmę Wuerzburgą ir pradėjo plėšti, vienas karys įsibrovė naktį į bažnyčią, norėdamas pavogti auksinį vainiką nuo Išganytojo statulos. Tada Išganytojo rankos atsipalaidavusios nuo kryžiaus ir apkabinusios tą karį. Kitą rytą tas karys buvo rastas Viešpaties rankose, o jo veidą plovė atgailos ašaros. Tai žinoma, tik legenda, bet esminė jos idėja kartojasi kasdien — kenčiantis Kristus apkabina rankomis kiekvieną atgailaujantį, norintį vėl tapti nuoširdžiu krikščioniu ir ištikimu Bažnyčios nariu, kuri šimtmečiais yra buvusi žmonijai religinės palaimos nešėja.

     Prancūzų ir olandų karo metu pas garsųjį teologą Feneloną, Cambrai arkivyskupą, atėjo prancūzų karininkas. Jis taip prabilo:

     —    Už keleto dienų išvyksiu į frontą. Jaučiu, kad būtų gerai sutvarkyti savo sielos reikalus. Turėčiau atlikti išpažintį, bet pirma prašau mane įtikinti, kad išpažintis tikrai Dievo įsteigta.

     Fenelonas pasakė, kad jis būtų tam pasirengęs, bet prašė pasirinkti greitesnį kelią — pirma tegul karininkas atlieka išpažintį, o paskiau kels jį kankinančius klausimus. Karininkas bandė spirtis, bet, arkivyskupui paprašius pasitikėti jo daugelio metų patirtimi, klaupėsi ir atliko labai nuoširdžią išpažintį, įsijungdamas į nuoširdų pasikalbėjimą su Fenelonu. Jis buvo sujaudintas iki ašarų. Kai karininkas pakilo, arkivyskupas paklausė, ar dabar jis turėtų pateikti motyvus, dėl ko išpažintis reikalinga ir įsteigta. Karininkas tik padėkojo, tardamas, kad dabar jis pats įsitikino išpažinties svarba.

     Dar caro laikais rusų princesė Rostopčin tapo katalike. Kas sekmadienį vykdavo į Šv. Pranciškaus bažnyčią Maskvoje. Iš vyriausybės atėjo spaudimas prieš tai. Naujoji katalikė carui parašė:

     —    Jūsų didenybe, Maskvos gubernatorius graso perduoti aukščiausiam tribunolui, kad aš esu katalikė. Bet aš, kaip buvau, taip ir pasiliksiu toliau. Galite mane areštuoti kaip kriminalistę, konfiskuoti visą nuosavybę, ištremti į Sibirą, bet vieno dalyko negalite — suvaržyti mano sąžinės ir uždrausti tarnauti mano Dievui.

     Mums labai gerai žinoma, kad dabar ir daugelis lietuvių parodo tokį pat heroišką ryžtą, pasilikdami ištikimi savo tikėjimui tėvynėje ar tolimame ištrėmime.

L. K. Religinės Šalpos Rėmėjai išleido dokumentinę knygą — LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKĄ. 7 kronikos iš pavergtos Lietuvos. Knygos kaina 2.50 dol. Galima gauti: 6825 S. Talman Ave., Chicago, Ill. 60629 arba pas platintojus.