V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

     Kartą, jau labai seniai, buvau pakviestas kalbėti apie žmogaus proto ir jausmų lavinimą. Šis uždavinys mane išsyk supykino. Kaip galima kalbėti tokia plačia tema: proto ir jausmų lavinimas! Čia yra apimtos tokios plačios sritys, kad kalbėtojas nežino, ko stvertis. Tačiau, pykčiui praėjus, aš pradėjau galvoti šitaip.

     Manau, kad kursų vadovybė, duodama šią temą, neturėjo galvoje pojūčių arba juslių lavinimo, būtent: kad žmogus geriau matytų, geriau girdėtų ar jautriau paliestų. Šios temos priklauso fiziologijos mokslams. Greičiausiai kursų vadovybė čia turėjo galvoje išvidinius pojūčius, pvz. žmogaus grožio pajutimą, gėrio išgyvenimą, meilės jausmą arba nepasitenkinimo išgyvenimą.

     Bet kadangi kursų vadovybė nori, kad būtų kalbama ne vien apie jausmus, bet kartu ir apie protą, tai atrodo, kad čia reikia kalbėti apie žmogaus jausmus sąryšy su jo protingumu.

1.

     Visus žmogaus jausmus, tur būt, galima suskirstyti į dvi dideles sritis. Tai yra jausmai, kuriais žmogus yra prie ko nors traukiamas, ir tie jausmai, kuriais žmogus yra nuo ko nors stumiamas. Pirmųjų pavyzdys yra visokie žmogaus prisirišimo, branginimo, vertinimo ir mylėjimo jausmai. Antrųjų pavyzdys yra visi atstumiantieji jausmai, kaip kovos, atmetimo, pasipriešinimo, nepritarimo ir neapykantos jausmai. Vienoje ar kitoje vietoje iš šių dviejų grupių turėtų rasti savo vietą kiekvienas mūsų jausmas. Jausmas yra mūsų gyvastingas reagavimas į aplink mus esančius dalykus.

     Jeigu dabar norėtume vaizdingesnio jausmų aptarimo, aš siūlyčiau pasinaudoti Paul Claudelio nuomone apie jausmus. Jis šalia mūsų tautiečio O. Milašiaus (kurio 100 metų mirties sukaktį šįmet minime), tur būt, yra vienas geriausių jausmų vertintojų krikščionių požiūriu.

     Vieno savo personažo lūpomis jis šitaip apibūdina jausmus: "Jausmus aš laikau civiliniais tarnautojais, kurie seka kariuomenę, kad apiplėštų užkariautuosius ir surinktų grobį iš užkariautų miestų".

     Taip kalba kiniečiui gotiškos kilmės ispanas, modernaus pasaulio užkariautojas Rodrigas P. Claudelio misterijoje "Šilkinis batelis". Tačiau, lyg susigriebęs negerai pasakęs, jis tęsia toliau.

     "Bet ką aš kalbu? Aš nenoriu šmeižti žmogaus jausmų, kuriuos Dievas sukūręs. Jie nėra kokie palaidūnai, bet ištikimi tarnai, kurie išvaikščiojo visą pasaulį iki suranda tą grožį ir tą veidą, prieš kurį mes laimingai išnykstame".

     Šie žodžiai, nors trumpai, bet gana pilnai išreiškia visą mūsų jausmų turtingumą. Mūsų jausmai P. Claudeliui atrodo kaip kažkas, kas eina paskui mus, ir kaip kažkas, kas eina pirma mūsų. Pirma mūsų einančius jausmus jis pavadina tais mūsų tarnais, kurių uždavinys yra surasti tai, ką mes turime mylėti arba kam mes turime atsiduoti. Už mūsų slenkančius jausmus jis vadina civiliniais tarnautojais kariuomenėje, kurie naujų šalių neužima, bet iš užimtų kraštų atima grobį. Tai reiškia, jie naudojasi tuo gėriu ir grožiu, kurį žmogus yra pasisavinęs.

     Iš šio Claudelio pateikto jausmų aprašymo mes galime susivokti, kad yra kažkas tų dvejopų jausmų viduryje, tai reiškia, yra toks dalykas, kurį jausmai kartais pralenkia, o kartais juo seka. Tas kažkas yra ne kas kita, kaip žmogaus aš. Kaip tik šioje vietoje mes susitinkame su antruoju mūsų temos uždaviniu, būtent — protingumu.

     Pagrindinis klausimas, kuris kyla mums šia proga, yra šis: kokios įtakos turi jausmai protingam žmogaus pažinimui? Ar jie padeda žmogaus protui, ar jam kenkia?

     Reikia manyti, kad jausmai, tvarkingai veikdami, padeda žmogui. Ko jausmai siekia instinktyviu nujautimu, tai žmogus turi patenkinti savo protingomis pastangomis. Žmogaus jausminė struktūra ilgisi pažinimo ir patirties. Į tai turi surasti atsakymą žmogaus protas, pažindamas ir tokias tiesas, kurios yra anapus juntamos patirties. Kiekvieno žmogaus jausmai ilgisi nesukliudytos ir nenutrauktos laimės. Į tai žmogaus protas turi atsakyti savo pastangomis surasti nesibaigiantį žmogaus tikslą ir siekti jo savo doriniu gerumu.

     Žmogaus jausmai taip pat ilgisi grožio. Į tai žmogaus aš turi atsakyti savo estetiniu vertinimu ir kūryba. Vitalinius žmogaus polinkius turi patenkinti biologinės vertybės. Žmogus be to dar jaučia natūralų polinkį tvarkyti ir apdirbti medžiagą. Šio linkimo išsipildymo žmogus siekia technine veikla. Natūralus yra žmogaus noras kai kuriuos dalykus laikyti priklausomus nuo jo. Tai jis patenkina nuosavybės tvarkymu.

     Berods, aukščiausias žmogaus jausmas yra noras santykiauti su kitais. Visos žmogaus laimės nuo to priklauso. Kiek žmogus turi įtakos kitiems, kiek jis kitų žmonių įtaka džiaugiasi ir naudojasi, tai sudaro pačią aukštąją žmogaus išgyvenimų sritį. Ji prasideda įvairia meile šeimoje ir baigiasi visuomeniniu, politiniu ir moksliniu bendradarbiavimu. Šioje srityje tiek žmogaus jausmai, tiek jo dvasingumas pasiekia aukščiausią pasireiškimą.

     Taigi žmogaus natūralūs linkimai nėra tušti ar blogi. Jie lengvai randa patenkinimą protingoje žmogaus prigimties srityje. Tačiau jausminių žmogaus krypčių patenkinimas tik tada yra geras, kai jis neiškrypsta iš tvarkos. Ir šiame reikale protas vaidina vadovaujantį vaidmenį. Šv. Tomas Akvinietis, kuris daug kalba apie meilę ir ją stato dorinio žmogaus gyvenimo pagrinde, daug kalba ir apie meilės tvarką. Meilė ir kiti mūsų jausminiai palinkimai tik tada yra geri, kai jie neišeina iš protingos tvarkos. Kai jie iškrypsta iš tvarkos, mes juos vadiname nuodėmėmis.

     Kokios yra tos meilės tvarkos taisyklės, mes negalime trumpai išsiaiškinti. Norėdami tai išsiaiškinti, turėtume apžvelgti tokias sritis: pažinimo mokslą, dorovės mokslą, techniką, biologiją, estetiką, ekonomiją ir sociologiją. Nes visos šios sritys patenkina kurį nors iš mūsų linkimų. Tačiau, nors negalėdami tai padaryti, mes negalime praleisti iš akių, kad yra pavojaus šiems mūsų jausmams iškrypti iš meilės tvarkos. Kaip tai sužinoti? Paprasčiausias praktiškas būdas gal būtų šis: kiekvienu atveju, kai mes savo elgesio negalėtume pateisinti prieš kokį objektyvų savo draugą, tai būtų ženklas, kad tas jausmas jau nebėra meilės tvarkos ribose.

     Jausmas nėra rodyklė, kad mūsų einamas kelias yra teisingas. Pvz. jeigu kas, pažinęs kokią idėją, labai ja susižavėtų, tai dar nebūtų ženklas, kad ta idėja yra teisinga. Arba jeigu kas atrastų kokį turtą ir išgyventų labai didelį pasitenkinimą jį turėdamas, tai dar nebūtų ženklas, kad ši gėrybė yra aukščiausias gėris. Pvz. jeigu kam patiko koks paveikslas, tai dar nereiškia, kad jis Rubenso ar Rafaelio pieštas. Arba jeigu kam labai patinka kokia melodija, tai dar nereiškia, kad ji yra aukštos rūšies muzikinis kūrinys. Panašiai galima išsireikšti ir apie mūsų dorines vertybes. Jeigu aš jaučiu labai didelį pasitenkinimą, atlikęs kokį darbą, tai dar nereiškia, kad šis mano darbas yra pats geriausias iš visų. Gali būti, kad pats geriausias mano darbas yra tas, kurį aš atlikau vargdamas, klupdamas, kovodamas su savim ir jokio pasitenkinimo nejausdamas. Negalime palikti jausmui paskutinio žodžio tarti ir religiniame gyvenime. Jeigu žmogus išgyvena didelį dvasinį polėkį, tai dar nėra laidas, kad jis yra didžiausios Dievo malonės įtakoje.

     Didžiosios žmogaus vertybės: tiesa, grožis, gėris, meilė gali paveikti mūsų prigimtį ir sukelti gilius jausminius išgyvenimus. Tačiau jeigu kas bandytų tas vertybes matuoti jausminio polėkio didumu, ar jas patikrinti, ar jų ribas nustatyti, tas suklystų. Tai būtų panašu į tai, lyg atstumus tarp žvaigždynų kas norėtų išmatuoti žingsniais, kai jie yra matuojami šviesmečiais.

     Iš to mes galime pasidaryti porą išvadų, liečiančių proto ir jausmų lavinimą. Visų pirma reikia pasakyti, kad proto ir valios lavinimas turi eiti pirm visa ko. Švelniai išlavintų jausmų žmogus, bet neišlavinęs savo proto ir valios, nebus pilnutinis žmogus. Jis bus pažeistas labai gilios nesveikatos. Jis tik vaidins didelį žmogų, bet nebus pilnutinis žmogus.

     Antra, mes turime pasakyti, kad žmogus turi pareigą lavinti savo jausmus. Neišlavinęs savo jausmų, žmogus neturės progos su savo išvidiniu gerumu pasirodyti ir dėl to negalės jo pareikšti gyvenime. Gana dažnai gyvenime yra sutinkamas geras žmogus, bet kur tik jis eina ir ką tik jis daro, atrodo, kad blogybės ir nelaimės jį seka. Jo gerumas nėra pilnai pasireiškęs net jo paties prigimtyje, nes neperėjęs į jo būdą. Tuo labiau jis negali pasireikšti aplinkinėje visuomenėje.

     Su žmogaus jausmais iš tikrųjų yra kažkas panašaus, kaip su turtingo žmogaus tarnais. Kai jie yra gerai suorganizuoti, tai jie žmogui padaro daug gero. Bet kai jie yra visiškai nesuorganizuoti, tai jie elgiasi kaip valkatų būrys, plėšikaudamas pakelėje, ir savo šeimininko ne tik nepraturtina, bet jam visokių nemalonumų pridaro.

2.

     Ligi šiol mes kalbėjome apie tą jausmų grupę, kurią galima vadinti simpatingąja. Tai yra tokie jausmai, kuriais mes mylime, gėrimės, susiartiname.

     Bet kaip yra su tais jausmais, kuriais mes ką nors atstumiame, išreiškiame nepasitenkinimą, šaltumą, pasipiktinimą ar atmetimą? Kaip yra su šių jausmų lavinimu? Dažnai, kalbant apie jausmų lavinimą, šie jausmai yra visiškai nesvarstomi ir žmogus visai nepamokomas, kaip jis turi supykti, kovoti, nepritarti, pasmerkti ir panašiai.

     Kai kas jausmų klausimą norėtų išspręsti labai pigiu, tiesiog mechaniniu būdu. Kai kas sako, kad žmogus turi kultivuoti tik patraukiančius jausmus, o atstumiančių jausmų jis turi visiškai nelavinti.

     Pirmu žvilgsniu tai gali atrodyti teisinga. Nes evangelija moko mus tik mylėti ir liepia atsukti kitą ausį, kai gauni per vieną. Evangelijoje simpatingųjų jausmų pirmenybė yra labai ryški. Tačiau, nors Kristus ir skatina mus atsukti kitą ausį tam, kuris muša per vieną, jis niekur neragina priimti priešų mokslo. Priešingai, jis ragina saugotis įvairių klaidingų mokslų, fariziejų raugo, ir pats juos gana negailestingai bara.

     Jeigu dabar mes pereisime iš evangelijos į katalikišką visuomenę, kuri iš esmės yra laisva visuomenė, tai praktiškai susidursime ne tik su tokiais reiškiniais, kuriuos turime mylėti, bet ir su tokiais, kurių turime nekęsti. Kaip mes tada, būdami krikščionys, turime elgtis? Ypač jeigu atsiminsime, kad evangelijoje yra užrašytas įsakymas mylėti savo priešus.

     Kaip tad mes iš tikrųjų turime elgtis: ar labiau mylėti priešus, ar labiau nekęsti klaidos? Tai yra labai praktiškas klausimas.

     Norint rasti atsakymą į šį klausimą, reikia manyti, kad čia galioja tas pats dėsnis, kurį pastebėjome anksčiau. Šį klausimą turi spręsti ne jausmai, bet protas. Jausmai yra tik tarnai, protas yra šeimininkas.

     Prileiskime tokį atvejį, kad geriausias mano draugas, kurį aš gerbiu ir myliu, pradeda atstovauti klaidingai pažiūrai, su kuria aš negaliu sutikti; ką man reikia daryti? Ar vardan draugo meilės atsisakyti tiesos, ar vardan tiesos netekti draugo?

     Atsakymą į šį klausimą žinome jau iš klasikinės Graikiškos filosofijos: "Nors draugas yra Platonas, bet tiesa yra didesnis draugas". Taip esąs pasakęs Aristotelis. Vadinasi, ne jausmas, t.y. draugystė, turi vadovauti ir šiuo atveju, bet protas, t.y. tiesa.

     Tačiau, tai pastebėjus, dar nedaug yra išsiaiškinta tų painių atvejų, kurie pasitaiko gyvenime. O gyvenime pasitaiko visokių įvairybių. Vienas dėl menkniekių įkyriai kabinasi draugams į akis, o kitas dėl švelnių draugiškų santykių išduoda savo kraštą, jam patikėtas paslaptis, tikėjimą, meilės ištikimybę ir kita.

     Vieną išvadą šiandien galime pasidaryti, nors ir nesistengdami apžvelgti visos šių klausimų įvairybės: mes turime mokytis tvarkyti ne tik savo simpatinius, bet ir atstumiančius jausmus, kad be reikalo ko nors neatstumtume, kad drįstume apginti tai, ko neturime teisės išduoti ir netaptume silpnumo auka.

     Katalikiškai visuomenei šiandien yra vienas iš aktualiausių uždavinių išmokti tinkamai elgtis su savo priešu: jį mylėti kaip žmogų, bet jo pavojų nugalėti.

     Šios kirkščioniškos laikysenos viduramžiais mokėsi riteriai. Vienas iš būdingų jų bruožų buvo garbingas elgesys su priešu. Paskutiniais šimtmečiais, kai tautų vadai suliberalėjo ir nebuvo kam krikščioniškos dvasios ugdyti, atėjo komunizmas su negailestingu klasių kovos suabsoliutinimu ir nacionalsocializmas su kovos žodyno pakeitimu. Vietoj sakę, kad priešą reikia tik nugalėti, jie įvedė pasakymą, kad jį reikia sunaikinti. Prieš šią dvasią, kuri priešą sunaikina, mes turime ugdyti naują krikščioniškos kovos idealą, kuris savo priešą myli, tik su jo blogybe kovoja.

     Ar negalėtų ateiti naujo riteriškumo laikai? Ir, tur būt, taip bus, kad jie turės ateiti, nes kitoks kovotojas nesugebės nugalėti esamų blogybių. Niekas kitas nesugebės išlaisvinti ir komunizmo pavergto žmogaus.