J. VENCKUS, S.J.

     Ar Dievas padarė tokius žmones, kokie jie yra, ar jie patys tokie pasidarė? Kai kurie žmonės pasako, kad jau tokia yra jų prigimtis, kad jie negali būti kitokie ir negali kitaip elgtis. Tad gali atrodyti, kad ne jų kaltė, jei ką nors bloga padaro. Kai kurie teisinasi, kad juos tokius Dievas sutvėrė. Tačiau filosofai aiškina, kad gimusio žmogaus siela yra kaip "tabula rasa" — kaip tuščia, neprirašyta lenta: ką savo gyvenime į ją įrašysi, toks ir būsi. Tad vienokia ar kitokia žmogaus asmenybė išsivysto, jį auklėjant ir jam pačiam auklėjantis.

     Mūsų Ruperto tėvas buvo pirklys Švabijoje. Turėjo šešis vaikus: keturis berniukus ir dvi mergaites. Viena dukra, Hermano, tapo vienuole ir vėliau buvo žinoma vienuolyno viršininkė Japonijoje. Čia nemanome aprašinėti visų šeimos narių, tik tiek paminėsime, kad jie visi buvo labai vieningi, vienas kitam buvo atrama ir pagalba. Tėvai buvo labai uolūs katalikai: šventadieniais eidavo į bažnyčią, priimdavo sakramentus, laikydavosi Bažnyčios įsakymų ir šeimos tradicijų, kurias peržengti niekam nė į galvą neateidavo. Vaikų nereikėjo mušti. Tėvai vienas kito autoritetą palaikydavo. Užtekdavo tėvui ar motinai tik griežčiau į vaiką pažvelgti, ir jau tas žinodavo, kad turi kitaip elgtis, kad ką nors negerai padaręs.

T. R. Mayer, S.J., vadovauja vyru procesijai Miunchene.

     Rupertas buvo geras mokinys, tik matematika blogiau sekėsi. Vėliau jis juokais sakydavo, jog Dievas žinojo, kad jis būsiąs vienuolis ir nereikės pinigų skaičiuoti. Šalia mokslo gimnazijoje užsiiminėjo ir kitais naudingais dalykais: išmoko groti smuiku, mėgdavo jodinėti arkliais, plaukti, fechtuotis.

     Baigęs gimnaziją, norėjo stoti į jėzuitus, bet tėvas neleido. Sakė, jog jis tokiam žygiui esąs per jaunas, liepė pirma stoti į universitetą, tapti pasauliečiu kunigu, o vėliau, jeigu norės, galės įstoti į Jėzuitus. Tais laikais Vokietijoje buvo leista studentams vieną semestrą išklausyti viename universitete, kitą kitame, tik doktoratui gauti reikėdavo ilgiau pabūti tame pačiame universitete. Rupertas studijavo Freiburge, Miunchene, Tiubingene. Įsirašė į katalikišką studentų korporaciją, kurios šūkis buvo: Tikėjimas, mokslas, draugiškumas, tėvynės meilė, padorumas. Mėgo lankyti teatrus, operas, koncertus. Atostogų metu, tėvams sutinkant, pasikviesdavo į savo namus draugų, kad būtų linksmiau ir įdomiau gyventi.

     Išklausęs reikiamus dalykus universitete, įstojo į kunigų seminariją Rottenburge. Baigusiam universitetą čia tereikėjo pabūti vienerius metus ir išmokti kai kuriuos kunigui reikalingus dalykus. Į kunigus jį įšventino vyskupas Keppleris (1899 m.), didelis dirbančios klasės gynėjas. Pirmiausia buvo paskirtas vikaru į Wuertenbergą. Čia visų buvo mylimas už savo darbštumą, mandagumą, uolų kunigo pareigų atlikimą. Mėgdavo lankyti parapijiečius, žaisdavo su vaikais, šelpė vargšus.

     Pavikaravęs vienerius metus, paprašė vyskupą, kad leistų įstoti į jėzuitus. Bažnyčios kanonai numato, kad kunigui, norinčiam stoti į vienuolyną, vyskupas negali drausti. Įstojęs į jėzuitus, naujokyną atliko Feldkirche, Austrijoje. Jėzuitai buvo Bismarcko išvaryti iš Vokietijos, tad jie čia negalėjo turėti savo namų: naujokyną ir studijas atlikdavo Austrijoje arba Olandijoje. Rupert Mayer, po naujokyno dar papildęs reikiamas filosofijos ir teologijos studijas, pradėjo apaštalauti, vesdamas rekolekcijas ir misijas, dirbdamas įvairiose organizacijose ir sodalicijose. Ypač ėmėsi darbo su vyrais. Jėzuitai šį darbą labai vertina, nes vyrus yra sunkiau pritraukti prie religinio gyvenimo, negu moteris. Tėvas Mayer savo stipriu, vyrišku charakteriu mokėdavo vyrus pritraukti. Šis darbas jam labai sekėsi.

     Kilus pirmajam pasauliniam karui ir žinant Tėvo Mayer charakterį bei patriotizmą, buvo aišku, kad jis savanoriu eis į karą. Jis baigė ir sanitarinius kursus, kad galėtų padėti ne tik kareivių sieloms, bet ir kūnams. Kai kurie manė, kad jis dirbs kur nors karo ligoninėje, toli nuo fronto, tačiau jis ėjo į pirmąsias mūšio linijas. Kad greičiau galėtų visur, kur reikia, nuskubti, gavo žirgą. Jo drąsa buvo pasakiška. Kareiviai stebėjosi, kaip jo kulkos neliečia. Vienoje vietoje prancūzai taip smarkiai pradėjo spausti, kad vokiečiai jau rengėsi bėgti. Tada T. Mayer iššoko iš apkasų ir suriko, kad bavarai nebėga nuo priešo, bet jį vejasi. Jo taip padrąsinti, visi šoko iš apkasų, puolė prancūzus ir atstūmė. Visur pasklido gandas, kad bavarai yra labai geri ir drąsūs kariai.

     1915    m. rugpiūčio mėnesį divizijos generolas von Stein pasiūlė Tėvą Mayer apdovanoti pirmosios klasės geležiniu kryžiumi. Tokio įvertinimo iki šiol joks kunigas, tuo labiau jėzuitas, nebuvo gavęs. Kariuomenės vadovybės viršūnėse kilo abejojimas, ar tokį aukštą garbės ženklą galima duoti katalikų kunigui, ir dar jėzuitui, kuris neturi teisės net Vokietijoje gyventi. Vis dėlto pasiūlymas buvo priimtas, ir T. Mayer gavo šį aukščiausią ordiną.

     1916    metų pabaigoje įvyko didelė nelaimė — sprogo granata, ir šrapnelis sutriuškino T. Mayer koją virš kelio. Nebuvo kitos išeities — koją reikėjo amputuoti. Visi labai gailėjosi savo mylimo kapeliono, kuris turėjo palikti kariuomenę. Jam buvo pritaisyta medinė koja, prie kurios niekad negalėjo priprasti. Ji baisiai jį kankindavo, pratrindavo šlaunį, kuri kraujuodavo. Kiek galėdamas vis dirbo, sakė pamokslus. Šio straipsnio autoriui teko jį aplankyti Miunchene. T. Mayer kalbėdavo, nuleidęs galvą žemyn, tik per pamokslą ją iškeldavo aukštyn. Ypač su nepažįstamu asmeniu kalbėdavo labai atsargiai, apgalvodamas kiekvieną žodį. Jis nujautė Hitlerio atėjimą, suprato, kokie pavojai gresia. Atėjus naciams, T. Mayer stengėsi elgtis protingai, jų neerzinti, bet nesutiko atsisakyti pamokslų. Jis prisiminė apaštalų žodžius, kad Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių. Nors ir labai protingai, atsargiai elgėsi, bet vis tiek nacių buvo suimtas ir uždarytas Landsberg am Lech kalėjime. Šiame kalėjime nuo 1923 iki 1924 m. pabaigos sėdėjo ir Hitleris. Čia jis rašė ir savo garsųjį veikalą "Main Kampf".

     Gestapo, siųsdama T. Mayer į kalėjimą, davė labai smulkias instrukcijas kalėjimo vadovybei: neleisti jam laikyti mišių, leisti Komuniją priimti tik vieną kartą per mėnesį. T. Mayer kalėjime labai daug kentėjo. Jis pasakoja, kad labai pasigedęs laikrodžio, be kurio laikas pavirsta beveik amžinybe.

     Kartą jam buvo duota anketa atsakyti į įvairius klausimus: apie save, apie savo išeitus mokslus, skaitytas knygas, apie Hitlerį ir nacių partiją. Apie save jis atsakė plačiai ir atvirai, bet kai priėjo prie Hitlerio ir partijos, tai taip trumpai atsakė: "Apgailestauju, kad negaliu atsakyti. Jeigu pasakyčiau tai, ką jaučiu, tai jūs užsigautumėte, o veidmainiauti aš negaliu. Niekados gyvenime nemėgau nei bailių, nei veidmainių".

     Visiems buvo didelė staigmena, kai šį kalėjimą nutarė aplankyti kardinolas Faulhaber. Kalėjimo vadovybė sušaukė susirinkimą ir tarėsi, ką daryti. Buvo nutarta kardinolo apsilankymą visiškai ignoruoti. Atvykus kardinolui, T. Mayer buvo pakviestas į svečių kambarį. Jųdviejų pasikalbėjimas buvęs labai aukšto lygio, nebuvo paliesti nei partijos, nei kalėjimo klausimai. Kardinolas įteikė Tėvui Mayer lagaminą su visais mišioms laikyti reikalingais dalykais ir pranešė, kad jis galės kasdien laikyti mišias. Tai buvo prieš Gestapo įsakymą, bet kardinolas buvo gavęs leidimą iš paties teisingumo ministerio.

     Hitlerio gimtadienio proga buvo suteikta kai kuriems kaliniams amnestija. Ją gavo ir T. Mayer. Iš pradžių jis nenorėjo priimti tos Hitlerio malonės, bet buvo priverstas. Išėjo iš kalėjimo 1938 m., ten išsėdėjęs šešis mėnesius. Tačiau neilgai galėjo laisvai apaštalauti. 1940 m. vėl suimamas ir uždaromas Ettal vienuolyne, kur turėjo išbūti iki 1944 m., kai atėjo amerikiečiai ir jį išvadavo.

     Jam esant vienuolyne, buvo duoti griežti valdžios įsakymai, kaip jis turi elgtis. Už tų įsakymų vykdymą turėjo būti atsakingas kardinolas ir vienuolyno viršininkas. Jo korespondencija buvo sekama, griežtai uždrausta klausyti išpažinčių, bet vienuolyno pamaldose, atskirtas nuo kitų, galėjo dalyvauti.

     Išėjęs į laisvę, vėl pradėjo apaštalauti, sakyti pamokslus. Per Visus Šventus nuėjo į bažnyčią laikyti mišių ir pasakyti pamokslo. Kalbėjo apie šventės evangeliją — apie aštuonis palaiminimus. Jam pradėjo staiga painiotis žodžiai. Pradėjo sakinį: Herr... Herrrr... (Viešpatie), atsirėmė į altorių ir mirė, stovėdamas, visai neparkritęs ant žemės. Tai buvo gražus simbolis — tas garsus pamokslininkas ir miršta stačias, sakydamas pamokslą...

     Porą kartų teko melstis prie jo kapo Buergersaal kriptoje, kuris nuolat apkrautas šviežiomis gėlėmis. Jau yra užvestas ir oficialus procesas, norint jį paskelbti šventuoju.

     Gal dabar mums yra aiškesnis atsakymas ir į pradžioje šio straipsnio pateiktą klausimą: ar Dievas padaro tokius žmones, kokie jie yra, ar jie patys tokie pasidaro? Aišku, turi bendradarbiauti žmogus su Dievu. Dievo malonės niekad netrūksta, bet žmogus neturi jos atmesti, turi ja pasinaudoti ir su ja veikti. Taip, be abejo, elgėsi ir Dievo tarnas Rupert Mayer.

Būti gerųjų giriamam arba blogųjų peikiamam yra lygiai tas pats dalykas.

Ciceronas