A. TYRUOLIS

     Tuo vardu šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė originale buvo pavadinusi savo garsiąją autobiografiją, kuri jai padėjo iškilti į altorių garbę. Šių metų gegužės 17 dieną sueina 50 metų nuo karmelites seselės Teresės iš Lisieux paskelbimo šventąja. Pats šv. Tėvas Pijus XI, atlikęs jos kanonizaciją, buvo pasakęs, kad šventųjų gyvenimuose (hagiografijoj) tai didžiai retas atvejis. Tebuvo praėję vos keleri metai nuo jos mirties 1897 metais — mirė vos 24 metų — kai buvo pradėta jos beatifikacijos byla (dėl pirmojo pasaulinio karo eigos palaimintąja paskelbta 1923).

     Jau sekančiais metais po šv. Teresės mirties jos vienuolyno viršininkė išleido jos autobiografiją, kurią pati buvo liepusi jai parašyti ir kurią pavadino "Vienos sielos istorija (Histoire d'une ame)". Lyginant su išlikusiu šventosios rankraščiu, šis leidinys buvo gerokai perredaguotas ir ne būtinai jam į naudą. Tačiau knyga sukėlė nepaprastą, tiesiog audringą įspūdį ir susidomėjimą ne tik katalikų, bet ir protestantų tarpe. Tuoj buvo imta versti ne tik į visas moderniąsias, bet ir į tolimesniojo pasaulio kalbas, kaip kinų, japonų, arabų, hebrajų. Pagal vysk. V. Padolskį, lietuviškai pirmiausia buvo išvertęs kun. P. Abromaitis, bet naujo J. Talmanto vertimo susilaukėm tik 1931 metais.

     Tai neeilinė knyga — paskaitęs iš karto matai, kad 23-24 metų mergelės plunksną vadžiojo dieviškasis įkvėpimas, šventoji išmintis. Dėl to ir suprantamas tas audringas entuziazmas, kuriuo pratrūko milijonai visam pasauly, šv. Sostą prašydami tos nežemiškos plunksnos autorę nedelsiant skelbti šventąja. Tai buvo toks nepaprastas įvykis, kurį gal galėtum lyginti tik su šv. Pranciškaus Asyžiečio atveju.

     Vienos sielos istorija nėra tik vienatonis Dievui pasišventusios sielos pergyvenimų pasipasakojimas. Tai toks nuoširdus ir kūdikiškai atviras kad ir trumpo gyvenimo išpažinimas, kokį atskleidė šv. Augustinas savo "Išpažinimuose" ar šv. Teresė Avilietė savo sielos istorijoj. Bet čia ir dar daugiau —    vietom subtilūs, jausmingi poetiniai polėkiai, o kai kurie jos knygos pasažai gali lygintis su geriausia prancūzų proza. Knygos pabaiga (jos paskutinysis skyrius "Meilės giesmė") yra ekstatiškas, entuziastingas himnas Amžinajai Meilei, kuriai šventoji buvo paukojusi savo trumpą, bet herojiškom nusigalėijmo ir savo valios išsižadėjimo dorybėm išpuoštą gyvenimą. Jos "mažasis kelias" patraukė milijonus tikinčiųjų siekti dorybės ne, kaip ji sakė, kopiant į statų, aukštą kalną, bet einant mažais takeliais —    kūdikišku pasidavimu Dievo valiai, kasdieniniu savęs išsižadėjimu, didžia kantrybe, sąžiningu kad ir mažiausių darbelių atlikimu, nelaukiant, kad kas matytų ar pagirtų.

     Šv. Teresės karštas troškimas misijonieriauti (vykstant net į Hanojų) buvo realizuotas ne žemėj, bet danguj. Šv. Tėvas Pijus VI ją paskyrė, greta šv. Pranciškaus Ksavero, viso pasaulio misijų patrone ir visų darbų apie Rusiją globėja. Į šventumą ji veržės jau nuo pat mažens. Gimusi paskutiniąja Martinų devynių vaikų šeimoj (o, tie "pagrandukai"!), ji dar dešimties metų nesulaukusi jau svajojo apie vienuolyną, ir dar tokį griežtą kaip karmelitų, o penkiolikos metų būdama net šv. Tėvą Leoną XIII audiencijoj prašė leisti tapti vienuole, nelaukiant 21 metų.

     Gyvenimas jai buvo per trumpas čia, žemėj. Tad mirdama pažadėjo toliau gera daryti žemėj iš dangaus. "Danguje Dievas padarys viską, ko pageidausiu, nes niekad neparodžiau savo valios žemėj, pildydama tik Jo valią... Po savo mirties aš siųsiu žemėn rožių lietų"... Šis "rožių lietus", pasireiškęs gausiais stebuklais ir dangaus malonėmis, sujudino visą pasaulį. Jaunimui tai šviečiantis skaistybės žibintas. Tai angeliškosios dorybės herojė, kaip ji pavadinta jos vardo litanijoj.

     Kaip jau iš "Vienos sielos istorijos" matyti, šv. Teresė buvo jautrios, poetiškos sielos. Ją ypač žavėjo gili, mistiška šv. Jono iš Kryžiaus (Juan de la Cruz) poezija. Jo įtakos apstu ir jos poezijoj. Tai išimtinai religinė poezija, skirta pirmiausia muzikai, ne deklamacijai. Parašė keliasdešimt eilėraščių, kurių vertė nėra vienoda, bet jie visi alsuoja pakilia, nežemiška nuotaika. Svarbiausias jos poezijos tikslas — Dievui galutinai pasiaukojusios sielos atsiskleidimas, kaip trapios gėlelės ankstyvą pavasarį dangui ir saulei. "Baltoji Pavasario Gėlelė", vėliau pavadinta "Mažąja Jėzaus Gėlele", žydėjo atspindėdama vien dangaus grožį. Bet jei geležis neatlaiko laiko dūžių, kaip juos atlaikys maža, silpna gėlelė, klausė Šekspyras viename sonete. "Mažoji Jėzaus Gėlelė" parodė, kad tai padaryti galima tik su dangaus pagalba — su ja jos garsas apjuosė visą žemės rutulį.