Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

FILMAI

ALICE DOESN’T LIVE HERE ANYMORE

     Savo dramine įtampa, vaidybos ryškumu, charakterių gyvumu ir jų vispusišku pavaizdavimu bei viso veikalo gyvenimiškumu šis filmas iš šeimos, o daugiausia iš našlės gyvenimo Įsirikiuoja į tarpą stipriausiųjų, kokius paskutiniu metu amerikiečiai yra pastatę. Filmas yra verčiantis žmogų susimąstyti apie gyvenimo kelią ir vis dėlto ne didaktinis; jis kartu ir pramoginis, bet ne paviršutiniškas ir ne simplicistinis.

     Šiame filme labai stipriai pasirodo Ellen Burstyn. Pradžioje kaip tipiška šeimininkė, kiek nusivylusi savo nuobodžiais namų ruošos užsiėmimais ir besijaučianti atstumta tikrai šiurkščiai su ja besielgiančio vyro, kurį čia vaidina Billy Green Bush. Jo vaidmuo neilgas — jis žūsta susisiekimo nelaimėje.

     Čia prasideda bepinigės, darbo beieškančios našlės odisėja. Ji gauna dainininkės tarnybą viename bare. Įtikinančiai vaidindamas atkaklų jos adoruotoją, Ben (Harvey Keitei) ją užkariauja. Greit atsiskleidžia jo žiaurumas su žmona ir su šia nauja simpatija. Našlė Alice (Ellen Burstyn) pabėga, keliaudama toliau Amerikos pietvakariuose. Tampa padavėja, temperamentinga, bet greit atsileidžiančia. Čia ji vėl įsivelia i pažinti su ūkininku Dovydu, kurį su natūraliu lengvumu vaidina Kris Kristofferson. Sklandžiai prasidėjusi jų draugystė pergyvena ir įtampos momentus (kai jis apmuša jos vaiką), bet vėliau jie randa bendrą kalbą.

     Visas filmas daugiausia koncentruojasi į vaizdavimą vienišos moters dabarties amerikiečių visuomenėje. Ekrane perteikiami jos gyvenimo kelionės vaizdai, perpinti paguodžiančiais laimėjimais, bet ir giliais skausmais. Vyrai, pradėję draugiškumu, siekia ja pasinaudoti.

     Žiūrovą patraukia išryškinti gyvenimiški įvykiai ir dialogai, gyva vaidyba, net ir mažojo Alice sūnaus, intriguojanti viso veikalo slinktis. Nors filmo centre amerikietės moters vaizdavimas, bet čia ji nėra idealizuojama nei supama sentimentalumo. Ji gyvenimiška, nors ir išryškintų spalvų. Filmo herojės palikimas su tuo išsiskyrusiu vyru, kai ir tarp jų spragsi priešiški prasiveržimai, nesudaro idealios pabaigos. Dėl šios aplinkybės, dėl kai kurių necenzūriškų žodžių filmas laikomas moraliai tinkamu tik suaugusiems su kai kuriais rezervais.

     Filmas sukurtas pagal R. Getchell skriptą, gabiai surežisuotas Martino Scorsese. Išleistas Warner Bross. Trunka 113 min.

HARRY AND TONTO

     Tai filmas apie senesnio amžiaus žmogų, pensininką, kurį čia su pasigėrėtinu sugebėjimu vaidina Art Carney. Skripto autorius ir filmo režisierius bei organizuotojas yra stipriu talentu Hollywoode pasireiškęs Paul Mazursky. Antriniai charakteriai, turintieji trumpesnius antrinius vaidmenis, yra sukuriami aktorių: Ellen Burstyn, Chief Dan George, Geraldine Fitzgerald, Lary Hangman.

     Filmas — tai savotiška pagyvenusio žmogaus odisėja. Išmestas iš namų, kuriuos valdžios žmonės nugriauna, atnaujindami tą miesto dalį, jis apsigyvena pas sūnų, bet čia pajunta iš marčios, kad nėra pageidaujamas. Su savo nuolatiniu ištikimu draugu — katyte, jis iš Niujorko pro Čikagą keliauja į Kaliforniją pas kitus savo vaikus ir ieškosi sau buto.

     Jo savotiškas būdas bei taikymasis prie katės pomėgių sudaro visą eilę komiškų, kartais nelabai įtikėtinų situacijų. Tarpais palinkstama į vulgarumą, bet nemoralumų vengiama. Senasis išmintingas tvirto charakterio žmogus savo odisėjiškoje kelionėje susitinka su hipiais, su religinio sąjūdžio nariais, su pabėgusia iš namų mergina ir rafinuota gundytoja, su emigrantu marksistu, su negru, su senelių namuose atsidūrusią ir jau nuovoką pradedančia pamesti savo buvusia pamiltąja, kuri jį šokina, prisimindama, kaip ji kitados buvo Isadoros Dunkan mokinė. Kelionėje jis užtinka Zen entuziastus, natūralaus maisto platintojus, “išsilaisvinusias” persiskyrėles.

     Ir tie visi kaleidoskopiški įvykiai jį dar labiau įtikina, kad gyventi — tai stengtis, kovoti, kitaip — žmogus ima skęsti... Apskritai filmas įvairus, verčiąs susimąstyti apie senstančiojo gyvenimą, įvedąs daug moderniojo gyvenimo bruožų, nors tarpais atrodantis ne visai realus. Vis tiek per ištisas 115 minučių jį žiūrint, netenka nuobodžiauti, ir jį išleidusį Century-Fox bendrovė nepeiktinai užsirekomenduoja, išskyrus tuos vulgarumus, kurie įvesti nebepaisant estetikos, o derinantis prie paskutinių metų tariamo publikos skonio, bet jie filme neesminiai.

FUNNY LADY

     Filmas iš dainininkės Fanny Brice, mėgusios komiškus vaidmenis, gyvenimo. Apima laikotarpį maždaug 1930-1950 m. Tai lyg tęsinys Fanny Brice istorijos, pavaizduotos “Funny Girl” filme. Dabartinis filmas sukurtas, matyt, turint galvoje pasisekimą tokio filmo kaip “That’s Entertainment”, kur yra daug visokių įvairumų. Čia irgi filmo slinktis gyva ir įvairi. Sukasi apie dvi nelaimes: depresiją (kuri čia puošniose scenose mažai jaučiama) ir perskyras.

     Galima sakyti, kad visą filmą ant savo pečių išneša Barbara Streisand, vaizduojanti tą Fanny Brice. Barbaros Streisand talentas stiprus, dainavime ji pajėgi. Čia įvesta visokiausių filmų įvairumų: teatro scenos, vandens baleto undinės, gausybė dainų ir mažų nuotykėlių. Išsivysto ir šeimos drama dėl įvykusių perskyrų su pirmu vyru, kurio vaidmenį čia gana išskirtinai atlieka, žinomas iš “Dr. Živago”, Omar Sharif, antrą vyrą vaidina James Caan. Filme gausu įvairaus spalvingumo, nors jis nepasižymį dideliu gilumu.

     Nemažas įnašas filmo kompozitorių J. Kander ir Fr. Ebb, kurie be kitų dalykų yra sukūrę ir garsėjantį “Cabaret”. Nemažai darbo įdėjęs Ir režisierius H. Ross. Ypatingai išradingas pasirodęs filmuotojas James Wong Howe: spalvotas filmas pasižymi dideliu ryškumu.

A WOMAN UNDER INFLUENCE

     Režisierius John Cassavetes šiuo kartu davė neeilinį filmą, kad jis vienintelis iš amerikietiškų filmų praeitą rudenį buvo rastas vertas įtraukti programon 5 Niujorko filmų festivalį. Tik šiuo metu filmas turi nemažų komercinių problemų, iš pradžių nesuradęs pakankamai stipraus skleidėjo. Filmą susuko Faces International. Jis truputėlį Ilgokas — užtrunka kiek ilgiau kaip dvi su puse valandos — ir gal galėjo būti kiek labiau kondensuotas. Tačiau anaiptol nėra nuobodus. Priešingai, žiūrovą suintriguoja ta ekranan išvedama vidutinės klasės šeima su trimis gerai savo vaidmenį įpratintais atlikti vaikais. Žiūrovą sudomina dar jauna motina, kurią čia talentingai vaidina Gena Rowlands. Jos vaidmuo sunkus, nes ji turi įkūnyti jautrią, nervingą įtampą pergyvenančią, net nervų sukrėtimą gaunančią ir šešiems mėnesiams į sanatoriją patenkančią moterį. Dėl to filmas kiek slegiantis. Čia nėra pramoginio žaismingumo, o tarpais sunki šeimos rimtis, bet pasitaiko ir šviesesnių momentų, pvz. kai sugužėja į tuos namus būrys vyro bendradarbių, paprastų darbinnkų, kurie pateikia humoro ir dainų. Gena Rowlands pasireiškia labai turtinga mimika, gal net ekstravagantiška, bet dovanotina kandidatei į ligoninę. Įvedami ir abiejų tėvai, kurių pergyvenimuose aidi šios šeimos džiaugsmai ir sunkumai.

     Neblogas žmonos partneris yra ir jos vyro vaidmeny Peter Falk. Charakteriai nenušlifuoti, gyvenimiški, ir kartais tas vyras savo susinervinimo iškrypimu pralenkia ir į nervinį liguistumą palinkusią žmoną. Užtat vaikai visada jaučia motinos meilę, tuo pačiu jai atsimokėdami, ypač kai ima ryškėti jos nervinės pusiausvyros netekimas. Tos šeimos problemos įtraukia žiūrovą. Jis nenuobodžiauja, iš dalies kartu kenčia, bet vis dėlto guodžiasi šviesesne pabaiga, kai grįžta moteris iš sanatorijos. Iš pradžių, kaip sakoma, ji dar ne visai balansuota, bet pabaigoje praskaidrėja.

     Režisierius yra panaudojęs ir paprastus žmones suvaidinti lygiai taip pat paprastus charakterius, bet jam išėjo gerai. Vaidybos meno ieškantiems šis filmas bus intriguojantis, pramoginių nuotykių pasiilgusiems jis bus sunkokas, bet vis dėlto jis ne tuščias, ir rimtas žiūrovas nesigailės, jį pamatęs; suprantama, jis skirtas suaugusiems.

Juozas Prunskis