BR. KRISTANAVIČIUS, S.J.

     Skaitant atidžiai Naujojo Testamento knygas, krinta į akis įdomus faktas, kad apaštalų tarpe šv. Petras užėmė ypatingą vietą. Išpažinęs visų apaštalų vardu Kristų esant Mesiju, Jėzus davė jam naują — Petro — vardą ir prižadėjo statyti ant jo savo Bažnyčią (Mt 16, 16-20). Ta proga Kristus prižadėjo duoti jam dangaus karalystės raktus ir taip pridėjo: "Ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje". Žodis rišti reiškia įsakyti. Taigi ką Petras įsakys žemėje, jis įsakys ne savo, bet Kristaus vardu.

     Tą patį faktą mini ir kiti du evangelistai, būtent Morkus (Mk 8, 29) ir Lukas (Lk 9, 20). Jie pridėjo dar ir vieną įdomią smulkmeną. Kai Petras išpažino Kristų esant Dievo pateptuoju arba Mesiju, Jėzus uždraudė apaštalams apie tai žmonėms sakyti. Tegul žmonės patys sprendžia, kas yra Kristus iš jo darbų ir žodžių. Kristaus intencija yra aiškiai pareikšta šv. Jono Krikštytojo nusiųstiems mokiniams. "Eikite ir praneškite Jonui, ką matėte ir girdėjote" (Lk 7, 22).

     Žodis Bažnyčia, graikiškai ecclesia, o hebraiškai kahal arba edah reiškia šventą bendruomenę. Taigi ant Petro, uolos, bus pastatyta šventa bendruomenė. Tikrą tų žodžių prasmę galime suprasti tik prileidę, kad Petras bus tos bendruomenės pirmininkas, galva ar vadovas. Jis turės galią įsakyti bendruomenės nariams Kristaus vardu.

     Šv. Jonas evangelistas rašė, kad Petrą supažindino su Kristumi jo brolis Andriejus. Andriejus tarė Petrui: "Mes radome Mesiją, pateptaįį". Kai Andriejus nuvedė Petrą pas Kristų, Jėzus į jį pažiūrėjo ir jam tarė: "Tu esi Simonas, Jono sūnus. Tu turi vadintis Petras, t.y. uola (Jn 1, 41-42). Šv. Jonas evangelistas taip pat rašė, kad Kristus pavedęs Petrui ganyti jo avis ir avinėlius (Jn 21, 15-17). Ganymą reikia suprasti kaip valdymą, vadovavimą, rūpinimąsi ir pan.

Kaip ir kada šv. Petras krikščionių bendruomenei vadovavo, pirmininkavo ar ją valdė, apie tai yra pasakyta Apaštalų darbuose. Kristui įžengus į dangų, apaštalai grįžo į Jeruzalę, susirinko vienoje salėje ir, prašomi Petro, burtų keliu išrinko Judo Iskarioto vietoje žmogų, Kristaus mokinį, mačiusį Jėzaus darbus nuo Jono Krikštytojo laikų iki Kristaus į dangų įžengimo. Jis turėjo būti su kitais apaštalais Kristaus prisikėlimo skelbėjas (Apd 2, 15-26).

     Sekminių dieną Petras su kitais apaštalais aiškino Šv. Dvasios nužengimo įvykį susirinkusiai miniai. Aiškinimas buvo gana ilgas ir įtikinantis, nes tą dieną prie apaštalų ir kitų Kristaus mokinių prisijungė apie 3.000 tikinčiųjų. Jie buvo pakrikštyti (Apd 2, 14-41).

     Gerai. Sakykime, kad šv. Petras buvo krikščionių bendruomenės pirmininkas ar valdytojas. Tačiau ar tam neprieštarauja kita Apaštalų darbų vieta, kur pasakyta, kad apaštalai, išgirdę, jog evangelija prigijo ir Samarijoje, nusiuntė į Samariją Petrą ir Joną pasižiūrėti, kas ten iš tiesų dedasi. Jei Petras tikrai buvo Bažnyčios galva, priderėjo, kad jis siųstų kitus. Tuo tarpu Šv. Raštas aiškiai sako, kad Petras buvo apaštalų nusiųstas (Apd 8, 14-25). Taigi, kas ką valdė?

     Tie žodžiai nė kiek neprieštarauja tam, kas apie šv. Petrą buvo anksčiau pasakyta. Reikia turėti prieš akis istorinių įvykių eigą. Buvo taip. Po šv. Stepono mirties Jeruzalėje kilo krikščionių persekiojimas. Pabūgę persekiojimo, kai kurie krikščionys pradėjo skelbti evangeliją Samarijoje ir Judėjoje.

     Samarijoje evangeliją skelbė Pilypas ir ją priėmusius pakrikštijo. Galimas daiktas, kad apie tai jis pranešė apaštalams, pasilikusiems Jeruzalėje. Petrui, kuriam Viešpats pavedė ganyti avis ir avinėlius, priderėjo vykti į Samariją ir rūpintis jam pavestaisiais. Samarijoje gyveno įvairių tautų žmonės, ir Jeruzalės žydai nelaikė jų tikrais izraelitais. Samarijoje Petras ir Jonas rado pakrikštytų krikščionių būrį. Apaštalai uždėjo ant jų galvų rankas, kad jie gautų Šv. Dvasią. Grįždami į Jeruzalę, pakeliui jie skelbė evangeliją (Apd 8, 4-25).

     Pastoracinį anų laikų darbą gerai nušviečia kita Apaštalų darbų vieta. Vienuoliktajame skyriuje yra aprašyta, kaip evangelijos prigijo Antiochijos mieste. Išgirdę, kad Antiochijoje yra krikščionių, apaštalai nusiuntė į tą miestą šv. Barnabą. Šis, prisiminęs šv. Povilo uolumą ir gabumus, nuvyko į Taršą ir pakvietė jį talkon. Abu apaštalai skelbė evangeliją Antiochijoje vienerius metus. Atrodo, kad Antiochijos krikščionys buvo tikrai geri, nes jie, pastebėję Jeruzalės krikščionių skurdą, padarė rinkliavą ir prašė Barnabą ir Povilą nunešti į Jeruzalę jų aukas. Žydų kilmės krikščionys manė, kad atsivertę pagonys turi būti apipiaustyti ir laikytis Mozės įstatymų. Tą Antiochijoje iškilusį klausimą svarstė apaštalai Jeruzalėje. Į susirinkusius apaštalus ir vyresniuosius prabilo šv. Petras ir pareiškė, kad evangeliją priimantiems pagonims nereikia užkrauti žydų jungo. Jo nuomonės buvo ir kiti apaštalai. Kad tas klausimas būtų galutinai išspręstas, apaštalai nusiuntė į Antiochiją Povilą, Barnabą ir kitus vyrus ir davė jiems tokio turinio laišką: "Apaštalai ir vyresnieji siunčia sveikinimą Antiochijoje, Sirijoje bei Kilikijoje gyvenantiems broliams, kilusiems iš pagonių. Sužinoję, jog kai kurie iš mūsų nuvykę asmenys, mūsų neįgalioti, savo kalbomis pasėjo jūsų sielose nerimą ir sąmyšį, mes, bendrai susirinkę, nusprendėme pasiųsti pas jus išrinktus vyrus kartu su mūsų mylimaisiais Barnabu ir Povilu, kurie už mūsų Viešpatį Jėzų Kristų yra guldę savo galvas. Taigi siunčiame su jais Judą ir Silą, kurie jums tą patį praneš gyvu žodžiu. Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šių dalykų. Likite sveiki" (Apd 15, 23-29).

     Tas apaštalų laiškas yra įdomus dar ir tuo, kad jame pabrėžiama, jog evangeliją skelbti gali tik apaštalų įgalioti žmonės. Kitais žodžiais tariant, pirmųjų krikščionių laikais buvo įvesta evangelijos skelbimo tvarka. Kur yra tvarka, ten turi būti ir tvarkytojas. Apaštalų darbuose ir šv. Povilo laiškuose pastebima, kad vietinių bažnyčių ar krikščionių bendruomenių tvarkytojai buvo apaštalų paskirti vyskupai. Jų padėjėjai buvo kunigai ir diakonai. Vėliau atsirado ir kiti, mažesni bažnyčių pareigūnai.

     Tradicija sako, kad šv. Petras ir šv. Povilas skelbė evangeliją Romoje, kur jie mirė už tikėjimą. Šv. Petro kūnas buvo palaidotas neturtingų žmonių ir svetimšalių kapinėse Vatikano atšlaitėje, o šv. Povilas po dabartine jo garbei pastatyta bazilika už Romos miesto mūro. Romos kunigas Linas, gyvenęs apie 150 m., sakė galįs parodyti šv. Petro laidojimo vietą. Pirmieji krikščionys pastatė mūrą, kad žemė neužslinktų ant šv. Petro laidojimo vietos. Vėliau toji vieta buvo papuošta marmuro lenta, paremta ant dviejų kolonų. Norėdamas tinkamai pagerbti šv. Petrą, imperatorius Konstantinas Didysis jo laidojimo vietoje pastatė baziliką. Dabartinę Šv. Petro baziliką statė keli popiežiai. Po antrojo pasaulinio karo Pijus XII pavedė 3 archeologijos profesoriams prižiūrėti šv. Petro laidojimo vietos atkasimą. Atkasant tą vietą, rasta įrašų ir pinigų, kurie patvirtina, kad šv. Petras tenai buvo palaidotas ir krikščionių gerbiamas.

     Ne Šv. Raštas, bet ilga ir pastovi pirmųjų amžių krikščionių tradicija aiškiai įrodo, kad šv. Petro įpėdiniai buvo Romos vyskupai. Pavyzdžiui, popiežius Klemensas I, išgirdęs, kad kai kurie Korinto miesto krikščionys maištauja ir yra nepaklusnūs kunigams, taip jiems rašė: "Jūs, maištininkai, būkite klusnūs kunigams ir priimkite mūsų įspėjimą kaip atgailą. Bet jei kas nepaisys, ką Kristus per mus pasakė, težino, kad nusikalto ir atsidūrė dideliame pavojuje. Mes nesame tos nuodėmės kaltininkai. Mums suteiksite džiaugsmą klausydami, ką jums, įkvėpti Šv. Dvasios, rašėme apie taiką ir sugyvenimą". Šv. Klemensas buvo pirmasis šv. Petro įpėdinis ir iš jo laiško tono matyti, kad žinojo, kokią vietą užima Bažnyčioje.

     Popiežius Klemensas I gyveno pirmame šimtmetyje. Trečiame šimtmetyje turime tokį apie popiežiaus primatą liudijimą. Rašydamas šv. Kiprijonui, Kartagenos vyskupui, popiežius Kornelijus (251-263) sako priėmęs tokį kelių eretikų pareiškimą: "Mes žinome, kad Kornelijus, šventos katalikų Bažnyčios vyskupas, buvo visagalio Dievo ir Kristaus, mūsų Viešpaties, išrinktas. Mes pripažįstame savo klaidą. Mes buvome apgauti ir suvedžioti plepalais. Nors mes turėjome ryšį su eretiku ir schizmatiku, bet mūsų širdis visuomet buvo Bažnyčioje. Mes žinome, kad Dievas yra vienas, ir Kristus yra Viešpats, kurį mes išpažinome. Viena yra Šv. Dvasia ir vienas katalikų Bažnyčios vyskupas", mes sakytume — vienas popiežius.

     Ką visų amžių katalikai tikėjo ir išpažino, tą patvirtino antrasis Vatikano susirinkimas.

     "Šis šventasis Sinodas, eidamas I Vatikano susirinkimo pėdomis, drauge su juo moko ir skelbia, jog Jėzus Kristus, amžinasis Ganytojas, įsteigė šventąją Bažnyčią, pasiųsdamas apaštalus, kaip pats buvo Tėvo siųstas (Jo 20, 21), ir norėjo, kad jų įpėdiniai, tai yra vyskupai, būtų toje Bažnyčioje iki pasaulio pabaigos. O kad pats episkopatas būtų vienas ir nepasidalinęs, palaimintąjį Petrą paskyrė kitų apaštalų vadu ir padarė nuolatiniu, regimu tikėjimo ir bendravimo vienybės ryšiu bei pamatu. Tas tiesas apie popiežiaus primato įsteigimą, amžinumą, apimtį bei prigimtį ir apie jo mokymo neklaidingumą šventasis Sinodas iš naujo pateikia tvirtam visų tikėjimui. O pradėtą darbą tęsdamas, nusprendė viešai išpažinti ir paskelbti, ką moko apie vyskupus, apaštalų įpėdinius, kurie su Petro įpėdiniu, Kristaus vietininku ir visos Bažnyčios regimąja galva, valdo gyvojo Dievo namus" (II Vatikano dokumentai, I, 38 p.). Visų popiežių sąrašą ir jų valdymo metus galima rasti Annuario Pontiticio leidinyje.