BR. KRIŠTANAVIČIUS, S.J.

XX. “ŽVAIGŽDĖ” IR “ŽVAIGŽDUTĖ”

     Norėdami aprūpinti Lietuvą katalikiška spauda, keli Kauno vyskupijos kunigai 1905 m. įsteigė Šv. Kazimiero Draugiją ir pradėjo leisti knygas bei laikraščius. Tarp kitų laikraščių 1918 m. jie išleido "Ganytoją", skirtą kunigams, o 1919 m. "Žvaigždę". Jų nuomone, "žvaigždė" turėjo šviesti paprastai liaudžiai, kuri iki šiol apie religinį gyvenimą sėmė žinias iš katekizmo, maldaknygių, kantičkų, pamokslų ir pan. Nuo 1920 m. iki 1926 m. "Žvaigždę" redagavo kun. Mykolas Vaitkus, tuometinis Šv. Kazimiero Draugijos sekretorius.

     Apie laikraščio įsteigimą ir perleidimą tėvams jėzuitams kun. M. Vaitkus taip rašė: "Buvo tai 1919 metų galas. Pasaulis neseniai dar buvo išsivadavęs nuo siaubingo slogučio — didžiojo karo. Lietuva buvo ką tik išstūmusi lauk kruvinąsias bolševikų gaujas ir nusikračiusi bermontininkų antplūdžių. Artinosi audra nuo Lenkijos. Buvome pavargę ir nuskurdę. Visur griuvėsiai. Visko trūksta. Viską reikia sukurti tiesiog iš nieko. Nestigo tik užsidegimo ir ryžtingumo. Tad kūrės valstybė, augo mokyklos, kaip grybai, dygo laikraščiai bei žurnalai.

     Darbavaus tuomet Šv. Kazimiero Draugijoj. Sykį kviečia mane pas save draugijos pirmininkas prelatas Aleksandras Dambrauskas (Adomas Jakštas) ir klausia, ar aš sutikčiau redaguoti tikybinio turinio mėnesinį populiarų laikraštį, nes reikalas didis, o nėra kas jį patenkina. Prašiau duoti pagalvoti. Mintis man patiko. Ėmiau galvoti apie planą. Begalvodamas dar labiau užsidegiau. Beregint planas buvo parengtas, ir aš pareiškiau prelatui sutinkąs. Pavaizdavau planą. Jis sutiko. Sutarėme dėl vardo: naujagimis buvo pakrikštytas

     “Žvaigždės" vardu. Paskelbėme laikraščiuose, kad laukiamas gimstant naujas laikraštis, — ir ėmė plaukti prenumerata, rankraščiai ir laiškai su pasidžiaugimais, paraginimais, nurodymais. Katalikų visuomenės susidomėjimas buvo, kaip aniems laikams, visiškai pakankamas: pirmaisiais savo gyvenimo metais "Žvaigždė" turėjo apie 100 ėmėjų.

     Pirmam numeriui svetimų rankraščių visai mažai teturėjau: teko visą beveik numerį vienam pačiam prirašyti; iš svetimų raštų įdėjau žinomojo pedagogo-rašytojo M. Grigonio "Jėzaus Širdies giesmę" ir tuokart tik pradedančios rašyti Lietuvaitės (slapyvardis) "Pavasario rytą" (eil.) ir dar G. Šingalio korespondenciją.

     Laikraštis atrodė labai kukliai: popierius gelsvas, prastas, "pokarinis", viršelis menkutis, plono, žalio popieriaus; laikraštis buvo be iliustracijų. Kai palyginu anuometinę "Žvaigždę" su dabartine, tai anoji yra tik pelenė — mergytė priešais kunigaikštytę.

     Kad ir menkučiukė buvo pradžia, betgi susilaukėme ne vieno padėkos žodžio. Susibūrė aplink laikraštį savas bendradarbių būrelis, iš kiurio paskiau išėjo ne vienas rimtas rašytojas. Tyčia paminėsiu juos paeiliui, kaip jie po kits kito prisidėjo prie "Žvaigždės" bendradarbių: M. Grigonis, P. Venckus, A. Liepinis, J. Tilvytis, Talmantas, Bern. Brazdžionis. Ypač reikia paminėti senus garbingus rašytojus, kurie teikėsi paremti "Žvaigždę", joje bendradarbiaudami: A. Jakštą, J. Staugaitį (dab. vyskupą), J. Stakauską (kan.), Vaižgantą (aa. J. Tumą), M. Dagilėlį (poetą), Ks. Vanagėlį (poetą), M. Gustaitį (poetą).

     Praėjo 16 metų. "Žvaigždė" išaugo tikra gražuole. Nedyvai, kad ir ją mylinčių skaičius išaugo: jis dabar bene 20 kartų didesnis, negu anos pelenės "Žvaigždės".1

     Apie "Žvaigždės" perėmimą ir jos kryptį pasisako antrasis jos redaktorius T. B. Andruška: "Išgirdęs iš Šv. Kazimiero Draugijos pasiūlymą, kad Tėvai Jėzuitai perimtų "Žvaigždę", visomis jėgomis stengiausi tai įvykdyti. Jėzuitams perėmus laikraštį,2 jį redaguoti teko man pačiam, nors nemaža man padėdavo dabartinis jo redaktorius (T. Jonas Paukštys, S.J.), nors tada tebebuvo jėzuitų klierikas.

     Imdamas "žvaigždę" vesti ir redaguoti, turėjau mintyje tam tikrą programą. Programa buvo labai paprasta: turėjo apimti visą religinę žmogaus psichiką. Žmogaus psichika susideda iš grynai dvasiškos ir pojūtiškos arba jausminės pusės. Žmogus turi protą, valią ir širdį, kuri išreiškia jo jausmų vidinį pasaulį. Religinis gyvenimas turi juose savo buveinę. Jausmų religinis gyvenimas savaime yra aklas, todėl jam turi vadovauti tikėjimo apšviestas protas. Norėdamas apimti visą žmogaus religinio gyvenimo psichiką, aš svajojau, kad mano redaguojamame laikraštyje žmogaus protas rastų sau religinės šviesos, valia pastiprinimo ir paskatinimo, o širdis tam tikros religinės šilumos, patraukimo, susižavėjimo, paguodos. Išreiškiant tai senovės filosofų ir iškalbos mokytojų žodžiais, "Žvaigždė" turėjo mokyti arba dėstyti krikščioniško gyvenimo tiesas, atsižvelgiant į Maldos Apaštalavimo tikslą, judinti valią paskatinimais, o širdį patraukti pateikiama religine šiluma (docere, movere, delectare). Deja, apkrautas kitokiu darbu, aš nepajėgiau visos tos programos įvykdyti. Tačiau nors neilgai man teko redaguoti, pasisekė "Žvaigždės" prenumeratą pakelti nuo 750 iki 5000.

     Kiti mano įpėdiniai, "Žvaigždės" redaktoriai, kiekvienas pagal savo supratimą, siekė "Žvaigždės" kaip Maldos apaštalavimo organo tikslo, mažiau ar daugiau artindamiesi ar tolindamiesi nuo mano nustatytos programos. Vis tik mano pageidavimas būtų, kad "Žvaigždė" toliau dar labiau stengtųsi eiti tos programos linkme, kurią aš buvau sau užsibrėžęs, nes, mano manymu, visiškai įvykdžius tą programą, "Žvaigždės" naudingumas būtų dar didesnis".3

     Pirmieji T. Andruškos ir klieriko Jono Paukščio suredaguoti "Žvaigždės" numeriai nepasižymi nei bendradarbių gausumu, nei turinio įvairumu. Tarp "Žvaigždės"

Prel. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, “Žvaigždės” įsteigėjas.

bendradarbių galima rasti J. Jakutį, klieriką Praną Aukštikalnį (Aukštas Kalnas), K. Girinį, M. Grigonį, T. J. Bružiką ir keletą kitų, pasirašiusių tik inicialais. Žurnalo turinį iš dalies apsprendė jo paskirtis būti Maldos Apaštalavimo organu. Todėl kiekviename "Žvaigždės" numeryje turėjo būti aiškinama mėnesinė Maldos Apaštalavimo intencija, paskirta paties Šv. Tėvo, ir aprašytas vieno šventojo — mėnesio globėjo — gyvenimas. Kartais tos mėnesinės intencijos būdavo lietuviams svetimos ir neaktualios ir, žinoma, laikraščio turinys tuo nieko nelaimėdavo. Taip pat ir mėnesio globėjai atstovaudavo kitiems laikams ir kitoms problemoms, nors "Žvaigždės" redaktoriai stengdavosi kiek galima daugiau surasti iš jų gyvenimo naudingų patarimų mūsų laikams.

     Nemažai galima rasti straipsnių apie Švč. Jėzaus Širdį ir Eucharistiją, nes kaip tik anais laikais Lietuvoje pradėjo plisti eucharistininkų būreliai. Deja, apie patį Maldos Apaštalavimą pirmaisiais naujų redaktorių metais (1926) "Žvaigždėje" žinių yra nedaug. Taip vasario mėnesio numeryje M.A. valdyba rašo, kad "norint kanoniškai įkurti M.A. parapijoj ar kurioj kitoj įstaigoj, užtenka, kad klebonas ar įstaigos kapelionas gaus diplomą iš M.A. diecezinio vedėjo, kun. B. Andruškos, nes kiti reikiami leidimai jau yra parūpinti". Nors sąlygos M.A. skyrių įkūrimui, kaip matyti, yra lengvos, bet atgarsis buvo mažas. Iš tiesų, 1926 m. "Žvaigždėje" randamos tik 3 korespondencijos iš M.A. skyrių: Naujamiesčio, Ylakių, ir Papilio. Papilyje buvo įkurtas naujas M.A. skyrius. Tur būt, dėl to menko atgarsio 1926 m. pabaigoje T. B. Andruška ragina M.A. vedėjus atsiųsti jam M.A. narių ir pasiaukojusių Švč. Jėzaus Širdžiai šeimų statistiką ir savo prašymą taip baigia: "Tad M.A. nariai, kuriems rūpi, kad Švenč. Jėzaus Širdis visų būtų mylima, turi uoliai platinti Maldos Apaštalavimą ir "Žvaigždės" skaitymą".

     Neturėdama daug bendradarbių, "Žvaigždės" redakcija deda ilgokus T. Andruškos straipsnius apie žmogaus temperamentus, kuriuos jis vėliau išleido atskira knygute, vardu "Temperamentų rūšys ir jų pasireiškimas". Trumpi klieriko Prano Aukštikalnio, S.J., T. Bružiko, S.J., klieriko Antano Mėšlio straipsniai ir Bernardo Brazdžionio eilėraščiai paįvairino žurnalo turinį, o žinios iš katalikų pasaulio ir misijų kraštų praplėtė skaitytojų akiratį. Klausimų ir atsakymų skyrius užmezgė naudingą pokalbį tarp redaktorių ir skaitytojų. Iš to skyriaus ir Šilų Jonuko, T. B. Andruškos, polemikos su bedieviais ir laisvamaniais galima spręsti apie anų laikų dvasinį skaitytojų lygį. Prie to lygio taikėsi ir "Žvaigždės" redaktoriai. Pirmaisiais metais redakcija dėjo po vieną arba dvi iliustracijas, nemaža dalimi gautų iš JAV Maldos Apaštalavimo organo. Skaitytojams pageidaujant, antrais metais "Žvaigždė" turėjo daugiau iliustracijų.

     1927 m. balandžio mėnesį "Žvaigždės" redakciją perėmė T. Jonas Bružikas, S.J.

     Nors žurnalo kryptis ir forma pasiliko toji pati, bet turinio atžvilgiu matyti mažas pasikeitimas: naujasis "Žvaigždės" redaktorius deda daugiau trumpų, pamokančių gyvenimo vaizdų, pateikia gražių apsakymėlių vaikams ir išplečia misijų skyrių. T. J. Bružiko redaguojama "Žvaigždė" palengva darosi įdomesnė, gyvesnė ir aktualesnė. Iš jo paties straipsnių veržiasi jauno ir energingo misijonieriaus ugnis. Jo kalba, stilius ir mintys yra paprastos ir lengvai suprantamos. Nauji "Žvaigždės" bendradarbiai — klierikas Juozas Beleckas ir T. Juozas Venckus — palengvina redaktoriaus darbą.

     Tačiau T. J. Bružikas neatsitolino nuo T. B. Andruškos praminto kelio, ir "Žvaigždė", nors įdomesnė ir gyvesnė, neįėjo į modernių laikraščių srovę. T. Bružikas buvo pirmoje vietoje ne žurnalistas, bet liaudies pamokslininkas. Todėl ir jo straipsniai yra parašyti pamokslai. Nėra ko stebėtis, kad jis metiniame "Žvaigždės" turinyje savo ir kitų straipsnius taip užvardina: "Pamokantieji dvasinio turinio straipsniai. (Jie tinka pamokslams ir šiaip pasiskaitymui)". Bet jis, redaguodamas "Žvaigždę" per 5 metus, savo uždavinį atliko. "Žvaigždės" prenumeratorių skaičius pakilo nuo 5.000 iki 16.000, M.A. Sąjunga pasidarė žinoma visoje Lietuvoje, nauji bendradarbiai — Byras, Vynmedžio Šakelė, Milžinas (kun. Nikodemas Švogžlys), kun. A. Jaunius, A. Samėnas, kun. J. Dabrila, J. Buteikis, klierikas F. Valys, J. Raulinaitis ir keli jėzuitai klierikai — pradėjo pakeisti senuosius talkininkus. Augant prenumeratorių skaičiui, "Žvaigždės" kaina nuolatos krito. 1927 m. ji kainavo 8 litus, 1929 m. 6 litus, 1931 m. 5 litus.

     Kaip T. Andruška, taip ir T. Bružikas buvo užverstas ir kitais darbais. 1930 m. rugsėjo numeryje T. Bružikas atsiprašo skaitytojus, kad "Žvaigždė" išėjo vėlai. Mat, "pats redaktorius buvo visą laiką užimtas misijų davimu, o kiti tėveliai buvo išvykę iš Kauno truputį pasilsėti po sunkių gimnazijos darbų". Tas trumpas sakinys nušviečia ir tėvo Bružiko, ir jo bendradarbių gyvenimą. T. J. Bružikas redagavo "Žvaigždę" visur: ir gimnazijoje, ir traukiny, ir autobusų stotyse, ir klebonijose. Nepaisant visų nepalankių aplinkybių, laikraštis pasidarė patrauklus ir žmonių mėgstamas.

     1931 m. rugsėjo mėnesį "Žvaigždės" redakciją perėmė T. Jonas Paukštys, nes T. Bružikas, kviečiamas lietuvių kunigų, išvyko į JAV. Nuo to rudens prasidėjo įdomiausias ir sėkmingiausias "Žvaigždės" laikotarpis, ir T. Jonas Paukštys parodė didelį žurnalisto talentą.

     Tais pačiais 1931 m. jis daug ko nekeitė, bet jau turėjo savo planą ir pradėjo jį vykdyti. Visų pirma jis įvedė naują skyrių, pavadindamas jį "Mūsų sumanymai". Skyriuje "Iš katalikų pasaulio" jis dėjo įdomių ir aktualių žinių iš Lietuvos, tur būt, norėdamas paraginti, kad ir kiti taip darytų. Klierikas E. Petrelevičius pradėjo rašyti apie Vyrų Apaštalavimą ir skyrė jį nuo Maldos Apaštalavimo, į kurį buriasi tik moterys. Trečioji Maldos Apaštalavimo šaka — Eucharistijos Karžygiai — apima ber-

Kan. M. Vaitkus, pirmasis “Žvaigždės” redaktorius.

Perkūno namai, kur buvo “Žvaigždės” ir “Žvaigždutės” administracija.

niukūs ir mergaites, norinčius apaštalauti malda ir gerais darbais. Palikdamas iš esmės tą pačią "Žvaigždės" kompoziciją, T. Paukštys davė atskiriems skyriams patrauklius pavadinimus ir sudomino skaitytojus. Klausimai ir atsakymai virsta "Visiems įdomūs klausimai", trumpas žinutes iš katalikų pasaulio jis sudeda į atskirą skyrių "Per 5 minutes apie pasaulį", o "Lietuvos žinelės" pavadinamos tai "Kas girdėti Lietuvoje", tai "Po Lietuvą pasidairius" arba "Pasidairykime po Lietuvą". 1933 m. pradžioje T. Paukštys dar labiau patobulino žurnalą, įvesdamas "Šių laikų šventieji" ir "Skaitytojai turi žodį" skyrius. Prašomas Aukštosios Panemunės vyrų, jis įvedė Vyrų Apaštalavimui naują skyrių — "Tik, vyrai, pajudinkim žemę", o Maldos Apaštalavimo darbus jis aprašė "Kas girdėti mūsų fronte?" skyriuje. Bet ir tas pavadinimas jam dar nebuvo tobulas ir tų pačių metų kovo numeryje jis davė jam kitą vardą — "Viskas nauja mūsų fronte!" "Pasidairykime po Lietuvą" virsta "Religiniu atgimimu Lietuvoje", o paskutinis skyrius "Keista, bet teisinga" vaizduoja praeitį ir dabartį įdomiais paveikslais. Daug vietos jis skyrė "Žvaigždės" propagandai ir jos platintojams. Taip pvz. 1933 m. gruodžio mėn. trečiame ir ketvirtame viršelio puslapyje jis surašė apie 400 "Žvaigždės" platintojų, pavadindamas juos "tyliaisiais šv. metų apaštalais", "žvaigždės" laužymas buvo labai įvairus, skoningas ir neperkrautas, nors kiekvienas jos kampelis gerai išnaudotas. Pirmąjį viršelio puslapį visuomet puošė įdomūs ir aktualūs paveikslai, pritaikyti mėnesio turiniui arba kokiam nors religiniam įvykiui. T. Paukštys kruopščiai sekė užsienio spaudą ir nenorėjo nuo jos atsilikti.

     T. Jono Paukščio asmenį, jo darbus ir siekimus galima lengvai suprasti iš jo paties nukalto šūkio — "Mes tikime Šv. Lietuvos prisikėlimą". Tą šūkį jis įrašė pirmą kartą "Žvaigždėje" 1935 m. gruodžio mėn. numeryje ir jį nuolatos kartojo iki 1939 m. pabaigos. Nors tame skyriuje pateiktos žinios dažniausiai yra vietinio pobūdžio, bet jos atskleidžia skaitytojams įdomius faktus iš religinio lietuvių gyvenimo ir rodo jo pažangą. Skaitydamas tas žinias, skaitytojas persiima tuo pačiu T. Paukščio optimizmu ir dedasi į bendrą darbą. T. Paukštys nelaikė savęs to atgimimo centru ar įkvėpėju, bet, turėdamas "Žvaigždę" savo rankose ir tarsi regėdamas dvasioje šv. Lietuvos vaizdą, įnešė į tą atgimimą savo dalį.

     Kūrybingiausias ir sėkmingiausias T. Paukščio laikotarpis, tur būt, bus 1936-1938 metai.4 Vartydami tų metų "Žvaigždės" numerius, rasime daug žymių bendradarbių: kun. dr. V. Brizgį, dr. J. Leimoną, Adomą Jakštą, kun. J. Stankevičių, kun. dr. Kas-čiuką, dr. Pr. Dielininkaitį, kun. M. Vaitkų, kun. P. Rauduvę, prof. St. Gruodį, A. Graževičių, kun. dr. Grigaitį, kun. A. T. Samatą, kun. St. Būdavą, gen. V. Grigaliūną -Glovackį, kun. J. Prunskį, kan. Pr. Dogelį ir vysk. Pr. Būčį, MIC. Tos pavardės užtikrino aukšta laikraščio lygį ir rodė, kodėl jis buvo populiarus. Žinoma, T. J. Bružikas pasiliko "Žvaigždei" ištikimas iki pat galo. Vienas ankstyvas "Žvaigždės" bendradarbis, kun. A. Liepinis, pasirašęs Byro slapyvardžiu, tapo "Panevėžio Garso" redaktorium. Labai gražiai reiškėsi "Žvaigždėje" daugelis poetų, tarp kurių reikia paminėti Vynmedžio Šakelę, seselę M. Celestiną, seselę M. Palmirą ir brolį Toną Šalčių, S.J. Trys jėzuitų klierikai — Antanas Mėšlis, Jonas Kidykas, Br. Krištanavičius — anksti bendradarbiavę "Žvaigždėje", vėliau tapo jos redaktoriais, o klierikai Juozas Beleckas ir Antanas Bieliūnas "Misijų" laikraščio redaktoriais.

     T. J. Paukštys mėgdavo skambius šūkius ir meistriškai juos pavartodavo. Taip pvz. švenčiant šv. metus ir minint 550 sukaktį nuo krikščionybės įsigalėjimo Lietuvoje, tų būdingų ir ugningų šūkių yra kiekviename "Žvaigždės" numeryje (1937 m.). Vos atvertus viršelį, T. Paukštys 1937 m. skelbia "Didžių darbų metais". Paskui jis skelbia "Už mūsų Vadą" — popiežių. Toliau seka "Mes statome Jėzaus Širdies šventovę", "Neškim į pasaulį Kristaus ugnį", "Mes eisim šv. Lietuvos keliais", "Sukilkim prieš savo bejėgiškumą" ir pan. Tie šūkiai patraukė skaitytojų akis, ir jie negalėjo užversti straipsnio, jo neperskaitę.

     Nuo 1939 m. galima pastebėti, kad "Žvaigždės" redaktorius pradeda išsisemti. Pradžioje "Žvaigždė" tęsia pokalbį su skaitytojais dar tuo pačiu būdu, bet neduoda nieko naujo. Nuo 1940 m. laikraštis pasidaro monotoniškas. Rusams okupavus Lietuvą, T. Paukštys galėjo išleisti dar liepos-rugpiūčio numerį. Paskui "Žvaigždė", švietusi lietuviams 20 metų, nustojo ėjusi.

     Kaip T. Bružikas, taip ir T. Paukštys mažino "Žvaigždės" kainą, kiek tik galėjo.

     1932 m. ji kaštavo 4 litus metams, 1938 m. 2 litai, 1940 m. 3 litai.

     Apie "Žvaigždės" kalbos taisyklingumą randame 1933 m. "Žvaigždėje" tokią žinutę: "Tikrai įdomu pastebėti, kad žymus Lietuvos kalbininkas Pr. Meškauskas, išnagrinėjęs "Vaire" ne vieno Lietuvos laikraščio kalbos klaidas, vis dėlto turėjo pripažinti, jog yra Lietuvoje keletas laikraščių, kurių kalba visai taisyklinga. Tarp tų laikraščių pirmą vietą jis paskyrė "Žvaigždei", aiškiai pabrėždamas, kad ji ne tik dėl savo įdomaus turinio, bet ir dėl taisyklingos kalbos visiems skaitytina".

     Apibūdinant pirmuosius tris "žvaigždės" redaktorius, reikia pasakyti, kad T. Benediktas Andruška buvo vyresniosios kartos profesorius. Jo kontaktas su žmonėmis buvo akademiškas, o laikraščio turinys ryškiai pamaldus. T. Bružikas turėjo labai glaudžius ryšius su liaudimi, bet jo gyvas žodis buvo sėkmingesnis ir galingesnis už rašytą. T. J. Paukštys buvo atbaigtas žurnalistas.

     Likimo buvo taip lemta, kad tie uolūs kunigai, ilgus metus žadinę religinį Lietuvos atgimimą, pergyveno rusų antplūdį ir nuo jo nukentėjo. T. B. Andruška mirė Sibire 1951 m. T. J. Bružikas buvo kalinamas 9 mėnesius rusų kalėjime, o vėliau turėjo trauktis į užsienį. T. J. Paukštys prarado Sibire sveikatą ir, atgavęs laisvę, apaštalavo Lietuvoje ir Sibire. Jis mirė Lietuvoje 1965 m.

“ŽVAIGŽDUTĖ”

     Vaikų laikraštį "Žvaigždutę" tėvai jėzuitai perėmė iš Blaivybės draugijos 1935 m. Anksčiau ją sumaniai redagavo J. Mikulevičius. Ji buvo skirta Angelo Sargo vaikų draugijai. Perėmę "Žvaigždutę" į savo rankas, tėvai jėzuitai pavertė ją katalikų vaikų laikraščiu. Atsakingu redaktorium buvo T. Romualdas Blažys, S.J. (1935 m.) ir T. Paukštys (1936 m.), o faktinuoju — klierikas Bronius Krištanavičius, S.J.

     Perėmęs senosios redakcijos medžiagą ir susipažinęs su leidimo sąlygomis, Br. Krištanavičius apskaičiavo, kad ji duosianti kasmet apie porą tūkstančių litų nuostolio. Todėl jis pasiūlė T. Kipui leisti "Žvaigždutę" ne kas antrą savaitę, kaip sutartyje buvo numatyta, bet tik du kartus į mėnesį. Vasaros mėnesiais (birželio, liepos ir rugpiūčio) išeidavo tik vienas numeris 24 puslapių. Be to, užsisakantiems 10 egzempliorių ji turėjo kaštuoti pusantro lito į metus, o pavieniams — 2 litus. Tokiu būdu buvo galima leisti "Žvaigždutę" be nuostolių ir padidinti prenumeratorių skaičių. Iš tiesų, pirmaisiais (1935) metais jos prenumeratorių skaičius pakilo nuo 8.000 iki 15.000.5 Antraisiais ir trečiaisiais metais išeidavo po 17.000 egzempliorių.6 1935, 1936 ir 1937 m. "Žvaigždutės" redakcija išleido Vaikų Kalendorių, kurio tiražas siekė 15.000 egzempliorių.

     Tėvų jėzuitų leidžiamos "Žvaigždutės" turinys buvo panašus į J. Mikulevičiaus redaguotus numerius. Tik jie daugiau duodavo žinių apie Eucharistijos Karžygių veikimą. 1936 m. rudenį "Žvaigždutės" redakciją perėmė T. Jonas Paukštys,S.J., o 1938 m. jos leidimu rūpinosi Maldos bendrovė. "Žvaigždutės" redaktorium buvo pakviestas kun. J. Kuzmickis.7

1.    “Žvaigždė”, 1936 m. nr. 4, 101-102 p.

2.    Kaip ir kodėl tėvai jėzuitai perėmė “žvaigždės” redakciją, kun. M. Vaitkus aprašė “Nepriklausomybės Saulėje”, V tome, pirmoje dalyje. 6 ir 7 puslapyje. Ten jis sako, kad, atsiradus “Šaltiniui”, “Pavasariui”, “Ateities Spinduliams”, “Šv. Pranciškaus Varpeliui” ir kitiems konkurentams, 1925 m. “Žvaigždė” buvo (Šv. Kazimiero Draugijos) valdybos palaidota. Tuokart jėzuitas Kipp kreipėsi į mus, kad leistume jam su mūsų provincijos jėzuitais perimti iš Šv. Kazimiero Draugijos “žvaigždės” vardą bei prenumeratorius. Žinoma, nieko prieš tai neturėjome. Ir jėzuitai ėmė toliau leist “Žvaigždę”, padidinę formatą, duodami gerą popierių ir daugybę iliustracijų. Iliustracijos! Kaip žmonės jas mėgsta! O anais laikais iliustracijos brangokai atseidavo. Tad po kurio laiko klausiau tėvą Kippą, kaip jie įstengia taip gausiai savo “Žvaigždę” iliustruoti. Jis tik nusišypsojo: girdi, jis kreipęsis į jėzuitų vokiškai leidžiamus panašius laikraščius, ir jie jam atsiunčią kiek tik geidžiant jau savo pavartotų klišių. Na, ir jėzuitų “žvaigždės” skaitytojų skaičius ėmė kaip ant mielių augt”.

Tačiau neaiškūs lieka šie dalykai: “Šaltinis buvo atgaivintas tik 1926.III, tad negalėjo būti “Žvaigždės” konkurentu. “Ateities Spinduliai” taip pat negalėjo pakenkti “Žvaigždei”, nes Kaune pasirodė tik nuo 1929 gruodžio mėnesio. “Pavasaris” perkeltas į Kauną 1920 m., o “Šv. Pranciškaus Varpelis” pasirodė nuo 1923 m. rudens. Taigi konkuruoti teko tik su “Pavasariu” ir “Šv. Pranciškaus Varpeliu”, “Žvaigždės” pasisekimą, tur būt, reikia priskirti ir iliustracijoms, ir T. Andruškos kontaktui su klierikais. Tapę kunigais, jie galėjo platinti “Žvaigždę” savo darbo vietoje.

3.    “Žvaigždė”, 1936 m., nr. 5, 130 p.

4.    Tarp 1936 ir 1938 m. “Žvaigždės” prenumeratorių skaičius pakilo nuo 15.000 iki 28.000. Plg. Kauno Historia domus 1936 m., 8 p. ir 1938 m., 10 p.

5.    “Žvaigždutė”, 1937 m., 351 p.

6.    Kauno Historia domus, 1935 m., 14 p.; 1936 m., 10 p.; 1937 m., 12 p.

7.    Lietuvių Enciklopedija, XXXV, 445 p.