VENCKUS, S.J.

   M. Curie turėjo keletą doktoratų, bet nei ji pati nesivadino daktare, nei kiti į ją taip nesikreipdavo. Sorbonoje, mokslo institutuose ir jos pačios laboratorijoje visų ji buvo vadinama Madame Curie, o moksliniuose raštuose tik Marie Curie. Savo ilguose juoduose rūbuose ji atrodydavo labai įspūdingai — kaip karalienė. Jos mokslinis gyvenimas buvo dramatiškas, o asmeninis — tragiškas. Būdama 23 metų amžiaus, palieka savo tėvynę, nes kraštą valdantieji rusai neleidžia mergaitėms stoti į universitetą. Tėvas, broliai ir seserys sudeda savo paskutinius rublius, o ji pati susiriša kelis ryšulius baltinių, net lovai matracą įsideda ir traukiniu ketvirtos klasės vagone važiuoja į Paryžių mokytis. Paryžiuje nusisamdo šeštame aukšte mažą kambariuką, kur žiemą pati turi užsinešti anglių kurui, pati verdasi valgyti ant spiritinės lemputės. Studijavusi per naktį, rytmetį bėga per studentų kvartalą į Sorboną, visai nesidairydama į šonus. Ji visiems atrodė tokia paslaptinga ir įdomi mergaitė. Jai rūpėjo išlaikyti galutinius egzaminus. Šypsodamasi sakydavo, kad jeigu neišlaikytų, tai būtų didelė nelaimė ir jai, ir visai Lenkijai. Mokslus ji puikiai baigė, tai buvo laimė ir jai, ir visai Lenkijai.

     Ji išrado naujas spinduliuojančias medžiagas. Pirmąją savo išrastą medžiagą ji pavadino tėvynės garbei Polonium. Tai buvo 1898 m. liepos mėnesį. Tų pačių metų gruodžio mėnesį ji išrado kitą labai svarbią medžiagą, kurią, pasitarusi su vyru, pavadino Radium. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas šiai medžiagai duoda vardą radis, kuris yra taip linksniuojamas, kaip medis.

     Būdama fiziškai nelabai stipri moteris, ji turėjo persijoti ir perplauti apie 10 tonų iš Austrijos atvežtos žemės, kad galėtų gauti trupučiuką tos naujos medžiagos — radžio. Ji dirbo ketverius metus, kol gavo radžio druskos. Mokslo pasauliui to dar nepakako — reikėjo gauti radžio metalo. 1910 metais ji pateikė pasauliui pirmąjį gramą radžio metalo, kuris tuo metu buvo vertinamas 100.000 dolerių.

     Curie įrodė, kad atomas nėra paskutinis medžiagos vienetas, bet kad yra sistema, panaši į solarinę sistemą, su branduoliu, lyg saule, ir satelitais, kurie sukasi aplink elektriškai pozityvų branduolį. Tie satelitai yra elektronai, su negatyvia elektra. Medžiagos kokybė priklauso nuo to, kiek protonų yra branduolyje ir kiek elektronų įvairiuose nuotoliuose sukasi aplink branduolį.

     Su Marija Curie prasidėjo atominis amžius, kurs vedė prie atomo branduolio skaldymo ir negirdėtos energijos pagaminimo.

MARIJOS CURIE JAUNYSTĖ

     Ji gimė Lenkijoje 1867 m. lapkričio 7 d. Tai buvo labai sunkūs Lenkijai laikai (jie buvo sunkūs ir Lietuvai). Paskutinis Lenkijos ir Lietuvos padalinimas tarp didelių valstybių nešė vergiją, paniekinimą ir skausmą. Buvusi didelė valstybė išnyko iš pasaulio žemėlapio. Rusai savo paimtą dalį kitaip nevadino, kaip tik Vislos kraštu. Tauta nerimo ir negalėjo susitaikyti su likimu, vis bruzdėjo ir vis ruošė sukilimus. Ir Marijos seneliai dalyvavo sukilimuose, savo namuose net turėjo sužeistiesiems ligonines. Didžiausi sukilimai buvo 1830 ir 1863 m. Šis paskutinis sukilimas gal buvo liūdniausias, nes tauta nustojo vilties savo jėgomis išsivaduoti. Pasiliko tik neapykanta prieš pavergėją. Marija Curie prisimena, kad mergaitės, gimnazijoje išgirdusios apie caro Aleksandro II nužudymą, susikabinusios rankomis šoko iš džiaugsmo. Jos tikėjosi Lenkijai laisvės.

     Tėvas Vladislovas Sklodowski buvo baigęs Petrapilio fizikos ir chemijos fakultetą. Mokytojavo gimnazijoje ir buvo jos inspektorius. Gyveno neblogai. Šeimoje buvo penki vaikai. Visi gerai mokėsi. Marytė priėmė pirmąją Komuniją ir dažnai su pamaldžia mamyte eidavo į bažnyčią. Mama buvo dvarponio duktė, mokytoja, labai graži, visų gerbiama ir mylima. Namie ji buvo tikras angelas, labai mylėjo savo vaikus, bet po kiek laiko vaikai pastebėjo, kad mamytė pasikeitė, atrodė, kad ji jau taip jų nemylėjo, neglamonėjo. Sužinojo, kad ji serga džiova. Sakoma, kad viena bėda — ne bėda. Įvyko ir kita nelaimė — rusai tėvą atleido nuo inspektoriavimo. Jis gavo mažesnę algą ir turėjo išsikraustyti iš valdiško buto.

     Motiną nutarė siųsti į Prancūziją, prie jūros. Ją išlydėjo duktė Zosė. Tėvas, gaudamas mažesnę algą, pradėjo verstis pamokomis, priėmė į savo namus gimnazistų, kad tik būtų daugiau įplaukų šeimai. Užėjo tifo epidemija. Vaikai susirgo. Zosė mirė. Motinos liga dar pasunkėjo. Marytė, dar tik 11 metų mergaitė, bėgioja po visas bažnyčias ir meldžiasi, kad tik mamytė pasveiktų. Deja, jos liga buvo nepagydoma. Atėjo kunigas teikti sakramentų. Visa šeima susirinko prie ligonės lovos. Ji visus peržegnojo ir ištarė paskutinius žodžius: "Aš jus visus myliu". Motina mirė, o drauge su ja mirė ir religija šeimoje. Tėvas buvo revoliucionierius racionalistas, mažai tesirūpino religija. Marija pergyveno didelę religinę krizę. Jos religinis gyvenimas visiškai užgeso. Vėliau ji yra išsitarusi: "Noriu tikėti, bet negaliu". Ištekėjusi nekrikštijo net savo vaikų. Kai jos dvi mergytės, Irena ir Ieva, paaugo, joms pasakė, kad pačios gali pasirinkti religiją, jei nori, ji nesipriešins.

MARIJOS CURIE GYVENIMO VINGIAI

     Baigus gimnaziją, nebuvo priimta į universitetą. Turėjo užsidirbti duoną sau ir kitiems padėti. Viename provincijos dvare gavo mokytojos (guvernantės) vietą. Ponai nebuvo blogi, bet vaikai labai išlepinti, nenori mokytis. Didesnis įvykis buvo, kai ponų sūnus parvažiuodavo iš universiteto atostogų. Juodu vienas kitam patiko, išsivystė meilė, ir nutarė tuoktis. Tėvai nenorėjo apie tai nė girdėti: "Ką? — sako, — tu nori vesti paprastą guvernantę, kai yra tiek dvarponių mergaičių!" Marijai tai buvo labai skaudu. Pasijuto viena, atmesta, jos meilė paniekinta. Pasižadėjo niekad netekėti. Gal taip būtų ir buvę, jeigu nebūtų sutikusi tokio vyro, kaip Pierre Curie.

     1891 m. Marija atvyko į Paryžių mokytis. Pierre Curie buvo fizikos ir chemijos instituto vedėjas. Kaip tik prie to instituto Marija prisiglaudė. Vestuvės įvyko 1895 m. Marija buvo metusi katalikybę, o Pierre buvo agnostikas. Tad vestuvės buvo civilinės Sceaux mieste, netoli Versailles, kur Curie šeima turėjo nuosavybę, kur dažnai gyvendavo ir kur pagaliau juodu abu buvo palaidoti.

     Vestuvių proga gavo įvairių dovanų. Gal įdomiausia dovana buvo dviračiai. 1887 m. John Boyd Dunlop dviračiams pritaikė pripučiamas gumines padangas, tad dviratis dar buvo naujiena. Juodu abu dar buvo jauni, gaivalingi, tai su tais dviračiais apvažinėjo Prancūzijos slėnius ir pamarius. Marija mėgo sportą: lipdavo į kalnus, čiuoždavo. Ji sportavo iki pat senatvės. Nežiūrint pavojingų radžio spindulių, ji išgyveno 67 metus. Jos dukra Irena ir žentas Joliot mirė jaunesni. Jie visi trys mirė nuo kraujo vėžio.

     Pierre Curie turėjo savo specialybę, jis dirbo su kristalais, bet pamatęs savo žmonos atrastus elementus, prisidėjo prie jos darbo. Mokslininkai kartais suabejodavo, ar ta moteris galėjo tokius darbus atlikti, tokius išradimus padaryti. Gal tai buvo jos vyro nuopelnai? Bet tikroji tų darbų vadovė buvo Marija, o ne jos vyras.

     Vyras sunkiai susirgo. Išgijęs susidomėjo spiritizmu. Paskui prie jo prisidėjo ir Marija. Tai visus nustebino. Gal iš tiesų žmogaus troškimas aukštesnio dvasių gyvenimo yra įgimtas...

     1906 m. balandžio 19 d. Pierre Curie, kaip visados susimąstęs, kažkur ėjo. Reikėjo pereiti gatvę. Lijo. Jis, išskėtęs lietsargį, praleido vieną vežimą, bet nepastebėjo kito. Pateko po arkliais, paskui užėjo jam ant galvos ratas ir mirtinai sužeidė. Galima įsivaizduoti, ką pergyveno jo žmona, tokia jautri moteris, pamačiusi sužalotą savo vyro lavoną. Ji niekados jo negalėjo užmiršti visą gyvenimą, visuomet nešiojo juodus gedulo rūbus. Sesers, motinos ir dabar vyro mirtis ją labai prislėgė. Ji visados galvojo, kad Dievas jos nemyli, jeigu leidžia tokias nelaimes.

     Po to sekė ir kitos nelaimės. Jai buvo pasiūlyta vieta į Prancūzijos Mokslo Akademiją, kuriai pirmiau priklausė jos vyras. Bet šalia jos buvo ir kitas kandidatas Edouard Branly, žymus mokslininkas, prisidėjęs prie Marconi bevielio telegrafo išradimo. Jis buvo geras katalikas, popiežiaus apdovanotas ordinu. Buvo rinkimai. Maža balsų persvara Marija Curie pralaimėjo. Tačiau tuoj pasitaikė kita proga. Marija Curie būtų buvusi tikrai išrinkta, bet ji tos garbės atsisakė, nes jautėsi labai užgauta, kad aną kartą nebuvo išrinkta.

     Po vyro mirties Marija buvo labai liūdna, tęsė savo tyrimus ir rašė didelį veikalą apie radį. Išleido taip pat ir savo vyro raštus, o Sorbonoje užėmė jo katedrą. Bet štai įvyksta labai nemalonus dalykas. Tokie dalykai Paryžiuje dažnai įvykdavo tarp mokslininkų, artistų ir poetų. Niekas į tai nekreipdavo dėmesio. Bet kadangi dabar tai įvyko su tokia garsia moterimi, tai tapo pasaulinio masto skandalu. Buvo taip. Kai mirė vyras, ji turėjo 38 m. amžiaus. Ji buvo graži, o skausmas tą jos grožį padarė dar subtilesnį ir dvasingesnį. Į jos sodą susirinkdavo daug mokslininkų praleisti šventadienio popiečių. Tarp jų buvo ir Paul Langevin, fizikas, išradėjas. Jis nesugyveno su savo šeima, tai nuo jos atsiskyręs gyveno vienas. Matyti, kad Marijai atrodė visai natūralu kartais pas jį nueiti, papietauti, pasikalbėti. Paul Langevin laukė oficialių skyrybų nuo savo žmonos, ką pagaliau teismas ir įvykdė. Žmonės tuoj pradėjo Curie ir Langevin apkalbėti. Tai sužinojęs žurnalistas Gustave Tery tuoj paskelbė viename žemo lygio laikraštyje. Toji žinia tuoj pasklido po visą pasaulį. Buvo šaipomasi, kad radžio spinduliai uždegė Marijos Curie ir Langevin širdis. Gandai pasiekė ir Lenkiją. Sesuo Bronė tuoj atvyko gelbėti sesers iš Paryžiaus pragaro. Atvyko ir didžiausias lenkų rašytojas Henrikas Sienkiewicz drauge su lenkų delegacija jos parsivežti į Lenkiją. Marija nesutiko, nes manė, kad vaikai nenorės keisti Paryžiaus į Lenkiją.

     Nenorėdama, kad vyro vardas būtų niekinamas, ji pradėjo vadintis savo mergautine pavarde — Skladowska ir vaikams įsakė taip vadintis. Kai kurie biografai mano, kad ji negudriai padariusi, lankydama tą vyriškį, bet, žinant jos charakterį, negalima įtarti, kad ji būtų padariusi kokių nors morališkų klaidų. Jos vienintelis ginklas prieš tas visas kalbas buvo tylėti ir kentėti.

     Paprastai po didelių audrų ateina ir šviesių valandų. 1911 m. jai buvo paskirta antroji Nobelio premija už pasižymėjimą chemijos srityje. Pirmąją premiją buvo gavusi 1903 m. už fiziką. Ji viena tik ir yra gavusi dvi Nobelio premijas. Ji pati važiavo į Švediją atsiimti premijos. Pavažinėjo po Skandinaviją, pasidžiaugė gamtos grožiu ir vėl grįžo prie savo pavardės — Madame Curie.

TOLIMESNIS MARIJOS CURIE GYVENIMAS IR JO PABAIGA

     Pasteur institutas, tiriąs įvairias bakterijas, buvo garsus visame pasaulyje. Kilo mintis įsteigti ir radžio institutą. Daug kas tai minčiai pritarė, ir 1914m. buvo toks institutas inauguruotas. Jame buvo du skyriai: fizikos ir medicinos. Fizikos skyriui ji pati vadovavo. Medicinos skyriuje gydytojai, darydami bandymus su gyvuliais, stengėsi radį pritaikyti žmonių gydymui. Marijai labai patiko, kad jos išrastas radis gali gydyti vėžį. Ši medicinos šaka buvo pavadinta Curieterapija. Į šį institutą plaukdavo mokslininkai iš viso pasaulio, ypač iš Amerikos.

     Kartą paprašė viena ponia iš Amerikos Mariją Curie audiencijos. Tai buvo žurnalistė M.M. Maloney. Ii leido laikraštį Niujorke, buvo didelė feministė, todėl labai susidomėjo šia garsia mokslininke. Ii pakvietė Mariją Curie į Ameriką. Pažadėjo, kad Amerikos moterys suorganizuos rinkliavą ir jai įteiks 1 gramą radžio, kurį jau buvo pradėjusi gaminti ir Amerika.

     1921 m. Marija su savo dukromis Irena ir Ieva išplaukė į Ameriką. Visi universitetai varžėsi, norėdami ją pasikviesti, suteikti garbės doktoratus. Marija kartais taip pavargdavo, kad negalėdavo pati iškilmėse dalyvauti, tai nusiųsdavo savo atstovę — dukterį. Marija stebėjosi Amerikos galybe ir didybe. Ji pati tiek vargo, kol pagamino 1 gramą radžio, o Amerika jau turėjo 50 gramų!

     Visi Amerikos laikraščiai buvo pilni Marijos Curie ir jos dukterų nuotraukų su smulkiais gyvenimo aprašymais. Jos buvo pakviestos ir į Baltuosius rūmus, kur pats prezidentas W. G. Harding įteikė gražioje dėžutėje gramą radžio ir auksinį rakčiuką su šilkine juostele. Tą radį ji atidavė savo institutui.

     1929 m. ta pati Maloney suruošė jai antrą kelionę į Ameriką, kur keletą dienų ji buvo prezidento Hooverio viešnia Baltuosiuose rūmuose.

     1925 m. ji nuvyko į Varšuvą ir padėjo kertinį akmenį radiologijos institutui. Tokio garbingo ir karšto priėmimo Lenkija dar nebuvo mačiusi. Pats prezidentas Pilsudskis ir visa tauta reiškė pagarbą tai nepaprastai moteriai.

     Marijos Curie išradimai turėjo didelės įtakos įvairioms mokslo sritims: fizikai, chemijai, medicinai, antropologijai ir kt. Atsidarė nauji gamtos tyrimo keliai. Šie išradimai pasitarnavo ir evoliucijos mokslui, nes iš radioaktyvių medžiagų spinduliavimo galima spręsti, iš kokio amžiaus yra įvairios iškasenos, gyvulių ir žmonių kaulai.

     Jos duktė Irena drauge su savo vyru surado dirbtines radioaktyvias medžiagas, bombarduojant radžio spinduliais aliuminį. Tai buvo didžiausias įvykis, kuris privedė vokietį Otto Hahn Berlyne 1938 m. prie atomo branduolio skaldymo. Marija numatė tą nelaimingą atominę bombą ir pasakė, kad kol žmonės neišmoks suvaldyti savo egoizmo, atominė bomba bus žmonijai pražūtis.

     Irena ir jos vyras Joliot, gavę 1935 m. Nobelio premiją, pasidarė didžiausi atominės energijos žinovai. Prancūzų valdžia pasiuntė juodu į Tautų Sąjungą atstovauti Prancūzijai, kuri vėliau tą žingsnį labai apgailestavo, nes Joliot pasitarnavo Maskvai, už ką gavo 1951 m. Stalino taikos premiją.

     Marijos duktė Ieva buvo menininkė, pianistė, rašytoja ir žurnalistė. Parašė didelę savo motinos biografiją, aprašė jos paskutines valandas, kuries buvusios sunkios. Prieš mirtį neparodė jokių religinių jausmų. Buvo palaidota privačiai Sceaux kapuose, prie vyro. Ji mirė 1934 m. liepos 4 d., sulaukusi 67 m. amžiaus.

     Tai buvo paslaptinga, reta ir ypatinga būtybė. Ji mylėjo žmones ir jiems stengėsi daryt gera. Labai daug padėjo savo studentams. Be jos ypatingos pagalbos studentai, rašydami sunkias disertacijas apie radioaktyvias medžiagas, jokiu būdu nebūtų galėję apsieiti. Jeigu jos studentas išlaikydavo egzaminus, tai tuojau susirinkdavo laboratorijoje prie arbatos su saldumynais. Ji buvo be galo jautri, visus nemalonumus stengdavosi viena pergyventi ir iškentėti. Gal čia ir buvo jos klaida, kad ji niekados su nieku nekalbėdavo apie savo religiją ir širdies problemas. Kai kurie jos biografai stebisi, kad ji, tokia jauna, dar tik 12 m. mergaitė, jau prarado religiją ir tapo agnostike. Bet Albert Einstein pasakė, kad jis nežinąs kito mokslininko, kurio taip garbė nesugadino, kaip Marijos Curie. Ji buvo nuolanki, kukli, nusižeminusi. Ji mylėjo žmones, o šv. Jonas sako, kad kas myli žmones, myli ir Dievą.