Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

KARDINOLAS HENRY EDWARD MANNING (1808-1892)

J. VENCKUS, S.J.

     Yra žmonių, kurie šviečia ir žiba kaip žvaigždės danguje. Jie rodo kryptį keliaujančiai žmonijai, palieka gražų paveldėjimą, gyvenimo programą geros valios žmonėms.

OKSFORDO SĄJŪDIS

     Oksfordo Universitetas prasidėjo XII šimtmetyje. Pirmieji profesoriai buvo vienuoliai, sutraukdavę norinčius mokytojauti studentus. Čia išsivystė įvairios universiteto laisvės bei papročiai ir liko visuose universitetuose iki šių laikų. Universitetas turėjo du atstovus Parlamente. Galėjo stoti vien vyrai; moteris pradėjo priimti į atskirą kolegiją tik 1878 m. Tai dar nebuvo koedukacija — berniukai ir mergaitės nebuvo tose pat klasėse.

Kard. H. E. Manning:

     Anglija atsiskyrė nuo Romos 1885 m. — ne dėl religinių tiesų, bet dėl Henriko VIII skyrybų. Pats karalius liko Bažnyčios galva, ir Bažnyčia vadinosi "Established Church of England". Ji dalijosi į High Church ir Low Church. High Church labai panaši į Katalikų Bažnyčią su savo ceremonijomis, Low Church — į protestantiškąją. Oksfordo sąjūdžio pirminis tikslas buvo traukti žmones ne į katalikybę, bet į High Church su gilesnėmis religinėmis praktikomis. Susidarydavo klubai, kuriuose studentai skaitydavo Šv. Raštą, net Kristaus Sekimą. Toks klubas vadindavosi "šventuoju klubu". Tikras klubas, davęs daug katalikų konvertitų, irgi vadinamas Oksfordo sąjūdžiu, prasidėjo 1833 m. Narių tarpe jau buvo tikrų katalikų dvasia, nors oficialiai dar neperėjusių į Katalikų Bažnyčią: busimieji kardinolai Newmanas ir Manningas, Bellocas, Chestertonas ir kt. Panašūs klubai yra ir Amerikos universitetuose. Tas sąjūdis vadinamas Tractarianizmu, nes spausdindavo Tracts of Times. Gal jų metodai tiktų ir mūsų laikams?

GYVENIMO BRUOŽAI

     Henry Edward Manning gimė Copped Hall, Totteridge, Hertfordshire, netoli šiaurės Londono, 1808 m. liepos 15 d. Tėvas ir senelis buvo turtingi pirkliai, prekiavę su kolonijomis; tai nešė nemaža pelno. Berniukas lankė tai vieną, tai kitą mokyklą, pagaliau 1827 m. stojo į Oksfordo universitetą, Balliol kolegiją. Mokėsi labai gerai. Prisidėjo prie Debatų klubo, kur turėdavo kalbėti kokia nors tema kaip parlamente. Manningas pasidarė labai geras kalbėtojas. Studijavo klasikinius mokslus, kuriuos baigė 1830 m. Nors tėvas turėjo didelių planų savo sūnui, bet jų negalėjo įvykdyti, nes finansiškai bankrutavo. Henrikas turėjo ieškotis darbo, kurį gavo Kolonijų ministerijoje, ir nebesvajojo būti valstybininku. Gabiam ir linkusiam į mokslus šis darbas nepatiko. Padirbėjęs dvejus metus (1830-1832), sumanė būti dvasininku. Grįžo į Oksfordą, stojo į Mertono kolegiją ir tais pat metais buvo įšventintas kunigu. Gavo parapijėlę, kur uoliai ėjo savo pareigas, lankydavo žmones. Tai buvo ūkininkai, žemės darbininkai, kuriuos pažino iki šaknų: dirbo sunkiai, prastai apmokami. Jam tai reiškė labai didelę mokyklą rišti socialiniams darbininkų klausimams. Vėliau visą gyvenimą gynė prieš valdžią žemdirbių reikalus. 1833 m. vedė, bet po 4 metų žmona mirė džiova. Anais laikais džiova daug žmonių mirdavo. Vaikų nepaliko. Pats labai pamilo pastoraciją, jau nebenorėjo antrą kartą vesti. Jam atrodė, kad celibatas kunigui yra kilnus dalykas. Rado sau labai tinkamą darbą: kovoti prieš socialines nelaimes, nelygų turto padalijimą, žmonių neturtą, auklėjimo stoką. Perkeltas kitur, gavo aukštesnį titulą (archdeacon); pareigos praplatėjo. Jam rūpėjo kunigų šventumas, kova prieš intelektualų racionalizmą.

PERĖJIMAS I KATALIKYBĘ

     1847-1848 m. keliavo po Europos kontinentą. Gavo audienciją pas popiežių. Pijus IX Manningą sužavėjo. Nuo čia prasidėjo šių dviejų vyrų glaudi draugystė, kuri tęsėsi iki Pijaus IX mirties. Manningas buvo prie popiežiaus mirties patalo. Į Katalikų Bažnyčią perėjo 1851 m. balandžio 5 d. Tų pat metų birželio mėn. buvo įšventintas kunigu. Tai rodo, kad Katalikų Bažnyčia juo pasitikėjo ir nereikėjo eiti į kunigų seminariją. Tris žiemas po to studijavo Romoje — mokslo įstaigoje “Academia dei Nobili Ecclesiastici". Gavo doktoratą iš paties popiežiaus rankų (1854). Grįžo į Londoną su aukštojo mokslo laipsniu. Vyskupas paskyrė jį katalikiškųjų mokyklų superintendentu. 1865 m. popiežius Manningą konsekravo ir paskyrė Vestminsterio arkivyskupu. Kadangi Anglijos mokyklos buvo labai liberalios, katalikams Manningas steigė savas mokyklas, spaudė tėvus, kad siųstų į jas savo vaikus. Tų katalikiškų mokyklų jis pristeigė labai daug. Statė Vestminsterio bažnyčią, kurią mirdamas paliko beveik baigiamą.

     Dalyvavo I Vatikano Bažnyčios Susirinkime, kuris paskelbė popiežiaus neklaidingumą. Pats tapo kataliku todėl, kad galvojo, jog Kristus neįsteigė kelių Bažnyčių, bet tik vieną, ir ta Bažnyčia tegali būti Šv. Petro ir jo įpėdinių — Romos popiežių — vedamoji. Ir pats aukštai laikė vyskupo autoritetą savo diecezijoje. Labai vertino kunigų discipliną. Tam svarbiau buvo statyti bažnyčioje ne tiek šventųjų statulas, kiek šventus kunigus.

     Kard. Manningas buvo labai energingas. Daug laukdavo iš savo kunigų. Dažnai juos kilnodavo, kad nesusidarytų patogių vietų. Bet juos taip pat palaikė ir rėmė. Jo turimas kunigo idealas buvo lankyti žmones; dažnai, kas mėnesį, užsukti į darbininkų buveines, pasiskirsčius parapijas gatvėmis. Kard. Manningas norėjo, kad vienuolynai taip pat jo klausytų ir dirbtų parapijos darbą. Kilo ginčas, nes vienuolynai priklauso tiesiai nuo Romos. Byla iki ten ir nuėjo. Stipriausiai kardinolas susirėmė su jėzuitais. Popiežiaus padėtis buvo labai nejauki, nes norėjo būti geras ir vieniems, ir antriems. Išleido bulą "Romanos Pontifices". Ginčas išsirišo pagal dėsnį "Roma locuta, causa finita!" Roma nusprendė, ir byla pasibaigė.

SOCIALINIAI KLAUSIMAI

     Kard. Manningas gerai suprato katalikiškojo auklėjimo reikšmę ir katalikiškųjų mokyklų svarbą. Bet negalėjo reikalauti, kad katalikai neitų į protestantiškas mokyklas, jei nebuvo savų. Jis labai norėjo įsteigti Katalikų universitetą. Jau buvo pradėjęs, bet neišnešė lėšos.

     Didžiausias kard. Manningo nuopelnas — tai darbininkų arba proletariato klausimo sprendimas: kaip apsaugoti nuo kapitalistų galybės. Kunigams ir pačiai Bažnyčiai nebuvo lengva veikti su darbininkais, nesupykinus kapitalistų, kurie statė bažnyčias, išlaikė katalikiškąsias mokyklas, rėmė Azijos ir Afrikos misijas. Bažnyčia kapitalistus ragino: būkite geri darbininkams, neleiskite jiems badauti. Tai buvo, galima sakyti, išmalda. Kard. Manningas, atėjęs iš Anglikonų Bažnyčios, daug geriau suprato Katalikų Bažnyčios galybę žmonių širdyse. Jis nebeprašė iš kapitalistų išmaldos, bet reikalavo socialinio teisingumo. Darbininkai, skelbė jis, turi teisę gauti tokį atlyginimą, iš kurio galėtų tinkamai pragyventi su visa savo šeima. Turi teisę streikuoti, jeigu kapitalistai tinkamai neapmoka. Gali steigti profesines sąjungas. Kiekvienas turi teisę gauti darbą. Jeigu jo neturi ir negauna, tai valdžia privalo parūpinti, o jeigu lieka be darbo, privalo duoti pakankamą sumą pinigų, kad bedarbis galėtų ir pats pragyventi, ir išlaikyti šeimą. Fabrikų savininkai turi rūpintis darbininkų sveikata ir susirgus apmokėti ligoninę.

     Buvo kard. Manningo nuopelnas, kad 1889 m. pasisekė uosto ir laivyno darbininkų streikas. Jie reikalavo 6 pensų už darbo valandą ir 8 pensų už antvalandžius. Kardinolas tą streiką užtarė. Tai buvo nepaprastai drąsus Bažnyčios atstovo žingsnis, pirmas toks istorijoje. Socialines reformas dažnai gvildeno su kard. Manningu Leonas XIII. Popiežius paruošė encikliką "Rerum novarum", paskelbtą 1891 m. gegužės 15 d. Tai buvo palaiminta enciklika. Ji parodė, kad ne tik marksistai ir socialistai kovoja už proletariatą, bet ir katalikai; šie dargi geriau, nes tai daro su krikščioniška meile. Popiežius paprašė kard. Manningą encikliką išversti iš lotynų kalbos į anglų, nes didele dalimi buvo skirta Anglijai, Airijai ir Amerikai. Amerikoje tą encikliką su didžiausiu džiaugsmu priėmė kard. James Gibbons, Baltimores arkivyskupas (1834-1921), nepaprastai užtariantis darbininkus. Jis apgynė Knights of Labor draugiją, nes Roma į ją žiūrėjo kaip į slaptą organizaciją.

PASISEKIMO PASLAPTIS

     Kard. Manningas, prieš pereidamas į Katalikų Bažnyčią, buvo aukštas anglikonų dvasininkas. Daug valdžios žmonių buvo jo mokslo draugai, kaip ministeris Gladstonas (1808-1898). Pati valdžia jį dažnai kviesdavo dalyvauti įvairiose komisijose, kurios svarstė socialinius klausimus, pvz. kalėjimų reformą ir pn. Kardinolas kovojo stipriai, bet visada legaliai, veikdamas parlamentą, kad išleistų tinkamus įstatymus. Nesusitarus sakydavo: "We will fight". Kaip anglikonų dvasininkas kovojo per 20 metų, perėjęs į katalikybę — per 40. Sakoma, kad jis sudemokratino Katalikų Bažnyčią. Buvo didelis asketas, visiškas abstinentas. Platino blaivybę su organizacijų pagalba ir nepriimdavo teisinimosi: "I am just social drinker". Vedė plačią korespondenciją. Senatvę praleido apaštalaudamas savo maloniais laiškais. Sakydavo, kad kai kada laiškus rašydavęs klūpodamas, nes sunku būdavę sėdėti. Parašė ir knygų, tarp jų "Eternal Priesthood". Mirė, sulaukęs 84 metų amžiaus.