A. G. Žąsinas

     Šį "Laiškų Lietuviams" numerį, o taip pat ir vasario mėn. numerį, iliustravome įvairių mūsų fotografų darbais, kurie buvo išstatyti fotografijos parodoje, buvusioje Jaunimo Centre praėjusį rudenį. Paskui paroda buvo perkelta ir į Niujorką. Čia spausdiname vieno mūsų fotografijos specialisto nuomonę apie šią parodą.

Redakcija

     Praėjusį rudenį Lietuvių foto archyvo suruošta fotografijos paroda — konkursas prašoka visas ankstyvesnes šios rūšies parodas. Jos stiprybė yra dalyvių gausumas (iš viso 61), fotografinių apipavidalinimo būdų įvairumas, darbų daugumas ir kokybės aukštumas.

     Šį kartą, šalia jau iš anksčiau mums pažįstamų fotografijos profesionalų ir pusiauprofesionalų, kurie paprastai dominuoja lietuvių fotografijos parodose, pasirodė eilė naujų fotografų su gana stipriais darbais. Tai asmenys, kurie prieš keletą metų dar nė negalvojo apie fotografavimą. Taip pat plečiasi ir fotografų amžiaus apimtis. Nors parodos atidarymo metu vyriausias amžiumi fotografas ir nebuvo paminėtas, bet A. Kezys, S.J., pristatė jauniausią fotografę D. Grigaitytę, aštuonerių metų amžiaus.

     Fotografinių metodų naudojimo platumas apima labai plačią skalę: nuo grynai "cheminės" fotografijos (M. Ivanauskas) bei fotograminio būdo, objektyvą pakeičiant adatos skylute popieriuje (V. Eivaite), iki K. Izokaičio reklaminės fotografijos išdaigų ir A. Urbos virtuoziškos išbaigimo technikos.

     Antra vertus, nors apimtis ir plati, bet tarp šių kraštutinumų yra keletas spragų, kurių tokios skalės parodoje turėtų būti mažiau. Šios spragos atsiranda dėl to, kad daugumas darbų priklauso gana siaurai vagai — statiniam ir tiesioginiam medžiaginės aplinkos vaizdavimui. Sakau — statiniam vaizdavimui, nes, padalinus visą fotografiją į statinę (be judesio) ir dinaminę (išreiškiančią judesį), šios parodos eksponatai tik su dviem (!) išimtim atstovauja statinei fotografijai. O juk fotografija yra gal vienintelė vaizdinio meno šaka, įgalinanti menininką pagauti tikrąjį natūralaus judesio jausmą. Tačiau mūsuose šis jausmas, taip būdingas gyvajam pasauliui, lieka nepastebėtas. Sakau — tiesioginiam vaizdavimui, nes, išskyrus J. Vaičiūną ir A. Kezį, parodoje nebuvo abstraktinio aplinkos interpretavimo. Sakau — vyrauja medžią ginęs aplinkos, t.y. gamtovaizdžio ar miestovaizdžio visumos ar detalių vaizdavimas, o ne žmogaus asmens bei jo pergyvenimų iškėlimas. Čia, aišku, reikia suminėti kelias stambesnes išimtis, pvz. K. Bulotaitę su spalvotais Niujorko personažais, R. Žuką su keliomis jaunuolių nutraukomis ir A. Grigaitį su septyniais portretais. Tačiau bendras įspūdis yra toks, kad susidomėjimas žmogumi mažas. Gal tai tik parodo, kad mes, turėdami medžiaginę gerovę, laisvi nuo dvasinės bei kultūrinės priespaudos, o taip pat būdami įrakinti į reklaminius, protą atrofuojančius pančius, pamirštame, kad žmogus gali ir verkti, ir juoktis, ir kentėti, ir džiaugtis.

     Čia peršasi trumpa pastabėlė: A. Kezys, kuris anksčiau tolindavosi nuo abstrakto, šioje parodoje prisistato abstrakto puoselėtoju, o A. Grigaitis, kurio fotografijose abstraktas buvo vienas pagrindinių kūrybos polėkių, šį kartą pasirodo su portretu ir tik "senų, gerų laikų" prisiminimui iškabino tris spalvotus, jau matytus abstraktus.

     Šį kartą paroda turėjo dvi vertinimo komisijas. Pirmoji, susidedanti iš B. Bulotaitės, J. Dovydėno ir A. Kezio, atrinko parodoje kabintinus darbus. Kviestinių fotografų šis atrinkimas nelietė. Antroji vertinimo komisija, susidedanti iš D. Aleknienės, K. Izokaičio, A. Kurausko ir Z. Sodeikienės, skyrė tris pinigines premijas ir vieną garbės pažymėjimą.

     Nors kvietimuose į parodą ir skelbimuose to nebuvo paminėta, tačiau premijos ir pažymėjimas buvo skirti ne už pavienes nuotraukas, o už visą išstatytą darbų rinkinį. Esu tikras, kad daugelis parodos dalyvių, turį teisę į premijas (jaunesni negu 30 m.), tai žinodami iš anksto, būtų kitaip parinkę siunčiamas nuotraukas. Daugiau dėmesio būtų buvę kreipta į tematikos vientisumą bei apipavidalinimo darnumą. Galima manyti, kad tokiu atveju išrinktųjų ratelis būtų buvęs skirtingas.

     J. Vaičiūnas, gavęs pirmąją premiją (350 dol., mecenatai — dr. S. ir M. Budriai), pasirodė su penkiais spalvotais ir trimis nespalvotais (monochromatiniais) darbais. Šie pastarieji vaizduoja momentus iš skautų stovyklavimo ir, nors turi tematinį ryšį, nepasižymi nei jausmu, nei kompoziciniu stiprumu. Iš spalvotų jo darbų dėmesin krinta iš gamtos detalių sukurtas pusiauabstraktas, senamiesčio detalė ir savitai, o tuo pačiu įspūdingai, nuspalvotos žolių varpos (?). Visos spalvotos nuotraukos neturi bendro minties ryšio, o atskirai paėmus, nors malonios pažiūrėti, neturi nei jausmo, nei fotografinio gilumo, nei kompozicinio stiprumo. Tad kyla klausimas: kodėl šis rinkinys gavo pirmąją premiją?

     T. Pautieniūtė-Bogutienė, gavusi antrąją premiją (250 dol., mecenatai — dr. R. ir K. Giniočiai), nors parodoje dalyvavo tik su dviem spalvotom nuotraukom, prisistato daug žadančia fotografe-menininke. Jos stiprybė pasireiškia spalvų pajautimu ir apvaldymu, kompozicijos išbaigimu ir tematikos santūrumu. Esu tikras, kad ji būtų atkreipusi didesnį dėmesį, jei būtų išstačiusi daugiau tokio pat lygio darbų.

     R. Žukas, gavęs trečiąją premiją (150 dol., mecenatas — dr. A. Kurgonas), dalyvavo parodoje su šešiomis monochromatinėmis nuotraukomis. Jis yra esamos (available) šviesos meistras. Pereitų metų pirmosios premijos laureatas už jausmingai stiprią jaunų tėvų su kūdikiu nuotrauką, šiemet nė kiek ne silpnesnis, jis prisistato su trimis intymesnėmis jaunuolių nuotraukomis, dviem kambario detalėm ir viena beveik reklaminio žanro geriamų stiklų sąranga. Nors šios šešios jo nuotraukos yra tematiškai skirtingos, tačiau jos visos turi vieną bendrą nuotaikos pabraižą. Tai tik parodo, kad R. Žukas yra sau būdingą stilių radęs fotografas.

     R. Kazlas, pagerbtas garbės pažymėjimu, parodoje dalyvauja su penkiomis nespalvotomis ir trimis spalvotomis, paties didintomis nuotraukomis. Visos nuotraukos tematiškai yra gan skirtingos ir neturi kokio nors bendro rodiklio. Kompoziciniu atžvilgiu nuotraukos taip pat silpnokos, dvelkia eksperimentiniu blaškymusi. Žodžiu — R. Kazlas yra dar savo antspaudo neturįs fotografas. Stebint jo darbus, negalima nepastebėti gretimai esančios M. Petrauskaitės kūrybos, kuri savo tematikos ir nuotaikos vientisumu, o taip pat ir technišku pranašumu aiškiai pralenkia R. Kazio fotografiją.

     Šios apžvalgos apimtis neleidžia paminėti ir įvertinti kiekvieno šios parodos dalyvio. Čia paminėsiu tik kelis, labiau dėmesį atkreipusius fotografus.

     Kastytis Izokaitis — tai reklaminės fotografijos meistras. Šioje parodoje jis dalyvauja su didžiausio formato didžiausiu nuotraukų skaičiumi. Išskyrus du gamtovaizdžius, jo visi darbai yra studijoje pozuoti specifiniam reklamos tikslui. Izokaitis yra vienas iš nedaugelio reklaminės fotografijos atstovų, kurie, atlikdami reklaminį reikalavimą, nepraranda aukšto fotografijos meno lygio.

     M. Budrys žurnalistinės fotografijos atstovas ir K. Izokaičio priešingybė. Jei Izo-kaičio kūryba daugiausia vyksta studijoje, kur fotografas viską pagal savo reikalavimus gali lengvai pakeisti, tai Budrys tų patogumų neturi. Jis savo fotografinį derlių piauna gatvėse, lyjant, demonstracijų ir net riaušių metu, kur daugelis žmonių yra atšiauriai nusiteikę fotografo atžvilgiu. Iš nuotraukų aiškiai matyti, kad Budrys ilgai aparato nenustatinėja, nuotraukai nesitaiko, bet, pamatęs tinkamą sąrangą, tuoj spaudžia mygtuką. Nors visa tai trunka tik dalį sekundės, bet Budrio kompozicija yra viena jo stiprybių. Jisai yra fotografinio momento meistras.

     J. Dovydėnas ligi šiolei man buvo žinomas kaip fotografinio apsakymo (picture story) puoselėtojas, šį kartą prisistato grynai su gamtovaizdžiu. Jis neina į ekstravagancijas didelio formato nuotraukomis. Šioje parodoje jo išstatytos nuotraukos yra 8 colių ilgumo ir 8 colių platumo. Iš arčiau pažvelgęs į šias nuotraukas, pamačiau tą patį Dovydėną, jautrų aplinkai ir gamtai. Dėl savo kuklumo daugelio parodos lankytojų jis pasilieka nepastebėtas.

     A. Urba, buvęs "Žaismingojo Kavalieriaus" (Play Boy) žurnalo fotografas, šioje parodoje viešumon išeina tik su viena nuotrauka — A. Varno portretu. Portretas yra didoko formato, spalvotas, bet ypač dėmesį patraukiąs technišku savitumu. Gaila, kad Urba nepasirodė visu savo pilnumu.

     A. Grigaitis, kurio ankstesnė stiprybė buvo abstraktas bei grafinis fotografijos apipavidalinimas, šį kartą pasirodo su septyniais žymesnių lietuvių portretais. Keliuose darbuose Grigaitis atsipalaiduoja nuo veidinio portreto ir panaudoja rečiau fotografų naudojamą priėjimo būdą — vaizduojamąjį asmenį parodo jam būdingame užsiėmime. Šioje parodoje taip pat buvo antroji proga pamatyti A. Grigaičio premijuotą trilogiją "Simo giesmė".

     Pabaigai galima pastebėti vieną išskirtiną nuotrauką — tai R. Ambrozaitytės lietuves senutes prie Vilniaus Aušros Vartų. Jei ši nuotrauka ir neišpildo visų fotografijos meno reikalavimų, tai vis dėlto jautriam lietuviui ji yra labai arti prie širdies.