Daugelis skundžiasi povatikanine Bažnyčios padėtimi. Jonas XXIII liepė atidaryti langus. Atidarė. Bet pro tuos atidarytus langus priėjo kartais nelabai pageidautinų reiškinių. Visur matyti didelis pasimetimas, tikėjimo susilpnėjimas, reformos neatnešė lauktos pažangos. Bet kai kalbama apie reformas, visuomet galvojama tik apie kai kuriuos liturginius pakeitimus, kurie mūsų tikėjimui ir Bažnyčios pažangai nėra esminiai. II Vatikano susirinkimas buvo sušauktas, siekiant Bažnyčiai dvasinio atsinaujinimo. O to atsinaujinimo mes dabar visai nematome. Kas čia kaltas? Ar II Vatikano susirinkimą reikia laikyti nepasisekusiu? Tas susirinkimas čia visai nekaltas, tik mes kalti, kad jo pagrindinės minties nesupratome ir jos nevykdome.

     Jonas XXIII, šaukdamas susirinkimą, meldėsi, kad mes pajustume naujas Sekmines — Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje ir mumyse. Turime prisipažinti, kad iš visų trijų Švenčiausiosios Trejybės asmenų Šventoji Dvasia mums yra tolimiausia ir nesuprantamiausia. O taip neturėtų būti, nes Kristus, įžengęs į dangų, mums atsiuntė Šventąją Dvasią, kad ji visuomet su mumis būtų, mus savo dovanomis ugdytų ir savo šviesa persunktų visą mūsų gyvenimą. Tad į klausimą, ko mums dabar labiausiai reikia, kad šis povatikaninis periodas taptų mūsų dvasinio atsinaujinimo periodu, atsakymas aiškus: mums reikia Šventosios Dvasios.

     Taip į šį klausimą mėgsta atsakyti ir po II Vatikano susirinkimo tarp katalikų vis labiau plintantis charizmatinis sąjūdis. Apie šį sąjūdį jau buvo rašyta "Laiškuose Lietuviams" (1973 m., gruodžio mėn. numeryje). Dabar dar norime skaitytojus labiau su šiuo sąjūdžiu supažindinti, nes gal tikrai jam bus lemta įvykdyti tai, ko norėjo Jonas XXIII ir II Vatikano susirinkimas.

Vida Krištolaitytė   Gėlė

     Kai kurie kreivai į šį sąjūdį žiūri, įtardami jį protestantiškumu, perdėtu sentimentalizmu ir paviršutiniškumu. Ne visi žino, kaip jį vertina popiežius ir vyskupai. Tad čia ir norime pateikti kai kurias vyskupų ir popiežiaus mintis.

     Pirmiausia duosime Amerikos Vyskupų Tiriamosios ir praktinės sielovados komiteto šiek tiek sutrumpintą pareiškimą apie charizmatinį sąjūdį, o paskui pateiksime kai kurias svarbesnes mintis iš popiežiaus Pauliaus VI kalbos, pasakytos 1975 m. per Sekmines III-čiojo tarptautinio charizmatinio kongreso dalyviams.

Redakcija

KOMITETO PAREIŠKIMAS

     Viena iš didžiųjų Šventosios Dvasios apraiškų mūsų laikais buvo II Vatikano susirinkimas. Daugelis taip pat tiki, kad Charizmatinis katalikų atsinaujinimas yra kita tokia Šventosios Dvasios apraiška. Iš tikrųjų jame matome daug teigiamų ženklų, aiškesnių vienose grupėse, ne taip aiškių kitose. Kur sąjūdis tvirtai žengia pirmyn, ten yra labai stiprus tikėjimas Kristumi. Tai veda į naują susidomėjimą malda, tiek privačia, tiek bendruomenine. Daugelis sąjūdžio dalyvių išgyvena naują dvasinių vertybių pajutimą, gauna didesnį jautrumą Šventosios Dvasios veikimui, Dievo garbinimui, sustiprėja jų asmeninis pasivedimas Kristui. Taip pat daugelio pamaldumas į Eucharistiją pakilo ir dalyvavimas sakramentiniame Bažnyčios gyvenime pasidarė našesnis. Naujos prasmės įgavo pagarba Viešpaties Motinai, ir daugelis ėmė giliau įsijausti į Bažnyčią ir ją labiau pamilti.

     Suprantama, kad kiekvienas naujas sąjūdis susiduria su sunkumais ir esti tam tikras pageidaujamų ir nepageidaujamų elementų mišinys. Ankstesnis šio komiteto pareiškimas buvo nurodęs kai kuriuos pavojus, kurie tai vienur, tai kitur dar tebėra. Jų negalima nepaisyti, norint, kad sąjūdis vystytųsi teigiama bei vaisinga kryptimi. Elitizmas ir biblinis fundamentalizmas, pažeidžiąs tikrumą laiduojančias Šv. Rašto ir Bažnyčios mokymo normas, yra du iš tokių pavojų. Elitizmas sukuria uždarus ratelius ir vietoj vienybės bei meilės iššaukia susiskaldymą, o biblinis fundamentalizmas nusikalsta Šv. Dvasios misijai liudyti "viską, ko Jėzus mokė". Kai kuriems, įsijungusiems į šį sąjūdį, yra pavojus nepaisyti intelektinio bei doktrininio tikėjimo turinio ir suvesti jį į jausminį religinį potyrį.

     Yra vilties, kad tikros, teigiamos charizmatinio atsinaujinimo vertybės nulems ir kad atsinaujinimas, kaip kiekvienas tikras Šv. Dvasios veikimas, prisidės prie Bažnyčios vienybės ir meilės ugdymo. Mes jaučiame reikalą atkreipti dėmesį į šiuos pavojus ir į tuos nepageidaujamus bruožus, kurie vis dar tebepasireiškia kai kuriose grupėse.

     Kiti charizmatinio atsinaujinimo dalykai, kur reikia atsargos — tai tokie kaip gydymas, pranašystės, meldimasis kalbomis ir kalbų aiškinimas. Negali būti paneigta, kad šie reiškiniai gali būti tikros Šv. Dvasios apraiškos, tačiau jie turi būti rūpestingai ištiriami ir, net jeigu ir būtų tikri, neturėtų būti perdėtai vertinami.

     Charizmatinis atsinaujinimas negali gyvuoti ir būti našus, užsisklendęs savyje. Jis turi būti glaudžiame ryšyje su visos Bažnyčios gyvenimu. Tai reiškia, kad reikia pastoviai įsijungti į vietinės parapijos bendruomenę ir siekti, kad parapijos kunigai kartu dirbtų ir tam darbui vadovautų. Kunigai ir vyskupai yra atsakingi už suradimą vis geresnių būdų įjungti charizmatinį atsinaujinimą į visą Bažnyčią.

     Norint išugdyti tarpusavio supratimo, pasitikėjimo ir bendravimo dvasią, esminis dalykas yra asmeninis vyskupų ir kunigų ryšys su įvairių grupių vadovais ir nariais. Suėjus į šį ryšį, galima sėkmingai jį palaikyti toliau per skirtuosius diecezinius ryšininkus, kurie gali sekti tolesnį sąjūdžio vystymąsi, jam vadovauti ir pastoviai informuoti savo vyskupus.

     Parapijos turėtų būti paraginamos įjungti jau esamas charizmatines grupes į savo organizmą, kad būtų palaikomas sėkmingas su jomis bendravimas. Būtų naudinga parapijos kunigams turėti pastovų ryšį su parapijose esančiais jų vadais. Vadai turėtų būti atviri parapijos kunigų įžvalgai ir siūlymams, o šie savo ruožtu turėtų padrąsinti, matydami ką nors gero ar pozityvaus palaikančiose su jais ryšį grupėse, ir taip pat nurodyti, ką jie mano esant nepageidautina bei žalinga atskiriems asmenims, sąjūdžiui ir parapijai. Tad norint sėkmingai vadovauti, reikia skatinti gerus siekius bei idėjas, sprendžiant painius klausimus nuoširdžiuose pasitarimuose su grupės vadais ir nariais.

     Įjungimas kunigų į vadovavimą yra aiškiai esminis sveikam charizmatinio atsinaujinimo vystymuisi. Dėl to primygtinai raginame kunigus susidomėti sąjūdžiu. Išskirtino vaidmens bei charizmos, plaukiančios iš šventimų, dėka kunigas gali sėkmingiausiai nukreipti atsinaujinimo darbą į visos Bažnyčios gyvenimą ir tuo būdu atlikti ypatingą Šv. Dvasios dovanų derintojo uždavinį.

     Aišku, kad neįsijungusieji į sąjūdį kunigai turėtų būti atsargūs, vertindami jį ir darydami sprendimus, kol įsitikins, kad jie yra pakankamai susipažinę ir supranta, kas ten iš tikrųjų vyksta. Antra vertus, yra sveikas reiškinys sąjūdžio narių atvirumas tiems, kurie jam nepriklauso, nes tai įneša objektyvumo, kuris visados yra vertingas.

     Pagrindinis elementas būsimam charizmatinio atsinaujinimo sėkmingumui yra išugdymas vadų, gerai pažįstančių Bažnyčios mokslą ir Šv. Raštą, vadų, kurie yra atviri vienas kitam ir užtenkamai subrendę dalintis atsakomybe. Daugelyje vietų iš tokio vadovavimo plaukiantieji palaimingi vaisiai jau aiškiai matomi. Pastovus vietos vadų dalyvavimas regijoniniuose ir tautiniuose katalikų charizmatinio atsinaujinimo suvažiavimuose taip pat pasirodė esąs naudingas.

     Ypatingai jautrus sielovados klausimas — charizmatinės grupės, į kurias yra įsijungę katalikai ir kitų tradicijų krikščionys. Nuolatinis dalyvavimas tik ekumeninėse grupėse išstato pavojun susilpninti katalikiškosios tapatybės pajutimą. Antra vertus, proginis dalyvavimas ekumeninėse maldos grupėse gali būti naudingas. Dalyvaujantieji šitokiose grupėse katalikai turėtų būti brandaus tikėjimo ir tvirtai apsisprendę už katalikybės principus. Jie turi būti gerai susipažinę su bažnytiniais ekumeninės veiklos nuostatais ir rūpestingai jų laikytis.

     Kadangi charizmatinis atsinaujinimas daugumui katalikų yra naujas, vyskupai ir kiti ganytojai gali suteikti taip labai reikalingą pagalbą, iškilus sunkumams tarp sąjūdžio ir kitų Bažnyčios grupių bei institucijų. Teisėti visų pageidavimai turėtų būti ištiriami ir suderinami su Evangelijos dvasia bei mokymu ir Kristaus pavyzdžiu reikiamuose pokalbiuose. Kunigai kartais gali taip pat sėkmingai padėti sąjūdžio vadams išspręsti ir pačiose charizmatinėse grupėse kylančius nesutarimus. Ramus šio sąjūdžio vystymasis bus užtikrintas, jei mažiau subrendę asmenys bus leidžiami į jį įsijungti tik vadovaujant labiau subrendusiems. Tai primena šv. Pauliaus mokymą ir patirtį, kulis sako: "Pranašų dvasinės dovanos yra pranašams klusnios, nes Dievas nėra sumaišties, bet santarvės Dievas" (1 Kor 14, 32-33).

     Paskiausias atsinaujinimo vystymosi vaisius — sudarytos mažos bendruomenės, kuriose sąjūdžio nariai gyvena drauge, siekdami gilesnio gyvenimo Dvasioje. Šių bendruomenių sėkmingumas priklauso nuo brandžios vadovybės, nuo uolaus laikymosi pradžioje šio atsišaukimo paminėtų nuostatų ir nuo labai glaudžios jungties su bažnytine bendruomene. Yra labai svarbu nuolat objektyviai viską vertinti, naudojantis pagalba iš šalies. Savo baigiamajame žodyje Pasaulio vyskupų sinode 1974 m. spalio 26 d. Šv. Tėvas skatino mažų bendruomenių plėtimąsi, bet kvietė išlaikyti pusiausvyrą: "Be to, su pasigėrėjimu Mes pastebėjome viltį teikiančias mažas bendruomenes, atkreipiančias dėmesį į Šv. Dvasios veikimą. Bet ši viltis tikrai išnyktų, jeigu bažnytinis jų gyvenimas gyvybingoje vieno Kristaus Kūno vienybėje liautųsi, jeigu jos atsipalaiduotų nuo teisėtos bažnytinės vyresnybės arba būtų paliktos savavališkam atskirų asmenų impulsui".

     Tad kreipiamės į sąjūdžio narius, ganytojus ir visus tikinčiuosius Šv. Rašto žodžiais, kurių šviesa mes patys vadovaujamės: "Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite. Susilaikykite nuo visokio blogio" (1 Tes 5, 19-22). Mes tariame padrąsinimo žodį jau įsijungusiems į charizmatinį sąjūdį ir remiame gerą bei pageidaujamą jo kryptį.

ŠV. TĖVO ŽODIS

     Brangieji sūnūs ir brangiosios dukros,

     Šiais Šventaisiais Metais jūs pasirinkote Romą savo III-jam Tarptautiniam kongresui. Jūs pakvietėte Mus susitikti su jumis ir į jus prabilti. Tuo jūs norite parodyti savo prisirišimą prie Jėzaus Kristaus įsteigtosios Bažnyčios ir visko, kam šis Petro sostas atstovauja. Jūsų noras užimti aiškią vietą Bažnyčioje yra tikras Šv. Dvasios veikimo ženklas. Dievas tapo žmogumi Jėzuje Kristuje, kurio Mistinis Kūnas yra Bažnyčia. Joje Kristaus Dvasia apsireiškė Sekminių dieną, nužengdama ant apaštalų.

     Kaip Mes sakėme praeitą spalių mėnesį, dalyvaujant kai kuriems jūsiškiams. Bažnyčiai ir pasauliui dabar reikia labiau negu bet kada, kad "Sekminių stebuklas tęstųsi per visą istoriją". Iš tikrųjų modernusis žmogus, apsvaigęs savo laimėjimais, priėjo prie to, kad (Susirinkimo žodžiais kalbant) įsivaizduoja esąs pats sau tikslas, vienintelis savo istorijos kūrėjas ir statytojas. Deja, kaip daugeliui net ir tų, kurie dar iš tradicijos išpažįsta Dievo buvimą ir iš pareigos Jį garbina. Dievas jų gyvenime yra pasidaręs svetimas!

     Tokiai kaskart vis labiau supasaulėjančiai žmonijai nieko nėra reikalingesnio kaip dvasinio atsinaujinimo. Tą dvasinį atsinaujinimą matome Šv. Dvasios pažadinamą įvairiuose kraštuose ir skirtingose kultūrose. Tos apraiškos yra įvairios: gili širdžių vienybė, glaudus ryšys su Dievu, ištikimas krikšto Įsipareigojimų vykdymas, malda, dažnai bendruomeninė, kurios metu kiekvienas, save laisvai išreikšdamas, padeda, palaiko ir kursto kitų maldą. O visko pagrindas — asmeninis įsitikinimas, kilęs ne tik iš gautųjų tikėjimo žinių, bet ir iš tam tikros pačių išgyventos patirties, kad be Dievo žmogus nieko negali, o su Juo viskas darosi įmanoma. Iš čia kyla būtinybė Jį garbinti. Jam dėkoti, su pasigėrėjimu aukštinti Jo nuostabius darbus, kuriuos Jis daro visur šalia mūsų ir mumyse. Žmogus vėl atstato su Dievu vadinamąjį "vertikalinės dimensijos" santykį, be kurio žmogus nepagydomai yra sužalotas.

     Tad kaipgi šis dvasinis atsinaujinimas gali būti nepalaimingas Bažnyčiai ir pasauliui? O jeigu taip, tai kaipgi nesiimti visų priemonių, kad jis toks ir pasiliktų?

     Brangūs sūnūs ir dukros, su Viešpaties pagalba, sustiprinti Bažnyčios Motinos Marijos tarpininkavimu, bendradarbiaujant su savo ganytojais, tikėjime, meilėje ir apaštalavime, būsite tikri, kad nesuklysite ir įnešite savo duoklę Bažnyčios atnaujinimui.

     Brangieji, čia yra dvigubas kreipinys: pirmasis skirtas jums, charizmatikai, antrasis — tiems, kurie pateko į šį didingą susibūrimą atsitiktinai. Pirmiausia įsigilinkite į savo dvižodį vardą — dvasinis atsinaujinimas. Kai tik susiduriame su kuo nors, kas siejasi su Dvasia, mes iš karto pasidarome budrūs ir džiugūs. Mes šaukiamės jos, mes meldžiamės, nieko daugiau netrokšdami, kaip tik to, kad visi krikščionys, visi tikintieji patirtų jos buvimą, ją garbintų ir būtų užlieti vis didesnio džiaugsmo, kad Dievo Dvasia yra tarp mūsų. Mes nepamiršome Šv. Dvasios, mes ją garbiname, ją mylime, jos šaukiamės. Jūs su atsidavimu ir entuziazmu norite gyventi Šv. Dvasioje. Tai kaip tik ir turėtų išreikšti antrasis žodis — atsinaujinimas. Tai turėtų atjauninti pasaulį, grąžinti jam dvasingumą, sielą, religinę mintį. Tai turėtų vėl atverti sučiauptas lūpas maldai, atverti burnas giesmei, džiaugsmui, himnams ir liudijimui. Tikra palaima mūsų laikams, mūsų broliams, kad jūsų karta, jūsų jaunimo karta skelbia pasauliui Sekminių Dievo garbę ir didybę.

     Antrasis kreipinys yra skirtas tiems maldininkams, kurie dalyvauja šiame didžiajame susirinkime, bet nepriklauso šiam sąjūdžiui. Jie turėtų taip pat prisijungti prie jūsų švęsti Sekminių šventei — dvasiniam pasaulio, mūsų visuomenės ir mūsų sielų atsinaujinimui. Ir šie maldingi piligrimai, atvykę į šį katalikų tikėjimo centrą, turėtų pasistiprinti tuo entuziazmu ir dvasine jėga, kuria turi būti perimtas visų mūsų dvasinis gyvenimas. O dabar tik tiek pasakysime, kad šiandien arba mes išgyvename savo tikėjimą su pasišventimu, energija ir džiaugsmu, arba tas tikėjimas visai užges.