ALFONSAS GRAUSLYS

*    Gerai suprasta tolerancija remiasi žmogaus vertybės pripažinimu. Ji gerbia jo laisvę ir sąžinės apsisprendimą, nes tik laisvu apsisprendimu tikras gėris įvykdomas ir juo Dievas pagarbinamas.

*    Tolerancija pareiškiamas žmogui pasitikėjimas, kad jo prigimtis — nors netiesoje esanti — tiesai atbus, kai tuo tarpu netolerantinga prievarta paliestas savose pažiūrose užsikerta arba pradeda veidmainiauti.

*    Netolerancija — tai neapykanta (ar bent neapykantos užuomazga), kuri gimdo neapykantą. O krikščioniškoji tolerancija, toji artimo meilės išraiška, klystančio ir nusikalstančio nesmerkia (nors patį nusikaltimą ir klaidą smerkdama), bet laukia jo pasikeitimo.

*    Krikščioniškoji tolerancija vadovaujasi pažiūrų platumu, vadinas, tuo supratimu, kad mūsų pažiūros ir įsitikinimai ne visada yra šimtu nuošimčių teisingi, o, antra vertus, kad ir kitaip manantis ir net tikrai klystantis bent tiesos dalį turi.

*    Toleranciją savyje ugdydami, turime nepamiršti, kad ji, teisingai suprasta, turi ribas, su kuriomis nesiskaitydami, nekrikščioniškai elgiamės. Tos ribos — tai skaitymasis su žmonių silpnybėmis, palinkimu į blogį (kartais ypatingai stipriu, nes paveldėtu), kuriems pataikaudami, juos tik stiprintume. O neribotos tolerancijos paskatinti, beribe laisve besinaudojantieji piktos valios žmonės tą laisvę panaudoja doroviniam visuomenės smukdymui. Tad piktos valios ugdomo blogio negalime toleruoti beribe tolerancija, nes priešinimasis blogiui — tai meilės gėriui antroji pusė.

*    Nekrikščioniškos tolerancijos šaknys glūdi tiesos nebranginime, neieškojime ir už ją nepasisakyme. Tokioje padėtyje atsiradęs, žmogus pasidaro abejingas ir melui, to melo neiškeldamas ir prieš jį nepasisakydamas. O abejingumas tiesai ir melui — tai tasai dvasios drungnumas, kuriuo, anot šv. Jono Apreiškimo knygos, Dievas biaurisi.

*    Netolerancijos apraiškų bei nusikaltimų randame ir krikščioniškųjų Bažnyčių istorijoje. Tų nusikaltimų visada buvo ir bus, nes ir Kristaus įsteigtoje Bažnyčioje šalia dieviškojo prado yra žmogiškasis — netobulas ir kiekvienos nedorybės sugundomas. Juk pats Kristus sakė, kad į jo minimą kviečių lauką priešas sės piktžoles. Kristus nėra krikščionybei pažadėjęs nenuodėmingumo. Visos krikščionių Bažnyčios istorijos eigoje yra buvę netolerancijos, neapykantos, viena kitai nusikaltimo, todėl visos turi viena kitos atsiprašinėti, prisipažinti nusikaltimus ir stengtis buvusią neapykantą paversti meile. Tokią nuotaiką parodė ir paskutinieji popiežiai.

*    Netolerancijos šaknys glūdi fanatizme, kurs siauraprotiškai, vienašališkai mano, kad kitus neigdamas, jų nekęsdamas, save apsaugoja, savo buvimą ir ateitį užtikrina. Toks fanatizmas kyla iš noro kitiems viešpatauti ir juos valdyti. Iš tokios nuotaikos kilusi netolerancija nebando nekenčiamųjų padėtį suprasti ir į ją įsigilinti, o juk suprasti — tai dažnai reiškia bent iš dalies pateisinti. Taip pat yra fanatiška ir neteisinga aklai tvirtinti, kad pas mus viskas dabar ir praeityje buvo tinkama, tobula, kad mums nereikia savęs kritikuoti, taisyti, reformuoti ir tobulinti. Fanatiška ir neteisinga savo tikrą ir viešą blogį slėpti, teisinti, dengti melu, nes melas ir tikinčiųjų lūpose vis tiek pasilieka melu, o tiesa nevirsta; taip pat nei Dievui, nei Bažnyčiai garbės nedaro. Kiekvieną tiesą, mums patinkančią ar nepatinkančią, palankią ar nepalankią, turime pagarbiai priimti. Siekti mūsų bažnytiniame bei pasaulėžvalginiame gyvenime tiesos skaidrumo yra drauge savęs ugdymas ir kovojimas už krikščioniškąją toleranciją.

*    Krikščioniškąją toleranciją vykdyti nelengva, nes ji reikalauja didelės meilės tiesai (anot graikų, "Platonas yra draugas, bet dar didesnis draugas yra tiesa"), didelės kantrybės, atsargumo bei takto, kai susiduriame su tuo, kas mus erzina ir prieštarauja. Bet tokios tolerancijos reikia, nes bet kokios prievartos (kad ir pakelto balso tono) vartojimas jau būtų ženklas, kad nepasitikime savosios tiesos įtikinamumu. O juk tik šviesa nugali tamsą; tik meilės šilimos veikiami, ištirpsta neapykantos ledai. Nėra kito būdo mums tolimus įsitikinimus paveikti, kaip meilė, nes meilė pakelia mūsų atstovaujamą tiesą kvadratu, ir toji tiesa pasidaro tuo įtikinamesnė, kuo meilė didesnė.

*    Kasdienis pakentimas visa to, kas mūsų artimuose mums nepatinka ir erzina — tai kantrybės vaisius. Tokios kantrybės raminamoji įtaka dar padidėtų, jei toji kantrybė būtų šypsnio lydima.

*    Netolerancijos pasireiškimas dažniausiai yra persunktas savęs ir savųjų įsitikinimų pranašumo, t.y. puikybės, sąmone, kurią netoleramuojamasis pajutęs išgyvena, kaip žeminantį užgavimą. Dėl tokio užgavimo netolerancijos blogumas dar padidėja.

*    Tolerancijos ir jos būtinumo supratimas bei vykdymas padarė galimą krikščionių susitikimą ir ekumeninį sąjūdį. O netolerancija buvo apsistačiusi sienomis, kurios trukdė krikščionims susitikti.

*    Praeityje buvo nekrikščioniškai nusiteikusių teologų, kurie išdidžiai tvirtino: "Klaida neturi teisės egzistuoti; tą teisę teturi tiesa". Šis tvirtinimas rėmėsi abstrakcija, o ne gyvenimiška tiesa. Teises turi žmonės o ne daiktai. Klaida ar tiesa atsiranda tada, kai pasireiškia konkrečiais žmogaus veiksmais. O žmonės turi ne tik teisę, bet ir pareigą klausyti savo sąžinės, nors ji be jų kaltės būtų objektyviai klaidinga.

*    Turėtume žinoti, kad kitaip įsitikinusieji dar nėra būtinai priešai. Priešais tegalime vadinti tuos, kurie mūsų bei mūsų įsitikinimų nekenčia ir prieš juos kovoja. Priešų nekęsti būtų ne tik nekrikščioniška, bet ir neišmintinga, nes vienų neapykanta kitų neapykantos nepašalina, bet ją dar padidina.

*    Reikia anksti pradėti ugdyti žmoguje toleranciją, nes tik ilgesnių pastangų keliu galima ją pasiekti. Kaip prie dieviškų tiesų gilesnio pažinimo, kaip prie evangelijos skelbiamos dorovės išsamesnio supratimo palaipsniui, evoliucijos keliu einame, taip ir prie tolerancijos. .. Kaip toji evoliucija kartais būna ilga, galime spręsti iš to, kad dar ir šiandien absoliuti krikščionių dauguma nėra supratę, kad artimo meilė privaloma ne tik tos meilės reikalingam pavieniam žmogui, bet ir silpnesnėms valstybėms bei tautoms, kurioms gresia didžiųjų valstybių neteisingumas. Kaip artimo meilės vedami turime kokiu nors mums įmanomu būdu ginti žmogų nuo piktadario, taip ir galingosios valstybės privalo ginti priešų puolamą mažesniąją. Tad Pietų Vietnamo gynimas buvo krikščioniškosios meilės pareiga. Todėl ir Vakarų pasaulio tylėjimas dėl šimtų tūkstančių žmonių komunistų vykdomo skerdimo Kambodijoje rodo jo nukrikščionėjimą. Tolerancija, kuri pakenčia ir tyli dėl milijonų žmonių koncentracijos lageriuose, nėra krikščioniška — ji yra nežmoniška.

*    Pascalis (Pensée, Nr. 843) taip įspėja netolerantiškai nusiteikusius: "Ne čia tėvynė tiesos, kuri nežinoma klaidžioja tarp žmonių". Tad joks pavienis žmogus negali tvirtinti, kad turi tiesos pilnatvę, nors ir dažnai turėtų pagrindo sakyti, kad jis turi tiesą. Tik Šv. Dvasia, iki pasaulio pabaigos pasiliekanti su Kristaus Bažnyčia, tegali mus vesti į tiesos pilnatvę. Todėl, jai vadovaujant, tiesos supratimas tobulėja, pilnėja. Tai leidžia mums suprasti, kodėl ir Bažnyčioje tos pačios doktrinos supratimas keičiasi.

*    Jau tuo pačiu, kad žmogus gavo iš Tvėrėjo privilegiją galvoti ir protauti, kiekvienas protaudamas prieina prie skirtingų išvadų. Turime pareigą šią protavimo dovaną dėkingai toleruoti ir pasitaikančius netikslumus, bendrai dialogo būdu svarstydami, atitaisinėti. Ir II Vatikano Susirinkimas labai daug reikšmės skiria dialogui. Dialogu, pasikalbėjimais abi skirtingų pažiūrų pusės, savo tiesos pagrindus abipusiai išdėstydamos, ugdo toleranciją, nes kiekvienas besikalbančiųjų pamato, kad ir antrosios pusės tvirtinimai nėra be pagrindo.

*    Ne kartą dauguma savo tiesą primeta mažumai, tartum mažuma būtinai nieko neišmanytų ir būtų klaidoje, kai ne kartą Bažnyčių istorija rodo visai ką kita. Dažnai yra buvę taip, kad kai kurios tiesos ar tvirtinimai, per anksti paskelbti, nebuvo priimti. Visuomenė dar nebuvo pribrendusi jų priimti. Taip, pavyzdžiui, dėl tikėjimo-įsitikinimų skirtingumo buvo mirti pasmerktas čekų Husas. Jis tarp kitko reikalavo gimtosios kalbos liturgijoje ir Komunijos abiem pavidalais. II Vatikano Susirinkimas tuos reikalavimus įvykdė.

*    Tiesos nevertinimas ir melas diktatūrinėse ateistinėse valstybėse virsta žmogaus pavergimu ir netolerancija bet kokiai, iš kitur ateinančiai tiesai. Ši netolerancija, neapykantos lydima, sukūrė koncentracijos lagerius bei psichiatrines ligonines sveikiesiems. Didžiausia neapykanta, kuri ugdoma religijai rytų komunizme, yra didžiausia netolerancija. Ugdoma neapykanta virsta netolerantingais veiksmais.

*    Ugdyti toleranciją — tai taip pat reiškia ugdyti krikščionišką kovojimo būdą už tiesą. Tolerancija nereiškia abejingumo tiesai. Toks abejingumas reikštų atsimetimą nuo krikščionybės. Reikia žinoti, kad didžiosios dogmatinės tikėjimo tiesos ir jomis įsitikinimas nėra negyvenimiška abstrakcija, bet turi ryšį su gyvenimu. Tik tam tikra tiesa įsitikinęs įstengia ją vykdyti. Tad klaida, sudarkydama tiesą, ilgainiui sudarko ir moralinį žmogaus gyvenimą. Tad šv. Augustino posakis "klaidas žudykite" turi pagrindo. Bet tolerancijos ugdymas siekia taip kovoti su klaida, kad nepažeistum klaidoje esančio asmens. Juk klaida yra kalta, bet klystantis gali būti visiškai gera valia įsitikinęs, todėl visai nekaltas. Antra vertus, abejingumas krikščionybės skelbiamoms esminėms tiesoms, reikštų tiesos reliatyvinimą, indiferentizmą, skepticizmą ir įsitikinimo stoką. Tad besikalbėdami su kitaip tikinčiu ar netikinčiu, turime gerbti jo įsitikinimą, ieškoti, kas jo tvirtinimuose yra teisinga (nes ir klaidoje gali būti dalis tiesos), net nevartoti žodžio "klaida", bet vadinti ją pokalbyje nepilna tiesa (tokia "nepilna" ji gali būti dėl nepakankamo pažinimo ir tame, kuris mano ją turįs); jie abu savo pokalbiais ir diskusijomis stengiasi ją papildyti.

     Turime ginti tik pačias didžiąsias krikščionybės tiesas, bet per daug nesiginčyti dėl mažiau esminių ar visai neesminių pažvalgų ar religinių praktikų.

*    Susidurdami su kitaip tikinčiais ar netikinčiais, neturime pamiršti kito šv. Augustino reikalavimo "klystančius mylėti" ir iš meilės jų įsitikinimų neužgauti. Reikia nepamiršti, kad jeigu jis eitų prieš savo įsitikinimą-sąžinę, jis nusikalstų. Tad reikia mylėti tą vertingą jame esantį turtą — laikymąsi sąžinės, įsitikinimų. Tokių žmonių su tvirtais įsitikinimais šių laikų pasaulyje mažėja. Taip pat čia reikia prisiminti Kristaus reikalavimą: "Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami" (Mt 7, 1). Jeigu jis dėl savo įsitikinimo kokia nors tiesa abejotų, jam primintina, kad tai gali būti Dievo jam duodamas ženklas — pareiga susirūpinti tiesos papildymu ar išlyginimu.

*    Tad krikščioniškai suprasta tolerancija yra toji mūsų širdies galia, kuria mes kitaip manančiam linkime vis geriau pažinti religinę tiesą, bet drauge tikime jo gera valia ir, nepažeisdami jo šventų religinių įsitikinimų, paliekame jį tame pagrįstame įsitikinime, kad mes ir toliau jį mylime.

*    Būkime atsargūs, vertindami skirtingas pažvalgas, jų nevadinkime klaida, jei tam neturime šimtaprocentinių įrodymų, nes būna ir taip, kad skirtingumas yra tik tiesos papildymas, iš kitos pusės į ją pažvelgimas, tad tuo pačiu ir jos praturtinimas. "Lai niekas nedrįsta sakyti, kad jis turi tiesos pilnumą, o kitas yra visiškoje tamsoje. Pilnuma yra tik Dieve... o mes... pagauname tik atskirus šviesos spindulius" (Berdiajev, Filosofija svobodnago ducha).

*    Šią kovą prieš blogį įkvepia meilė: meilė tiesai ir dorybei, o taip pat ir neapykanta melui bei nedorybei. Kokia turi būti didelė meilė tiesai ir dorybei, kokia neapykanta melui ir nedorumui, tai įrodo didieji nuoseklūs krikščionybės mąstytojai. Turiu galvoje prancūzų katalikų 19-tojo šimtmečio filosofą E. Hello ir šio šimtmečio rusų filosofą N. Berdiajevą.

     Hello ypač puola tuos, kurie, prisidengę tolerancijos kauke, iš tikrųjų yra abejingi tiesai. Šitokią nuotaiką jis gretina su neapykanta tiesai ir daro išvadą, kad kas myli tiesą, negali būti jai abejingas. Štai jo žodžiai: "Abejingumas—tai didžiausias velnio triumfas: jis mėgsta neapykantą, bet jam jos neužtenka — jis nori abejingumo. Abejingumas yra ypatingos rūšies neapykanta. Tai šalta ir užsispyrusi neapykanta, besislepianti prieš žmones, o ne kartą ir savąjį žvilgsnį prisidengusi tolerancijos kauke. Tai neapykanta, padauginta melu. Norint diena iš dienos įžeidimų srove į tiesą spiaudyti, reikia tam tikro pastovaus nusistatymo, kurio daugeliui trūksta. Todėl jie apsisprendžia nereikšti jokio nusistatymo. O juk garsi, atvira neapykanta labiau suprantama. .. negu besislepianti neapykanta". Jis taip tvirtina, nes jaučia, kad aiški neapykanta — tai savotiškas su tiesa ir jos buvimu skaitymasis, kai tuo tarpu abejingumas, laikydamas tiesą nesančia, paneigia ją labiau negu neapykanta. Kitokią išvadą darant: abejingumas kaip melą, taip ir tiesą pastato vienoje plotmėje, abiem nepriskirdamas jokios reikšmės. Anot Heilo, tikrai gilus ir tolerantingas žmogus "niekina kiekvieną melą, nors visas pasaulis jį girtų, ir klaupiasi prieš kiekvieną tiesą". Įsidėmėkime: "niekina kiekvieną melą", bet ne meluojantį žmogų, kurio jis gailisi ir norėtų jį įstatyti į tiesos kelią!

* Reikia tiesą mylėti, nes "kiekviena klaida (ne kartą tas nesąmoningas melas, A.G.) pagimdo daug klaidų, ne visada logiško vystymosi... pažadintų aistrų keliu. Tiesiakalbis žmogus gerai pasitarnauja tiesai ne vien reikšdamas ir skelbdamas teisingas idėjas, ne vien šiandien tariamais žodžiais, bet ir tais vidiniais sielos stoviais bei palinkimais, daugiau ar mažiau pastoviais, kurie iš kalbančiojo persiduoda klausančiajam. .. Kas apskaičiuos tas klaidas ir nelaimes, kurios, kad ir netiesioginiu keliu, kyla iš didelio melagio?" (E. Heilo). Tad nepakęsti melo ir su juo kovoti yra tas pat, ką saugoti žmones nuo melo pasekmių. Nekęsti blogio ir melo — tai antroji tiesos meilės pusė.

*    Patirtis rodo, kad pasaulio atmosfera tiesai nėra palanki. Jos "tolerancija" būna šališka, palankesnė melui negu tiesai, palankesnė nusikaltimui negu dorybei. Ši "tolerancija" labiau gailisi nusikaltėlių, bet ne jų aukų!

*    Tie, kurie į blogį jokiu būdu nereaguoja ir tariasi esą krikščioniškos tolerancijos vedami, labai apsigauna. Jie, tiesa, mėgsta prisidengti ir pasiteisinti Kristumi, kuris nusidėjėliams atleisdavo. Jie maišo ir sutapatina atleidimą su pritarimu. Jie nori tuo lyg pasakyti, kad Kristus nelabai nuodėmę smerkęs. Bet jie pamiršta, kad Kristus atleisdavo besigailintiems ir juos įspėdavo daugiau nenusidėti. Teisingai tad tvirtina E. Heilo, kad "pasibiaurėjimas klaida, blogiu, karštas pasibiaurėjimas melu — tai tokie jausmai, kurie rečiausiai sutinkami žmonėse".

*    Labai teisingai krikščioniškąją toleranciją suprato N. Berdiajevas, tas rusų krikščionių mąstytojas, kuris primena, kad "krikščionybė yra laisvės religija, ji neleidžia rauti blogio prievartos keliu" (Filosofija svobodnago ducha) ir kad "krikščionybė yra nukryžiuotos tiesos religija. Nukryžiuotoji tiesa neprievartauja, ji kreipiasi į (žmogaus, A.G.) laisvę" (Carstvo ducha i carstvo kesaria).

*    Prisimindamas Inkvizicijos klaidatikių persekiojimus Berdiajevas sako: "Jei viduramžių krikščionybė pilna kruvinų prievartavimų, tai dėl to kalta ne krikščionybė, bet toji barbariškoji žmogaus prigimtis, kuri taip sunkiai žengia krikščionėjimo keliu" (Filosofija svobodnago ducha). Tame pačiame kūrinyje šis krikščionybę branginęs mąstytojas pasisako: "Laisvė mane atvedė prie Kristaus (t.y. laisvas apsisprendimas, A.G.), ir aš nežinau kitų kelių prie Kristaus, kaip tik laisvę". Toliau dar priduria: "Žmogaus sielos prievartavimas tikėjimo dalykuose yra Kristaus išdavimas, pačios krikščioniškos religijos prasmės ir tikėjimo prigimties paneigimas". Berdiajevas, prisimindamas Dostojevskio kūryboje vaizduotą Didįjį Inkvizitorių, prievartos skelbėją, pranašiškai mato ateitį: "Ateisianti Didžiojo Inkvizitoriaus karalystė bus sujungta ne su katalikybe, o su ateistiniu ir materialistiniu socializmu" (Mirosozercanje Dostojevskago). Žinome, apie kokią šiandieninę inkviziciją jis kalbėjo — kur žūsta ne tūkstančiai, kaip per kelis šimtus metų viduramžiais, bet milijonai!

*    Netolerancija praeityje buvo visų krikščionių Bažnyčių nusikaltimas. Todėl jos visos, kaip ir du paskutinieji mūsų popiežiai, turi atsiprašinėti kitų krikščionių bendruomenių.

*    Viduramžiais vienų kitiems krikščionių netolerancija iš dalies yra kilusi iš vienašališko susirūpinimo ir žvelgimo vien į tiesą, pamirštant meilę. Ar negalėjo tada persekiojamiems kilti mintis: jūs smerkiate mus dėl mūsų tiesos supratimo, dėl nusikaltimo jai, o jūs nusikalstate meilei! Tad ar nenusikalstame ir vieni, ir kiti krikščionybei?! O pagaliau ar krikščioniškoji meilė nėra kai kuriais atvejais net aukštesnė už tiesą ta prasme, kad vien tik tiesa, meilės nelydima, neįtikina, o tuo tarpu didelė krikščioniškoji meilė padaro tiesą įtikinamesnę ir patrauklesnę.

*    Iki šiol tebegaliojančių Katalikų Bažnyčios įstatymų (Codex Iuris Canonici), išleistų pirmaisiais šio šimtmečio dešimtmečiais, 1351 kanonas sako: "Nevalia nieko prieš jo valią versti priimti katalikų tikėjimą". Iš to darydamas išvadą žymusis mūsų laikų katalikų moralistas B. Haering sako, kad "tuo labiau nevalia nieko prikalbėti prieš jo sąžinę vien išorinai priimti tikėjimą. Tai būtų nusikaltimas prieš sąžinės laisvę, šv. Pauliaus pareikštą: "Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė" (Rom 14, 23).

*    II Vatikano Susirinkimo tikėjimo ir sąžinės laisvės dekretas, kuris įpareigoja visus krikščionis vieni kitus toleruoti, suprasti ir mylėti, yra didelis žingsnis visų krikščioniškųjų Bažnyčių krikščionėjimo keliu.