Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. / PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

BENDRATIS — STILISTINĖ PUOŠMENA

     "Lietuvių kalbos gramatikoje" (1922) J. Jablonskis bendratį taip apibūdina: "Ja (bendratimi) pasakome tiktai veiksmą, bendrą veiksmo vardą, bet ja nepažymime nei asmens, nei skaičiaus, nei laiko". Tačiau nereikia manyti, kad bendratis dėl to yra visai nereikšminga veiksmažodžio forma. Stilingoje kalboje neretai ja reiškiama ir daugiau, negu "bendras veiksmo vardas". Kartais ja pasakomi ir įvairiopi veiksmo atspalviai, ir sakytojo nusiteikimas dėl kalbamojo veiksmo. Kai kuriais atvejais bendratis padaro kalbą raiškesnę ir gyvesnę. Tai gali būti tikra stilistinė puošmena.

     Čia, išeivijoje, mūsų rašomosios kalbos stilius vis menkėja, tad manome, kad bus pravartu prisiminti kai kuriuos charakteringus posakius su bendratimi, kurie gali praturtinti ir pagražinti mūsų kalbą. Tokių posakių nemaža randame liaudies kalboje, bet juos yra pamėgę ir kai kurie mūsų rašytojai, ypač Žemaitė ir V. Mykolaitis-Putinas. Čia pateiksime kelis būdingesnius bendraties vartojimo atvejus.

     1. Beasmeniuose sakiniuose, dažnai turinčiuose dalelytes tik, tai, kad ir pan., bendratimi gali būti pasakoma reikiamybė ar būtinybė, pvz.: Tik duot snukių už tokias kalbas (Alksnėnai). Tau tik duot, duot ir verkt neduot (Radviliškis). Ot, vyras! Tai mylėti tokį žmogų (Žemaitė). Nuo ko pradėti, Mackevičiui buvo aišku: išlaisvinti kraštą, atstatyti valstybę, nuversti baudžiavą, išsivaduoti iš ciesoriaus jungo. Duoti žemės visiems, kas nori ją dirbti. Visus sujungti į vieną kovą (V. Mykolaitis-Putinas).

     2.    Kartais bendratimi pasakomas ryžtas ir noras ką nors daryti, pvz.: Jos žodžiai kaip elektra visus užgavo. Staiga visi sukruto: Nedovanoti! Pakarti žaltį! Uždegti! Pamokytu Akis išlupinėti! Liežuvį ištraukti! (Žemaitė). Pirmas jos noras — šokti tuoj iš patalo, bėgti pas Kušlių, prisipažinti jam ir prašyti, kad dovanotų (V. Krėvė).

     3.    Bendratis (dažnai drauge su žodžiais kaip, kur, kodėl ir pan.) vartojama ir tokiuose sakiniuose, kuriais reiškiamas neryžtingumas, abejojimas ar svarstymas, pvz.: Kaip man žydėti žiemužę (Liaud. daina). Bet kas man daryti, kur man dingti, — aimanavo Katrė (V. Myk.-Putinas). Bet abu šeimininkai neatlyždami prašė svečius į vidų. Kaipgi? Priimti kieme? Būtų svečiams nepagarba. Neužeiti į vidų? Būtų šeimininkams įžeidimas (V. Myk.-Putinas).

     Minėtuose sakiniuose tam pačiam reikalui galėtų būti vartojamas ir busimasis laikas, pvz.: Kaip aš žydėsiu žiemužę. Bet ką aš darysiu, kur aš dingsiu, — aimanavo Katrė.

     4.    Pasakojamojoje kalboje bendratimi reiškiamas staiga prasidėjęs veiksmas arba pabrėžiamas to veiksmo intensyvumas, pvz.: Atskrido varnas, pagavo obuolį ir nešasi. Vaikas vytis tą varną. Nusivijo miškan ir paklydo (Liaud. pasaka).

     Kontekstas rodo, kad vaikas jau vejasi varną, ne ketina ar ryžtasi dar vytis. Taigi čia bendratis pavartota kitaip, negu anksčiau minėtu atveju, kur reiškiamas pasiryžimas ar noras veikti. Maždaug tą pat galėtume pasakyti ir būtuoju kartiniu laiku su bendratimi: Vaikas šoko vytis tą varną ...

     Viena bendratimi trumpai ir ryškiai akcentuojama veiksmo pradžia ir įtampa. Štai dar keli šios rūšies pavyzdžiai, paimti iš liaudies pasakų: Slibinas nuo jo bėgti, plaukti per marias, o Petras pasivertė į katiną. Atėjo pas smuklininką, ir jį vėl prašyti, kad gelbėtų. Tiedu vokiečiai tą žmogų keikti, kad juos taip prigavo. Panašių pasakymų netrūksta ir Žemaitės raštuose: Jonas nutraukė tau skepetaitę, tu nuleidai kepurę; jis įkibo tave rišti, tu nepasiduoti. Motina apmaudinga šeimininkauja, sukasi po klėtį. Tupikiai — neleisti, nori raktus atimti. Ta neduoti.

     5. Bendraties dažnai pasigaunama raginamuosiuose, liepiamuosiuose ir įsakomuosiuose sakiniuose, pvz.: Vaikai, dainuoti! — šaukė atsisėdęs ant suolelio viduryje aslos (Žemaitė). Prakeikti chlopai! Nuplakti visus ligi vieno! O šitam velnio išperai bernui odą nulupti, mirtinai jį užkapoti (V. M.-Putinas).

     6. Kartais bendratis vartojama ir šaukiamuosiuose ar šiaip emocinguose sakiniuose, reiškiančiuose barimą, draudimą, grasinimą, pvz.: Per naktis sėdėti įsismerkusiai į biblioteką! Čia vieta tavo knygoms? (Žemaitė). Miežiai laikas sėti, o mūsų nė avižos dar nepasėtos. Maištus jums kelti! Pono neklausyti! (V. Myk.-Putinas).

     7. Bendratis kartais jungiama su kitomis tos pačios šaknies veiksmažodžio formomis pabrėžti arba aiškiau nusakyti tokiam veiksmui, kuris čia pat paaiškinamas ar paneigiamas. Tokie junginiai dažnai vartojami dialoguose, atsakant į klausimus ar šiaip ką nors paaiškinant, susiejant su ankstesne kalba. Pvz.: Gauti, rodos, gavo naudos, bet skolų nieko neapmažino (Žemaitė). Ar pats matė? — Pats matyt nematė, tik nuo kitų girdėjo (J. Jablonskis). Matyt nemačiau, regėt neregėjau — bene tavo merga lankoj šieną piovė (Liaud. daina).

NETINKAMAS BENDRATIES VARTOJIMAS

     Kartais dėl svetimų kalbų įtakos tiek mūsų šnekamojoje, tiek rašomojoje kalboje bendratis netinkamai pavartojama. Dažnai ji klaidingai vartojama sąlygos sakiniuose su jungtuku jei arba jeigu. Štai keli pavyzdžiai: Jei sakyti tiesą, tai jis nėra labai simpatingas žmogus. Jeigu tikėti jo pasakojimu, tai ten tikrai buvo baisu. Tas berniukas yra gero charakterio, jei neminėti kai kurių jo karštuoliškų išsišokimų. Jeigu gerai pasispausti, tai būtų galima tą uždavinį atlikti.

     Visuose čia pateiktuose sakiniuose bendratis yra netinkamai vartojama. Tuos sakinius būtų galima taip pataisyti: Tiesą sakant, jis nėra labai simpatingas žmogus. Jeigu tikėsime (arba tikėtume) jo pasakojimu, tai ten tikrai buvo baisu. Tas berniukas yra gero charakterio, neminint kai kurių jo karštuoliškų išsišokimų. Gerai pasispaudus, būtų galima tą uždavinį atlikti.

     Tokios bendraties kontsrukcijos su jungtuku jei (jeigu) lietuvių kalbai nėra būdingos, tai yra tik vertiniai iš kitų kalbų. Tačiau yra vienas kitas atvejis, kur bendratis su jungtuku jei (jeigu) yra vartotina ir patvirtinta mūsų liaudies kalbos. Pvz.: Jeigu jau ūžti, tai ūžti — štai dar butelis skaidriosios. Jeigu jau valgyt, tai valgyt, ką čia su tuo trupučiu prasidėti. Jeigu jau duoti, tai duoti, kaip reikia, o ne kaip tas šykštuolis (J. Balčikonis).

     Šios rūšies sakiniuose jungtukas jei (jeigu) vartojamas su bendratimi, kai ši pakartojama: daryti - daryti, duoti - duoti, valgyti -valgyti ir pan. Toks pakartojimas padeda išreikšti stipresnį, intensyvesnį veiksmą, kuris čia yra brėžte pabrėžiamas. Nors šiuose sakiniuose sąlygos reikšmė nėra visiškai išblukusi, bet jau labiau pajungta kitai, pabrėžiamajai funkcijai. Tokie sakiniai ne tik nėra peiktini, bet juos galime laikyti stilistine puošmena.

 

Tarptautinis Eucharistinis kongresas įvyks 1976 m. rugp. 1-8 d. Philadelphijoje. Yra sukurta speciali kongreso malda, kuri prasideda žodžiais: "Dangaus Tėve, Tu mus sau sukūrei. Neramios mūsų širdys, kol neatsilsės Tavyje. Užpildyk tą ilgesį Gyvenimo Duona — Jėzumi, kad mes galėtume liudyti Jį, kuris tik vienas gali numalšinti žmonių giminės alkį".