Antanas Saulaitis, S.J.

    "Mano laikais taip nebūdavo. Kai aš buvau jaunas, mes taip niekad nedarydavome. Šių laikų jaunimas niekam tikęs". Jeigu taip juokaudamas atsiliepi į kokią nors išdaigą, jauni žmonės dažnai atsako: "Mano tėvai visada tai namie sako". Romantiškai už "šimtmečių" glūdinti suaugusiųjų jaunystė kitaip atrodo, negu šiandieninė tikrovė, kurioje tėvai ir jaunimo organizacijų vadovai rungiasi su jaunimu ir jo problemomis, ypač su rūkymu, gėrimu, nuodais ir asmeninių santykių srityje.

    Kad "šių laikų jaunimas niekam tikęs, neklauso tėvų, negerbia papročių", žino visi. Taip jaunimą apibūdino ir graikų visuomenininkas prieš 2.500 metų. Taip šios dienos suaugusieji girdėjo iš savo tėvų. Šv. Paulius, rašydamas beveik prieš 2.000 metų, atkreipia dėmesį į jaunimo laikyseną ir į antrąją tų santykių pusę — tėvų elgesį: "Jūs, vaikai, klausykite savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. 'Gerbk savo tėvą ir motiną', — tai pirmasis įsakymas su pažadu: 'Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje'. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu" (Efeziečiams 6, 1-4). Daug teko girdėti pamokslų, bet sunku atsiminti nors vieną, kuris būtų pagrįstas Pauliaus įspėjimu "Tėvai, neerzinkite savo vaikų".

    Kaip tėvai, vadovai ir auklėtojai supranta jaunimo pergyvenimus ir sunkumus, atsiliepia ir į daugelio jaunuolių būdą, kuriuo su problemomis susidoroja, kuriuo kryžkelėje išrenka sveiką, išmintingą ir praktišką kelią. Pavyzdžių galima imti ir iš įvykių šeimoje, kurie nesurišti su minėtomis problemomis. Kai kurie mano, kad jeigu tėvai nuolat kartoja "Tik neparvesk man (tokio ir tokio) vyro", o jaunuolė dar neišryškino savyje tėvų autoriteto klausimo, ima ir parveda namo nepageidaujamos rasės, tautybės ar būdo žmogų. Arba, kalbos reikalu, jeigu tėvai nuolat vaikus ragina lietuviškai kalbėti, o grįžę iš darbo neranda laiko pasikalbėti, išgirsti dienos įspūdžių, patys mažai skaito ar nevertina kitų auklėtojų ar veikėjų vaikų akivaizdoje, vaikams lietuvių kalba ir lietuviškumas gali atrodyti dirbtinis, nepraktiškas — paneigtas pačių tėvų laikysena. Ar tai nebūtų būdai, kaip tėvai erzina savo vaikus? Arba jeigu iš vaikų reikalaujama ko nors, o tėvai (ar auklėtojai) nesudaro sąlygų, kad vaikas galėtų reikalavimo laikytis, ar tiktų problemą spręsti grynai žiūrint į vaikus? Pavyzdžiui, jeigu sakoma "Nežaisk su ugnimi", o degtukai nepadėti aukščiau ar nepaslėpti, kieno "kaltė", jeigu vaikas jais žaidžia? Kiek dešimtmečių truko, kol civilizacija susiprato ir pradėjo ant vaistų užrašyti "Nuodai" arba uždėti sunkiai atsukamus kamščius? Panašiai sakoma apie rūkymą ir gėrimą: suaugę baliuke kalbasi, kad vaikai geria ir rūko, patys vienoje rankoje laikydami stikliuką, kitoje uždegtą cigaretę.

    Tą jaunimą neretas pavadina iškrypusiu, arba bent jo elgesį taip apibūdina. Jaunimo auklėjimo knygos dažnai pabrėžia, kad nukrypti gali tie, kurių būdas jau susiformavęs, kurių sąžinė sutvirtinta, kurie sąmoningai supranta savo pačių motyvavimą. Šiais laikais net ir vyresnis jaunuolis gali būti nesuformavęs savo charakterio. Jo elgesys gali būti neišsivystymo, o ne iškrypimo reiškinys.

    Dorovės srityje pastovi įtampa jaučiama tarp nuodėmės ir nusidėjėlio arba, kaip amerikiečiai sako, kartais išmetamas kūdikis su vonios vandeniu. Evangelijose aiški Jėzaus laikysena — smerkdamas nuodėmę, išgelbsti nusidėjėlį. Jaunimo elgesio apraiškos — rūkymas, gėrimas, nuodai ir panašiai — yra kitų, daug gilesnių pergyvenimų matomos pasekmės. Pavyzdžiui, jeigu namie neranda taikos, supratimo, užuojautos, šilimos, tikisi jos rasti panašiai besielgiančių "draugų" aplinkoje. Todėl auklėtojai supranta, kad, kai tenka rungtis su tokia problema, reikia žiūrėti giliau ir reaguoti ne tiek į netinkamą elgesį, jį jaunuolio sąmonėje ir pasąmonėje "užfiksuoti", bet į patį asmenį, žmogų, kuriame yra koks nors neišspręstas, nesuvirškintas pergyvenimas. Jei reikia, smerkti blogą elgesį, bet nepasmerkti paties asmens. O pagunda taip daryti yra labai stipri, ir kartais toks pasmerkimas paženklina ilgam laikui ar visam gyvenimui.

    Tėvams gali būti paguoda faktai, kuriuos nuolat skelbia laikraščiai ir žurnalai. Statistika apie jaunų žmonių elgesį ir pažiūras nepateisina vaikų klaidų, bet parodo aplinką, kurioje tie vaikai šiandien gyvena. Pagal JAV įstaigų duomenis, 70% aukštesniosios mokyklos (14-18 m. amžiaus) jaunuoliai ir jaunuolės yra bandę svaiginančius gėrimus; 21% geria penkis stikliukus, kai pasitaiko proga gerti; 45% geriančiųjų yra bent kartą pasigėrę (prieš 20 metų buvo 19%); Bostono apylinkėse paskutiniųjų dviejų gimnazijos klasių mokinių 16% daug geria, 38% vidutiniškai, 46% mažai ar visai ne; pirmojo svaiginančio gėrimo amžius per 10 metų nukrito nuo 13,6 m. iki 12,9 m.

    Pagal tuos pačius šaltinius, 50% visų aukštesniųjų mokyklų mokinių kartais ar dažniau rūko marihuanos cigaretes. Duomenų yra apie rūkymą apskritai, apie laikyseną lyties reikalu ir panašiai. Vienos šeimos vaikai, ar kurios organizacijos vadovai, ar parapijos kunigai nesugebės visos aplinkos, civilizacijos ir kultūros pakeisti. Kaip jiems laikytis, kai šeimoje, jaunimo sambūryje ar renginyje iškyla tokios problemos?

    Nėra lengvas tėvų ir kitų suaugusių gyvenimas, kai šeimoje ir visuomenėje kovoja už gėrį arba akis į akį susiduria su aiškia problema. Taip pat nėra lengvas jauno žmogaus gyvenimas, kuris jam ar jai yra aštri tikrovė, o ne romantika nuspalvinta atmintis. 1964-1974 m. tarpsnyje savižudybė 5-14 metų vaikų amžiuje padvigubėjo, o 15-19 m. amžiaus grupėje savižudybė yra antroji gausiausia mirties priežastis (po automobilių nelaimių).

    Nevienodai tėvai ir vaikai į tą patį reikalą žiūri. Specialistai sako, kad jaunimo klausimas nėra "ar gerti" (kaip tėvai dalyką suprastų), bet "kada ir kiek". Nenorėdami likti nuošaliai nuo grupės draugystės ir stipriai veikiami bendramečių spaudimo, jaunuoliai gali įsivelti į pinkles, net sąmoningai jų nenorėdami. Viena gerų pasekmių yra, kad tokiam įvykiui atsitikus, tėvai (nors ir vėlai) pajunta, kad namuose yra bėda. Abstrakti statistika tapo degančiu šeimos reikalu. Čia suaugusiems tenka pasirinkti kelią — ar parnešti paklydusią avelę ant pečių, ar paklydusiąją išstumti dykumon ir užsiimti su 99 avelėm, kurios nepaklysta.

    Geriausios studijos nepatvirtina tėvų baimės, kad jų įtaka vaikams mažiau svarbi, kai vaikai jau smarkiai įtaigojami bendramečių grupės spaudimo ir šiaušiasi tėvų autoritetui. Jaunuolis gali nereaguoti teigiamai į tėvų pastangas, bet psichologai teigia, kad tuo metu tėvų įtaka nepaprastai svarbi, kol jaunuolis nori pats pasaulį ir tikrovę išsvarstyti. Boys Town tyrimo institutas tvirtina, kad tėvų pamokymai ir jų pačių pastovus elgesys padeda sumažinti rūkymo, gėrimo, nuodų ir kitas problemas namuose. Jei tėvai pastovūs, protingi ir suprantantys, galimybės daug šviesesnės.

    Koks bebūtų vaikų amžius, svarbiausias vaidmuo tenka tėvų ir vaikų santykiams, vieni kitų supratimui arba norui suprasti, kaip ir santykyje tarp motinos ir tėvo. Kai tėvai išsiskiria, pastebi, kad jau seniai tarp jų nėra komunikacijos. Tas pat ir vaikų atžvilgiu: reikia kantriai, ramiai, pagarbiai klausyti vaikų nuomonių, troškimų, vilčių, džiaugsmų ir problemų. Staigiai ir kraštutiniškai šokdami, tėvai ir suaugę vadovai gali užkirsti kelią tolimesnėms kalboms. Tai nereikštų, kad tėvai negali turėti tvirto nusistatymo. Atvirkščiai, ko iš vaikų tikimasi ir norima, turėtų būti aišku tiek iš tėvų žodžių, tiek iš suaugusiųjų pavyzdžio.

    Gal skaitytojui bus įdomu palyginti du atvejus iš 1977 m. vasaros stovyklų. Vienoje buvo "sugauta" stovyklautojų grupė ar atrastas butelis, ir visi nusikaltę aiškiai stovyklos taisyklei pašalinti iš stovyklos. Antroje taip pat buvo sutiktas jaunuolis, rūkąs kanapinę cigaretę. Su juo buvo pasikalbėta. Stovyklos pabaigoje jis buvo pripažintas pavyzdingiausiu stovyklautoju, niekam kitam apie tą nelemtą įvykį nežinant. Kuriuo atveju jaunuoliui lengviau atsistatyti?

    Socialinių studijų vedėjai siūlo imtis trijų išeičių: 1) visuomenės — tėvų, mokytojų, jaunimo vadovų, dvasininkų ir pan. — suderinta pažiūra į jaunų žmonių problemas; 2) šeimoje atstatyti tėvų autoritetą vaikams auklėti, užuot didesnę naštą palikus mokyklai, televizijai ir pan.; 3) jaunimą įtraukti į bendruomeninę veiklą. Geresnių siūlymų lietuviškajai visuomenei negalėtų būti.

    Amerikiečiai, ne mažiau susirūpinę jaunimu negu lietuviai tėvai ir auklėtojai, daug lėšų ir pastangų įdėjo į studijas apie jaunimo auklėjimą. Vertėtų trumpai pažvelgti į amerikiečių skautų nurodymus vadovams rūkymo, nuodų, gėrimo ir kitais reikalais.

    Atskiru atveju — atsitikimu stovykloje, iškyloje ar pan. — bendrų dėsnių nepakanka, reikalingos aiškios gairės, kurios sutaptų su auklėtojo nusiteikimu jaunimo problemų reikalu. "Nėra aiškių taisyklių elgesio problemoms tvarkyti. Vadovui tenka suprasti, kodėl taip jaunuolis elgiasi, ir tada bandyti surasti būdą, kad toks elgesys nepasikartotų, arba dažnai nesikartotų, arba prarastų savo svarbą. Negalėsi visų problemų išrišti, bet sugebėsi giliai paveikti didelį berniukų skaičių". Galima spėti, kad šio dėsnio besilaikantis vadovas problemų nespręs kraštutiniu būdu, o ramiai ir apgalvotai — ir greičiausiai netiesioginiu būdu.

    Paaiškinęs, kiek rūkoma ir kodėl ("būti priimtu bendramečių tarpe jaunuoliui ar jaunuolei yra daug svarbiau, negu plaučių vėžys, kai sulauks 45 m. amžiaus"), vadovėlis nurodo: "Nors ir sunku, nesi bejėgis vadovas. Gali net ką gera pasiekti. Padėti berniukui atrasti savo gabumus, išvystyti savo pajėgumą, įrodyti save — yra būdai jam padėti jaustis priimtam. Vadovo galimybės ribotos, bet berniukams turėtų būti aišku, kad sueigų ir užsiėmimų metu nerūkoma. Suaugę tokioje vietoje taip pat neturėtų rūkyti".

    Panašiai apie gėrimą ir vaistus, kurie mūsų civilizacijoje yra bilijoninė pramonė, prieinama namie, krautuvėse, siūloma skelbimuose: "Būdamas vadovas, neturi daug tiesioginių būdų vaistų piktnaudojimo berniukuose sulaikyti. Bet, kaip ir rūkymo atveju, tikriausiai gali berniukui suteikti tai, ko jis iš tikrųjų ieško. Jam patardamas, gali padėti surasti save. Gal jam reikėjo nuotykių ir grupės pritarimo, kurį nuodai parūpindavo. Tik šiuo atveju jam nereikės būti ko nors vergu. Galėjai jam padėti išvengti baisiųjų nuodų pinklių — ne pamokslu apie nuodų blogybes, bet išvystydamas gyvenimišką pakaitalą".

    "Dalyvavimas jaunimo grupėje turėtų būti tikras, trauklus nuotykis. Veiksminga programa neužtikrina, kad berniukai nepiktnaudžiaus vaistais, bet tikrai gali žadėti tai, ko nuobodžiavimas ir dykinėjimas žadėti negali. Vadovas turi sergėti, kad jaunimo susirinkimuose nebūtų nuodų, ypač stovyklose. Geriau manyti, kad tokie dalykai atsitinka, negu kad ne".

    Berniukams taikomoje knygoje rašoma: "Surask tikras išeitis iš problemų. Surask tikrų draugų ir būk jiems ištikimas. Išvystyk šiltus ir atvirus santykius su savo tėvais ir kitais šeimos nariais. Būti sveikam reiškia ne tik stiprų kūną, bet ir šviesų protą, kuris galėtų teisingai spręsti".

    Organizacijoms priklausantis jaunimas turi stipresnę ir saugesnę aplinką, negu gatvės vaikai, kurie patys susiburia. Bet tada tam tikra našta tenka organizacijų, stovyklų ir kitų jungčių vadovams, ypač programos ir užsiėmimų atžvilgiu. Jeigu stovyklos programa nuobodi, sueigos ir susirinkimai nepritaikyti vaikų ar jaunuolių amžiui (o tokių, gaila, yra gera dalis), tai menkai vadovai išpildo anksčiau surašytą dėsnį, kad vaikui reikia save išvystyti, įsijungti, pergyventi tikrų nuotykių.

    Amerikiečių siūloma išeitis įtraukti jaunimą į bendruomenės gyvenimą gražiai sutampa su lietuvių visuomenės norais ir taip pat su jaunimo religiniais pergyvenimais, kurių viena ypatybė, pagal vėliausias studijas, yra noras prisidėti, kitiems tarnauti.

    Toliau, religinė nuotaika apima tikėjimo, įsitikinimo plotmę, ne bažnytinės ar organizuotos religijos prasme. Toks troškimas tikėti yra apraiška, kuri rišasi su tikrovingumu. Akis į akį žiūrėdamas į tikrovę, jaunuolis ar suaugęs bus mažiau linkęs nuo jos bėgti ar nusisukti į stiklą, dūmus ar vaistus, nes nuodų įtakai pasibaigus, ta pati problema vėl pasirodo — ir kartais didesnė negu buvo.

    Lietuvių šeima, būdama konservatyvi, palyginus su krašto gyventojais aplamai, turi gal geresnes sąlygas į šias problemas kibti. Senoviškesnė ir autokratiškesnė šeima jau turi tai, ko dar amerikiečiai šeimoms siūlo — didesnio tėvų autoriteto, kuriuo, suprantama, neturi būti piktnaudžiaujama iki erzinimo. Tas autoritetas kartu ir užsitarnautinas pavyzdžiu, rūpesčiu, atvirumu.