Felix Timmermans

ADAGIO

Aš nežinau, nėra vardų,
ir žodžiais pasakyti negaliu,
kas yra mano sieloje.
Lyg džiaugsmas kartais? Liūdesys?
Arba abu, aš nežinau ...
Ant kelių tik tylėdamas klumpu.

* * *

Dievas yra kaip žaibas, trenkiąs į uolą,
kaip persiko žiedas, lėtai išsiskleidžiąs,
arba kalnų ežeras vakare,
arba kaip krintantis lapas,
vėsus ir gaivinantis rasos lašas.
Kartais kaip tolimas, baltas miestas,
arba vaiko daina,
kartais kaip ... ach, mano siela, nebežinau,
staiga man pasidaro nuostabiai liūdna.

* * *

Norėčiau iš savo žodžiu ir kalbos
sukurti kuo puošniausią taurę,
kuri būtų tobula ir
į kurią galėčiau įlieti
Tavo amžiną vardą visų
Jo gilumu ir grožybe
ir Ji kaip brangų vyną
duoti ragauti kitiems.
Tiems, kurie nuo sielvarto ir skausmo
yra perdžiūvę, ištroškę ir pajuodę
ir maldauja Tavo šviesos. ..
Tegul mano dainą tampa vynas ir stebuklas!
Bet ach, o Dieve, aš bijau,
kad per daug reikalauju,
mano žodžiai lūžta.

* * *

Mano siela, apsvaigus nuo dainų ir ilgesio,
pateko į Tavo galybės žvaigždžių tinklus.
O Viešpatie!
Juntu kaip kybau tarp žemės ir dangaus,
o tai skaudu.
Paleisk mane žemyn,
kad pasinerčiau į jausmų svaigulį,
arba sunaikink mane Tavosios meilės
ugniniame akiraty!

*  *  *

O. kad mano siela žibėtų aukštai ir nekaltai
tarsi mėnulis, kuris atsispindi slėnyje,
kada aš iš siauru gyvenimo sienų
eisiu su Tavim kartu į
Pažadėtą Karalystę.

*  *  *

Vakaro auksinėje žaroje Marija dainuoja
balta burna,
raudonom lūpom.
Ir rožės stiebiasi ant aukštų stiebų,
ir paukščiai klausosi ajeruos.
Kada kūdikis užmiega glėbyje,
jos akys nuostabiai didelės
ir lopšinė ant lūpų nutilsta.
Mėnulio kiautas yra perlamutras vandeny,
bet tarp šešėlių slankioja mirtis.
Laimei ji nemato jos,
tai bus vėliau.

*  *  *

Vakaro rūkuose
migloja mėnulio ragelis.
Aš lauksiu čia ant tuščio tako
su Tavim, Tavo šešėlyje kartu
tyliai keliauti į Emmaus.

* * *

Visų dalykų branduolys
toks begalinis ir tylus.
Tiktai dalykai gieda.
O mūsų daina trumpa, trapi.

Ir tamsiai gieda mano kraujas,
sunkus nuo ilgesio.
Plaukiu ant laumės juostos
į Visagalio tyla.

*  *  *

Diena nuvyto kaip gėlė,
jos paskutinis lapas dega.
Taika migloja ant laukų,
ramybė kaip rasa žmonėms.
Žvaigždynų ir tylos šviesa
pastato sau altorių.
Klausykite dabar, kaip viskas gieda
ir viskas liejasi į giesmę:
žmonija ir daiktai,
ir džiaugsmas, blogis, liūdesys,
lyg tūkstantis gražių akordų
vienos vienintelės dainos.

O valanda šventa, kada siela,
subrendusi giesme, be piešinio ir žodžių
supranta Dievo valią!

*  *  *

Su Tavim nebėra tolybių,
ir viskas taip arti.
Gyvenimo pradžia vėl spindi,
nėra nei vakar, nei rytoj,
nei laiko ir nei valandų,
nėra ribų ir sienų,
ir baimė dingo,
kada kančia ir sielvartas jau be šešėlio
vėl pasidaro džiaugsmas!
Taip gali viskas būti paprastai!
Taip gali su Tavim gyvenimas
būti dangum, gyvybės branduoly!

*   *  *

Mano langą vainikuoja žvaigždės
ir rožės kartu.
Kartais nukrinta žiedlapis,
kartais ugnies žaižara
už mano lango.
Rožės, kaip ir žvaigždės, vienąkart nuvys.

Tik rožių žydėjimas trumpas,
o žvaigždės žydi amžinybę,
nors ir tai tik laiko kibirkštis.
o laikas yra Dievo rankų žirklės,
kuriomis Jis karpo ir karpo gėles,
jas sodindamas ant dangaus ir žemės.

*  *  *

Kalnynai paslėpti nakties,
nors jau viršūnės švinta,
matyti rytmečio žaros
apybraižos.
Mano sielos kristalo kuorus
atspindi Dievo veidas,
kada jinai jausmų nakty
pati prapuola.
Ir noras amžinos šviesos
prilimpa prie tuštybės.
Ir tarp tamsos šviesos bailus
tik mano laikąs.
O Dieve, man dar leisk išvysti
Tavo malonės ryto auksą
užliejant visą mano sielą.
Nes pasenau.

Išvertė Zenta Tenisonaitė

Felix Timmermans (1886-1947) yra žymus flamų rašytojas. Kitur jis yra mažai žinomas kaip poetas, nors savo kūrybą pradėjo ir baigė eilėraščių rinkiniais. Čia pateikiame vertimą iš jo paskutinio lyrikos veikalo “Adagio”.