Danguolė Sadūnaitė

PASKUTINIS MEDŽIŲ ATODŪSIS
                  (rudenį)

paglostė mano galvą
                 savo spalva.
— — — — — —
dabar apdainuosiu jus,
                                  medžiai —
paliudydama jūsų tikruma...

* * *

1.

Iš pradžių
tiek žalumo tarp mūsų.

Stovėjome ramūs.
Paukščių šešėliais pasipuošę.
(Gėlių srovės plaunami).

2.

Paskui —
viskas suskilo skausme.
(Virto vaisiumi.. .)

PERONE

Traukinys pajudėjo.
Nebeatsimenu,
ar tą dieną snigo ar šalo.
.............................................
Tiktai, kad visa sutilpau —
karštame kamuoly
                 gerklės.

Širdyje,
sušalusioj į ledo kruopą...

* * *

1.

Tu pasilenki ties manimi,
lyg ties vandeniu.. .
Ir tavo siela mano akyse
                 atsispindi...
Bet aš tiktai moteris.
Kaip ir ji — Ieva,
žalčio sugundyta...

2.

Ir nenoriu,
kad tas obuolio skonis burnoje
nusitęstu iki pat tavo širdies. ..

VASAROS RAMYBĖ

1.

Ištuštėjęs kiemas...
— — — — — —
ir tiktai jaunas
medžio šešėlis —
žolėje supasi

2.

aukštyn ir žemyn —
alyvų skersvėjy:

visą dieną —
minkštoje žolėje,
aukštyn ir žemyn.

APIE JŪRĄ

1.

Sunkus ir lemtingas
                 tavo kraujas, jūra...
(Limpantis mėlyna užmarštimi...)
— — — — — —
— — — — — —

Ir lietaus plokšti, veidrodiniai lapai
                                     vėjo rankose.
(Spalvų fontanai).
:   :   :   :   :   :   :   :   :  
Ir žvaigždės virš tavęs —
nuo tamsos padidėjusios,
                                             nuo liūdesio.