(Filosofijos sampratos raida)

FELIKSAS JUCEVIČIUS

6. IŠMINTIS IR BŪTIS

     Filosofija reiškia pažodžiui išminties meilę, bet ji įžengė į gyvenimą kaip būties mokslas. Ką turi bendro būtis su išmintimi? Koks ryšys tarp būties pažinimo ir išminties ieškojimo? Kas yra susipažinęs su žydų tradicija, tas žino, kad išmintis siejasi su Dievo pažinimu. Tikroji išmintis ateina iš Dievo, nes Jis duoda žmogui širdį, kuri pajėgia gėrį atskirti nuo blogio. Žmogus yra linkęs savo jėgomis įsigyti gėrio ir blogio pažinimą ir tuo pačiu pasidaryti išminčiumi. Šis kelias atrodė Izraelio vaikams klaidingas, nes jis veda ne į išmintį, o į puikybę. Tikroji išmintis glūdi Dievo baimėje, ir išmintingas yra tas, kuris Jam paklusniai tarnauja. Šitoji išminties samprata yra religinio pobūdžio. Jai pradžią davė pranašai ir maldingi poetai, kuriems, kaip visiems semitams, filosofinis galvojimas buvo svetimas. Kitaip su graikais. Pranašų Dievas buvo jiems nežinomas. Nepažįstamas ir apreiškimas. Todėl nenuostabu, kad jie suprato išmintį kitaip. Graikams išminties ieškojimas turi spekuliatyvinį pobūdį. Jis siejasi su būties pažinimu. Bet nebūtų galima sakyti, kad graikų išminties ieškojimas būtų visai svetimas religinei minčiai. Kaip matysime, parmenidiškoji būties samprata nuskamba kaip teologija, ir šis skambesys įgauna dar intensyvesnį toną Platono ir Aristotelio filosofijoje. Nei platoniškoji būtis, kuri yra gėris, nei aristotelinė būtis, kuri yra pirmasis judintojas, nėra Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, bet jų būties sampratos slepia gilių teologinių įžvalgų. Jie surado būties sklaidoje aukščiausios dievybės idėją. Todėl skirtumas tarp Izraelio išminties ir Graikijos išminties yra tas, kuris yra tarp apreikštosios teologijos ir natūraliosios teologijos.

     Būties metafizikoje turi savo šaknis ir graikiškoji žmogaus samprata. Būties idėjos fone iškyla žmogaus vizija ir yra visraktis visoms žmogiškosioms problemoms spręsti.

     Iš vienos pusės, žmogus gali laisvai apsispręsti ir nevaržomas elgtis. Jis gali ir privalo kritiškai išegzaminuoti viską, ką jis sutinka, ir kaip jam protas sako, jis turi tvarkyti savo gyvenimą. Iš kitos pusės, jis yra įaustas į visatos audinį, ir tai savaime apvaržo jo autonomiją. Nors ne visada tai įgauna prievartos formą, bet vis tiek tai apsprendžia jo gyvenimą Todėl autonomija ir suvaržymas yra esminiai žmogaus prigimties elementai, ir tai mes turime nepamiršti, kai ieškome įspėti žmogaus mįslę. Žmogų galime suprasti tik būties audinio visumoje. Žydų gyvenimą dominavo Dievo baimė, o graikų gyvenimą — likimo baimė.

     Kai kurie graikų išminčiai nujautė, kad žmogaus gyvenimą veikia ir dievybė. Jo prigimtis yra taip surėdyta, jog ji lieka atvira anapus įtakai. Kartais teopneustia, t.y. dieviškoji inspiracija, išmuša jį iš įprastinių mąstymo vėžių, kartais entousiasmos, t.y. dieviškasis sugriebimas, padaro jį žaislu. Bet laisvės bei autonomijos praradimas kompensuojamas nuostabia įžvalga į būties gelmes. Kaip matome, būties metafizinėje sklaidoje graikų išminčiai atranda dievybės pėdsakus ir išvysta žmogaus sėpingą struktūrą. Štai kodėl būties pažinimas yra išminties ieškojimas. Galime net sakyti, kad būties pažinimas savo vidine logika yra išminties ieškojimas.

     Graikiškoji išminties samprata yra labai artima tao tradicijai.1 Kinietiškoji išmintis yra susieta su tao metafizika. Tao — tai galutinė tikrovė to, kas tikrai yra. Kartais tai reiškia tvarka pagrįstą universą, ir tao-istinės išminties idealas yra laikytis visatos tvarkos. Kartais tao panašus į pavojingą, verpetų pilną, srovę, tekančią per erdvės ir laiko kontinentus, ir taoistinis idealas šiuo atveju yra prisitaikyti prie tos verpetų srovės. Štai kodėl Kinijos išminčiai ragina žmogų ieškoti gamtos draugystės. Kas jaučiasi laimingas gamtoje, tas bus laimingas gyvenime. Taoistinė metafizika yra aukščiausia išminties mokykla, nes moko žmogų įsilieti į kosminę tvarką. Jei graikams išmintis reiškia būties pažinimą, tai kinams tao pažinimą, bet kaip būtis, tai ir tao yra ne kas kita, kaip galutinė tikrovė. Todėl skirtumas tarp graikiškosios išminties ir kinietiškosios išminties yra ne dalykų, o tik terminų skirtumas.

7. PARMENIDAS

     Kad būtis yra filosofinio pažinimo objektas, tai Parmenido geniali mintis. Jis yra iš graikų filosofų pirmutinis, kuris ėjo nuo matomojo prie nematomojo. Iš Aristotelio sužinome, kad nuo pat pradžios graikų filosofinė mintis ieškojo atsakymų į klausimus: kas yra tikrovė? iš kokios medžiagos padarytas gamtinis pasaulis? ar jis sudėtas iš daugelio elementų, ar vieno? Tales laikė vandenį gamtinio pasaulio pagrindine medžiaga, ir ši substancija, pilna judesio ir gyvybės, pripildo pasaulį lyg dievais. Anaksimenas pasisakė už orą. Heraklitui "amžinai gyvoji ugnis" buvo pagrindinis elementas. Savo atsakymu išsiskyrė Parmenidas. Jis nurodė būtį kaip visos gamtinės tikrovės pagrindą.2 Tai nauja ir įdomi mintis. Ne taip lengva įsivaizduoti, kad oras ir ugnis yra vanduo ar vanduo yra oras ir ugnis. Bet lengva suprasti, kad visi šie elementai turi vieną bendrą savybę — jie yra, t.y. būtis yra jų visų bendras apmatas. Todėl iš kokių medžiaginių elementų bebūtų padarytas pasaulis, jo tikrovės neužginčijamu pagrindu turi būti laikoma būtis. Parmenido atsakymas turėjo lemiančios reikšmės filosofijos raidai. Jis pakreipė filosofines diskusijas nuo physis į meta-physis, t.y. nuo pojūtinio pasaulio į grynosios minties pasaulį, nuo matomojo į nematomąjį. Su pagrindu Parmenidas laikomas metafizikos pradininku.

     Parmenidas išdėstė savo filosofines pažiūras poemoje, kuri išliko tik fragmentuose. Jo būties samprata remiasi dviem principais: "būtis yra ir negali nebūti" ir "nebūtis nėra".3 Abu principai išreiškia dialektinį judesį, kuris yra jiems imanentinis. Bet iškyla klausimas: ar šioji dialektika yra ontologinės, ar loginės prigimties? Ar čia turime reikalo su esančiojo ir nesąnčiojo dialektika, ar tik su minties dialektika apie esantįjį ir nesantįjį? Su būtimi nėra sunkumo. Kiekvieną kartą, kai mes susiduriame su būtimi kaip esančiąja, mes paliečiame jos ontologinį aspektą. Esančioji būtis yra iš tikrųjų vienintelis ir nuolatinis šaltinis, kur gaivinasi ontologija. O kaip su nebūtimi? Nelengva atsakyti. Nebūtis reiškia tik būties nebuvimą. Jos sinonimas yra niekas. Teigti nebūtį ar nieką — tai visiškai paneigti būtį arba esantįjį. Pagal scholastikų niekad nenuginčytą logikos mokslą, būties neigimas, kaip neigimas apskritai, yra proto specifinis veikinys. Nebūtis yra būties neigimas, ir todėl ji tėra tik mąstymo forma. O tai reiškia, kad nebūtis yra savotiškas proto kūrinys. Štai kodėl Kantas, kaip ir scholastikai prieš jį, nebūtį laiko ens rationis. Tai mąstymo formai priklauso aklumas ir tamsumas, nes jie nėra dalykai savyje, o tik dalykų paneigimas, kaip antai regėjimo ir šviesos. Kaip visoms minties būtybėms, taip ir nebūčiai negalime duoti apibrėžtinybių. Štai kodėl jos negalime suvokti nei Aristotelio, nei Kanto kategorijomis.

     Nebūties klausimas yra protaujančio žmogaus kūrinys. Ji gimsta minties judesio dialektikoje, kuri apima teigimą ir neigimą. Kiekvienas teigimas netiesiogiai ką nors neigia, kaip kiekvienas neigimas ką nors teigia. Ar teigdami būtį, mes neneigiame nebūties, o teigdami nebūtį, ar neteigiame būties? Nebūtis būtų tarytum būties mąstyme paliktas šešėlis. Štai kodėl kai kas ją vadina būties loginiu šešėliu. Ar ji nėra kartu ir ontologinis šešėlis? Tai skandalingas klausimas, nes jis prieštarauja tapatybės principui, kuris reikalauja, kad kiekviena būtybė būtų viena ir ta pati, t.y. apibrėžtas dalykas. To principo negalime pritaikyti nebūčiai, nes jos nėra. O vis dėlto nebūtis neišvengia ontologinės užuominos, kai keliame klausimą, kas buvo, kai nieko nebuvo. Šiuo atveju mes turime reikalo nebe su minties dialektika apie esimą ar nesimą, o su esimu ir nešimu apskritai. Antikinėje filosofijoje šis klausimas buvo beprasmis, nes jis ignoravo pasaulio kūrimą. Kitaip su krikščioniškąja filosofija, kuriai pasaulio tvėrimas yra tiesa. Kaip suvokti būties atsiradimą nebūtyje? Ar nebūtį prieš būtį? Jei, žiūrint iš loginio taško, nebūtis yra tik neigimas to, kas yra, t.y. mąstymo aktas, tai, žiūrint iš ontologinio taško, nebūtis yra begalinė tuštuma, nebuvimo gelmė, absoliutus būties išnykimas. Čia eina reikalas apie nebūtį už minties ir už būties. Kai mūsų mintis atsiriboja nuo būties, tai ji atsiduria prieš nebūties idėją, o kai pati būtis išnyksta, tai kas tuomet belieka? Nebūties gelmės. Bet kalbėti apie nebūties gelmes — tai kalbėti mitais. Metaforų kalba, kaip jau sakiau, yra mitų kalba. Būties ir nebūties dialektikoje žmogiškoji mintis prieina savo ribą, kurios jokia logika ir jokia dialektika neįstengia peržengti. Ar tai nereiškia, kad būties ribos yra kartu ir minties ribos, ir kad mintis yra iš tikrųjų būtis, kuri nebegali peržengti savo esimo ribos?

     Nebūtimi gyvai domisi ir naujųjų amžių filosofija. Descarto radikalinio abejojimo išeities taškas yra nebūties galimybės prielaida. Kai savo samprotavimuose apie prigimtį ir malonę Leibnicas pereina iš fizikos į metafiziką, tai jo pirmutinis klausimas yra: Pourquoi il y a plus tôt quelque chose que rien?4 Baigęs transcendentalinę analitiką, Kantas sustoja prie nieko sąvokos. Hegelio logika prasideda būties ir nebūties dialektika. Jam grynoji būtis ir grynoji nebūtis yra vienas ir tas pats dalykas, nes jos abi yra abstrakčios sąvokos arba visuotinybės be apibrėžtinybių. Stokodamos apibrėžtos konkretybės, jos tėra tik minties kūriniai. Savaip nebūties klausimą kelia Heideggeris. Pagal jį, tradicinė metafizika nuo Platono ir Aristotelio laikų nagrinėja esantįjį kaip esantįjį — ens in quantum ens. Ši metafizika esanti teisingai vadinama onto-logia, nes ji esanti iš tikrųjų tik kalba apie būtį. Todėl ji turi būti pakeista. Tradicinės ontologijos pagrindinis nusikaltimas — tai ignoravimas Leibnico klausimo antrosios dalies: kodėl esantysis, o ne niekas? Kai kam nebūties klausimas gali atrodyti nesuprantamas, bet tai vienintelis kelias į metafiziką ir štai kodėl: "Niekas nėra nei objektas, nei esantysis apskritai. Niekas neiškyla nei dėl savęs, nei dėl šalia esančiojo, kuriam lygiai priklauso. Niekas įgalina apsireikšti žmogiškajam buvimui. Niekas ne esančiojo antisąvoka, o priklauso jo esmei. Esančiojo būtyje sunaikinamas niekas".6

     Bet grįžkime prie Parmenido. Jam būtis yra nesutverta ir nesunaikinama. Nereikia ieškoti nė jos kilmės. Ji negalėjo gimti iš būties, nes tuomet būtų egzistavusi prieš savo buvimą. Nei jos gimdytoja yra nebūtis, nes ji neegzistuoja. Jei būtis negimė, tai ji ir nepranyks, nes mirtis prileidžia gimimą. Todėl būtis yra be praeities ir ateities. Ji — tai amžinoji dabartis, o gal belaikė amžinybė. Ji nėra daugybė, nes daugybė prileidžia padalą, o pastaroji nebūtį. Kadangi nėra nebūties, tai nėra padalos, nėra nei daugybės. Būtis — tai visumos pilnatvė. Parmenidiškoji būtis be judesio, nes judėjimas reikalauja tuščios erdvės. O tuščia erdvė — tai nebūtis. Štai kodėl būtis negali judėti. Bet būtis, be judesio ir be dalių, turi ribą, nes be jos ji stokotų atbaigtinumo.

     Būties ir nebūties dialektikoje susiduriame taip pat su pažinimo klausimu. Parmenidui aišku, kad nebūtis yra už pažinimo ribų, nes jos pasiekti negali mintis ir žodis. Visai kitaip su būtimi. Ji tarytum susilieja su būtimi. Štai jo garsioji tezė: "Būti ir mąstyti yra tas pats dalykas". (5 frag.) Kaip tai suprasti? Kad minties objektas yra būtis ar kad būtis yra galutinėje analizėje mintis? Kitaip sakant, ar šią Parmenido tezę reikia aiškinti realistine, ar idealistine prasme? Jei teigia, jog tik tai, kas yra, t.y. esantysis, gali būti minties objektas, tai galime jį laikyti realizmo bei empirizmo pirmtaku. Tik tai gali būti pažinimo objektas, ką mes galime suvokti būties kategorijomis. Kad pažinimo objektas yra būtis, tai visad skelbė filosofija. Tačiau yra galima idealistinė interpretacija — tai, ką vadiname būtimi, yra iš tikrųjų mintis. Šiuo atveju parmenidiškoji tezė slėptų savyje podekartiškojo subjektyvizmo bei hegeliškojo idealizmo daigus.

     Parmenido teigiamoji būties ir minties tolygybė randa atgarsį Descarto cogito, ergo sum dialektikoje, kur pažinimo išeities taškas yra mintis, o ne būtis. Kai kas kaip tik todėl atmeta Descarto cogito kaip filosofinę ereziją. Ypač tomistai yra juo nepatenkinti, nes jiems objectum intellectus est ens. Bet kas yra mintis galutinėje analizėje, jei ne būtis? Kai Aristotelis suvokė minties judesį kaip būtį apskritai, kaip aukščiausią būtį, tai jis teigė taip pat minties ir būties tapatybę, nors ir kitais žodžiais. Net ir Parmenido metafizika, kuri remiasi šiom dviem tezėm — būtis yra, ir būtis — tai būti ir mąstyti, skamba kaip teologija. O gal Parmenido būtis ir yra Dievas? Kaip kas beatsakytų į šį klausimą, kiekvienas turi sutikti, kad parmenidiškosios būties atributais gali puoštis bet kokia dievybė. Apskritai, Parmenido būties samprata pasižymi savo metafiziniu grynumu. Mintis suranda būtį, o būtyje atsiskleidžia mintis. Kaip viena, taip ir kita yra tikrovės ir kaip tokios yra filosofinių diskusijų objektas.

1.    Žiūr. The Sayings of Lao Tzu. Tao Te Ching. A new translation by R. B. Blakney, Confucius Publishing Co.; The Chinese Mind. Essentials of Chinese Philosophy and Culture. Edited by Charles A. Moore, 1967.

2.    Metafizika, 983b-987a; Hermann Diels, min. viet., p. 12-165.

3.    Hermann Diels, min. viet., p. 147-165.

4.    “Kodėl yra labiau kažkas toks, negu niekas?” — G. W. Leibniz, Vernunftprinzipien der Natur und der Gnade. Monadologie. Französisch-Deutsch; Felix Meiner Verlag, Hamburg 1960, p. 12.

5.    Martin Heidegger, Was ist Metaphysik? Siebte Auflage, Frankfurt/a.M., 1955, p. 28.