Dijana St.

     Žmogaus individualybę lemia specifinių ypatumų sutapimas poreikiuose, įsitikinimuose, idealuose, įpročiuose, temperamente ir charakteryje, t.y. jo asmenybės struktūroje. Ši struktūra susiformavo, vystėsi ir įsitvirtino žmoguje, jį auklėjant, jo gyvenimiškoje patirtyje. Ar egzistuoja visiškai tokie pat du žmonės? Tikslus dviejų ar daugiau individų sutapimas reikštų visų asmenybės struktūros elementų susiliejimą, vadinasi, visišką žinojimo, įgūdžių, įpročių, jėgų, santūrumo, jausmų, intelekto, siekių sutapimą. Jeigu atkreipsime dėmesį į visų šių elementų daugiareikšmiškumą ir į tai, kokiu sudėtingu keliu ir kokių skirtingų faktorių veikiami jie formuojasi ir kokie skirtingi jų tarpusavio ryšiai, bus visiškai aišku, kad ir teoretiškai tai absoliučiai neįmanoma.

     Tokiu būdu atrodytų, kad ir ideali santuoka iš viso neįmanoma. Bet ideali santuoka — tai nereiškia, kad turi labai tiksliai sutapti abiejų sutuoktinių asmenybės, tačiau privalo būti skirtingų individualybių harmoninga vienybė. Šeimos laimę sudaro ne vienodos abiejų partnerių charakterio ypatybės, bet puikios, vykusios skirtingų ypatybių kombinacijos, kuriose gali sutapti tik kai kurie svarbesnių bruožų elementai.

     Daugelis jaunuolių nutaria susituokti tada, kai jaučia potraukį vienas kitam, abipusę simpatiją, kuri kyla iš vienodo požiūrio į literatūrą, meną, kiną, teatrą, muziką, madas ir pan. Betgi to dar nepakanka. Tai ne vienintelės ir svarbiausios harmoningos santuokos sąlygos. Interesai ir skonis gali būti laikini, gali juos pagimdyti tokie praeinantys faktoriai, kaip susižavėjimas, sekimas mada, kurie ilgainiui gali pasikeisti. Todėl jų negalima laikyti svarbiausiais, ir jie necharakterizuoja žmogaus. Potraukis, simpatija ir meilė privalo būti žymiai sudėtingesnio individualybės komplekso dalis. Štai kodėl dviejų jaunuolių nutarimas sudaryti sąjungą privalo išplaukti iš daug plačiau suprantamos tarpusavio simpatijos ir pagarbos, asmeninių ir profesinių interesų, idealų, siekių, poreikių, pažiūrų, charakterių. O kad kiekvienas iš partnerių suprastų, koks turi būti antrasis, kad po kurio laiko jų santuoka nepasidarytų skubota ir nevykusi ir kad jie nekaltintų vienas kito "esminiais charakterio skirtumais", abu privalo mokėti teisingai save vertinti. Reikia išmokti teisingai įvertinti savo poreikius, norus, polinkius, sugebėjimus, interesus, motyvus, nulemiančius vienokį ar kitokį poelgį, savo pasaulėžiūrą, socialinę padėtį ir pan.

     Tik teisingai save įvertindami, mes išmoksime teisingai įvertinti ir savo partnerį.

     Labai svarbu harmoningoje šeimoje abipusė pagarba. Nustatę, kad žmogus, su kuriuo mes surišome savo gyvenimą visam amžiui, turi savo specifinį pasaulį, ne mažiau sudėtingą ir individualų, kaip ir jūsų, privalote su tuo skaitytis, o ne reikalauti, kad jūsų partneris visur ir visada sutiktų su jūsų nuomone. Tik išmokę teisingai vertinti savo poelgius bei gerbti save, mes galėsime teisingai vertinti ir savo partnerį. Tokiu būdu nuo mūsų pačių priklausys, kaip mes įvairiais gyvenimo atvejais išmoksime vertinti savo busimojo ar esamojo vyro (žmonos) poelgius.

     Taigi dvi individualybės mokosi derintis viena prie kitos. Negalima pamiršti, kad sudėtingus sutuoktinių santykius lemia dar ir partnerių biologiniai skirtumai. Moteris visada neša ant savo pečių sunkesnę gyvenimo naštą, žymiai didesnę socialinę atsakomybę, negu vyras. Ir jeigu vyras nesidalina su žmona visais rūpesčiais, tarp jų visada gali atsirasti susvetimėjimas.

     Mes nieko nekalbėjome apie meilę — tą sudėtingą ir sunkiai paaiškinamą ryšį tarp vyro ir moters, kuri paprastai privalo būti harmoningos santuokos sąlyga. Bet ji nėra vienintelė. Kai nėra kitų sąlygų, apie kurias anksčiau kalbėjome, kaip bemylėtume vienas kitą, mes negalime sudaryti darnios šeimos.

     Žodžiu, nepasikartojančios žmonių individualybės — ne kliūtis sukurti laimingą šeimą, jeigu, žinoma, mes mokame gerbti ir suprasti vienas kitą.