JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

     Kai žmogus pagalvoja apie visus Dievo ir Bažnyčios įsakymus bei reikalavimus, kartais nusimena, kad jų yra tiek daug, kad juos visus užlaikyti atrodo taip sunku, o gal ir visai neįmanoma. Kartais jam ateina mintis, ar nebūtų galima padaryti kokią nors tų įstatymų santrauką, ar negalima būtų juos visus suvesti bent į kelis pagrindinius įsakymus, kuriuos vykdydamas žinotum, kad vykdai visą Kristaus mokslą. Taip pat mes žinome, kad po mirties turėsime stoti prieš Dievo teismą. Jis mus egzaminuos, kaip praleidome savo bandymo laiką žemėje, kaip vykdėme Jo valią, ar gyvenome pagal Jo įsakymus. Jeigu mokinys žinotų, ko mokytojas egzaminų metu jį klaus, pasistengtų labai gerai tą dalyką išmokti ir egzaminus, be abejo, gerai išlaikytų. Bet ar mes neturime Dievo įsakymų santraukos, ar mes nežinome, iš ko Jis mus egzaminuos? Užtenka atsiversti šv. Mato evangeliją — ten aiškiai apie tai parašyta.

     Kai vienas fariziejus paklausė, koks yra didžiausias įsakymas įstatyme, Kristus jam atsakė: "Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antras gi į jį panašus — mylėsi savo artimą, kaip pats save. Šiais dviem įsakymais remiasi visas įstatymas ir pranašai" (Mt 22, 37-40). Štai visų įstatymų santrauka — Dievo ir artimo meilė. Iš ko mes būsime egzaminuojami paskutiniojo teismo metu, taip pat ten aiškiai pasakyta. Kristus sako, kad paskutiniojo teismo dieną vieni bus sustatyti dešinėje, kiti kairėje. Tada Teisėjas tars tiems, kurie yra dešinėje: "Eikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėti jums nuo pasaulio įkūrimo prirengtą karalystę, nes buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir jūs mane pagirdėte, buvau svečias, ir jūs mane priėmėte, ligonis, ir jūs mane aplankėte. Tuomet teisieji Jam sakys: 'Viešpatie, kada

Teresė Gaidelytė    Grafika 1974

mes Tave matėme alkaną, ar trokštantį, ar ligonį ir Tau pagelbėjome?' Teisėjas jiems atsakys: 'Iš tikrųjų sakau jums, kiek kartų jūs tai padarėte vienam šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte" (Mt 25, 31-46). O esantieji kairėje bus pasmerkti dėl to, kad jie tokiose pat aplinkybėse nepadėjo savo artimui, tiems mažiausiems Kristaus broliams.

     Štai pats didžiausias įsakymas, štai iš ko mus Kristus egzaminuos ir pagal ką teis! Artimo meilė yra pats didžiausias ir pagrindinis Dievo įsakymas ir viso Kristaus mokslo turinys. Mes turime mylėti artimą, nes jį myli Dievas, jis yra Dievo sutvertas ir atpirktas. Jis Dievui yra brangus, todėl ir mums jis turi būti brangus. Kiekviename žmoguje vienu ar kitu būdu pasireiškia dievybė, ir jeigu mes mylime žmogų, mes mylime ir Dievą, su Juo gyvename.

     Apsižvalgę aplinkui ir pasižiūrėję patys į save, deja, pamatysime, kad tos artimo meilės dabar pasaulyje labai maža. Tikrai atrodo, kad žmogus žmogui vilkas, kad jis kitų sąskaiton tik savimi tesirūpina, jam visai nesvarbu jo brolis. Jis, prisiminęs tą didžiausią artimo meilės įsakymą, tartum Senojo Testamento Kainas, šaltai ištaria: "Ar aš esu savo brolio sargas?" (Pr4.9). Man jis nerūpi, tegul kiekvienas rūpinasi pats savimi. Mes dažnai nusidedame ne tik artimui nepadedami, bet ir jį apkalbėdami, niekindami, šmeiždami. Esame linkę į kiekvieną žiūrėti tik iš juodosios pusės. Pastebime net ir mažiausias kitų klaideles, bet dažnai nepastebime jo gerų savybių, o kartais net ir tikro heroizmo. Kitų tikros dorybės, žiūrint į jas per aptamsintus akinius, mums atrodo klaidos. Nors ir geriausias kito intencijas kartais visai neteisingai interpretuojame. Žmogų dažnai peikiame už tai, už ką jį turėtume tik girti.

     Kartą paskaitininkas, kalbėdamas šia tema, pakabino ant sienos didelį balto popieriaus lapą ir jo viduryje pažymėjo pieštuku mažą juodą tašką. Paskui paklausė paskaitos klausytojus: "Ką jūs čia matote?" Visi vienu balsu sušuko: "Juodą tašką!" — "Taip aš ir maniau", lyg pasipiktinęs tęsė kalbėtojas, "jūs matote tą mažą juodą tašką, o nematote to didelio balto popieriaus lapo!" Taip yra visur gyvenime — žmonės tuoj kitame pastebi krislelį, bet nenori matyti jo gerų ypatybių, gerų darbų ir gerų norų.

     Pasakojama, kad kartą pas pranašą Mahometą atėjęs kaimietis paklausė, ką jis turįs daryti, kaip jis galįs atitaisyti apkalbėjimu artimui padarytą skriaudą. Mahometas jam davęs maišiuką paukščio plunksnų ir liepęs po vieną plunksną išdėlioti prie kiekvieno gyventojo durų. Kitą dieną vėl jis turės pas pranašą sugrįžti ir gauti naujų nurodymų, ką toliau reikės daryti. Ateinančią dieną grįžta tas kaimietis ir pasigiria, kad padaręs taip, kaip buvo liepta — išdėliojęs prie durų visas plunksnas. Mahometas jam sako: "Dabar eik ir surink visas tas plunksnas". — "Neįmanoma!" sušuko nustebęs kaimietis, "šiąnakt pūtė smarkus vėjas ir visas tas plunksnas išnešiojo po laukus; gal dabar nė vienos neįstengčiau surasti".

     "Taip, tai tiesa", jam griežtai atsakė Mahometas. "Bet žinok, kad taip pat neįmanoma atšaukti ir atitaisyti apkalbomis kitam padarytos skriaudos!" Toji skriauda kartais gali būti ne mažesnė už žmogžudystę, nes žmogui garbė gali būti ne mažesnis turtas už gyvybę.

     Atsimenu, maždaug prieš dvidešimt metų pasaulio dailiojo čiuožimo čempionatą buvo laimėjusi jauna niujorkietė Carol Heiss. Ši laimė jai ne iš karto nusišypsojo. Pirmasis bandymas nepasisekė, tada ji telaimėjo antrąją vietą. Netapusi pasaulio čempione, ji pribėgo prie ten sėdėjusios savo motinos ir pradėjo ją apsikabinusi labai graudžiai verkti. Po kelių dienų didžiausi Amerikos žurnalai ir laikraščiai, aprašydami tą įvykį, piktinosi jaunosios čiuožėjos elgesiu ir nesportiškumu. Jie rašė, kad ji buvusi neverta laimėti čempionės titulo, nes esanti visai nesportiška, išdidi, isteriška. Ji nemokėjo ramiai, sportiškai pralaimėti, bet tuoj nubėgo prie motinos ir pradėjo isteriškai verkti. Maža to. Jai net buvo per prasta gyventi tame pačiame viešbutyje su kitais sportininkais. Ji pasisamdė atskirą kambarį drauge su savo motina. Ir taip tie žurnalai bei laikraščiai tą mergaitę niekino ir šmeižė. Kad tai buvo tikri šmeižtai, paaiškėjo už kelių savaičių, kai vienas katalikiškas žurnalas paaiškino, kaip ten iš tikrųjų buvo. Tos mergaitės motina sirgo nepagydoma liga — jai buvo likę gyventi tik kelios savaitės. Toji jauna, sportui gabi mergaitė buvo vienintelė motinos paguoda ir pasididžiavimas. Dukra, norėdama motiną prieš mirtį paguosti, padaryti jai malonumą, prižadėjo, kad ji laimėsianti pasaulio čempionatą. To čempionato ji troško ne tiek sau, kiek savo mamytės džiaugsmui ir paguodai. Tad visiškai suprantamas jos skausmas ir ašaros, kai jai nepasisekė. O kad ji gyveno atskirai su savo mama, tai taip pat labai lengva suprasti. Tas paskutines dienas ji dar norėjo praleisti kaip galima daugiau su savo mylima mamyte.

     Tad matome, kaip dažnai pasaulis klaidingai įvertina įvykius ir asmenis, kaip neteisingai interpretuoja kito žmogaus veiksmus bei intencijas. Ir tokių įvykių yra pilna mūsų kasdieniniame gyvenime.

     Visiems būtų labai naudinga gerai įsidėmėti keletą tiesų:

     1.    Daug mažiau klaidų darytume gyvenime, jeigu kiekvieną žmogaus veiksmą stengtumės ne pasmerkti, bet pateisinti.

     2.    Ne kiekvienas gali turėti didelį protą, bet kiekvienas gali turėti didelę širdį.

     3.    Jei sugriausi kito dangų, sau pasistatysi pragarą.

     4.    Jeigu tavęs kitas neapkenčia, tave šmeižia ir niekina, žinok, kad jis niekad nelaimės, nebent tuo atveju, jeigu ir tu pradėsi jo neapkęsti, jį šmeižti ir niekinti.