A. SAULAITIS, S.J.

    Straipsniu mūsų spaudoje pasirodąs asmuo natūraliai siekia skaitytojams įteikti išsamias ir išdailintas mintis, kurioms, žinant mūsų polinkį tuoj "kibtis", nebūtų galima daug ko prikišti. Šiuo atveju, straipsnis diskusinio pobūdžio, rašytas septintųjų metų pabaigoje, po daugiau kaip šešerių metų toli nuo Šiaurės Amerikos, kuriame išrašyti kai kurie pirmieji įspūdžiai, į JAV lietuvių tarpą įsijungus 1977 vasaros pradžioje.

    Tautinės nuotaikos. Atrodo, kad pažiūra į etnines grupes Jungtinėse Valstybėse suka naujon ir nepalankion kryptin. Tai galima jausti iš spaudos, iš žmonių nuotaikų ir iš vėl atsirandančių jaunų žmonių, kurie savo (savo tėvų) tautybės gėdisi. Kartu su pilietinių teisių sąjūdžiu prieš 15 ar daugiau metų kilo ir etninių grupių nuotaika, ir viešasis pasirodymas krašto gyvenime. Tada buvo madinga ir naudinga kalbėti apie pluralistinę ar daugialypę kultūrą. Bet juodukų proporcinis įvedimas ne tik į mokslo įstaigas ir viešąjį gyvenimą, o kartu ir į ekonominę sistemą pradėjo ne tiek nuvilti idealistus, kiek apsunkinti pačią kapitalistinę sistemą. Tur būt, iš ten prieš keletą metų, vos pasiekus 200 m. Nepriklausomybės šventę, pradėjo žemyn į liaudį leistis daugiau neigiamos nuotaikos.

    Amerikos visuomenė paliesta dar dviejų įtakų. Kaimynės Kanados dvikalbiškumas ir Kvebeko provincijos galimas atskilimas laikomas pavyzdžiu, kuriuo JAV neturėtų sekti (nors, aišku, JAV tautinės grupės nėra taip patogiai geografiškai sukoncentruotos). Matydami, kad Kanada neteks vienybės dėl etninių priežasčių (bent taip suprantama, nors jos galėtų būti visai ne tautinės), amerikiečiai jaučia, kad tautybes pabrėžti reikštų skaldyti vienybę krašto, kurio šūkis yra "E pluribus unum", pabrėžiant šį kartą ne vidurinį žodį, o paskutinį.

    Daugelis anglosaksų ir kitų yra neigiamai paveikti ir net įskaudinti didmiesčiuose viešai vartojamomis dviem kalbomis — ispaniškais įrašais autobusuose, pastatuose, traukinių bei autobusų tvarkaraščiuose ir panašiai. Kol tautybių taip nesimatė arba buvo tik "įdomios", jos galėjo būti toleruojamos ar net skatinamos.

    Iš tautinių grupių pusės, atrodo, reikės persiorientuoti į naują idėjinę struktūrą tokiom nepalankiom sąlygom atsverti. Kaip žinoma, šio šimtmečio pradžioj ir vėliau rimti sociologai atsisakė "melting pot" (katilo) sąvokos tautybių reikalui apibrėžti, nes tautybės savaime netirpo (pavyzdžiui, šiandien Illinois valstybėje yra milijonas pirmos ir antros kartos asmenų, o kalbančių namie neangliškai yra pusantro milijono). Liaudyje ta sąvoka išliko daug ilgiau, ir šiandien jau nebetiktų, nes, spėčiau, nebepakaktų tik leisti tautybėms ištirpti, o reikia jas kokiu nors būdu spausti, ypač netiesiogiai. Kad tas spaudimas vyksta, galima matyti, kad yra universitetų studentų lietuvių, beveik trečios kartos, kurie gėdisi savo tautybės ne dėl to, kad jų tėvai buvo imigrantai ir bemoksliai (nes buvo išsilavinę — ir šiame krašte). To antrosios kartos elgesio nebėra (angliškai "second-generation syndrome"), vietoj jo atsirado kitu pagrindu nenoras būti "etniku".

    Kaip pirmoji karta išlaiko savo tautybę daugiausia dėl socialinių ir ekonominių priežasčių, antroji ir trečioji daugiau dėl kitų, taip ir pirmajai lietuvių kartai (pokarinei) nykstant, reikės tvirtinti kitus pagrindus, ypač kad daugumoje didmiesčių, kuriuose buvo ar tebėra lietuviškos salos, nebėra didesnių geografinių vietų, kuriose gyventų daug lietuvių. Besikeičiančios kaimynystės ir net valdžios projektai (keliai, statybos ir pan.), kartais sąmoningai daromi kuriai nors tautinei grupei išblaškyti (kaip italų Bostone) išbarstė lietuvius po priemiesčius, iš kurių sunkiau susiburti. O vis dėlto įvairių tautybių vadovai sako, kad tautinei grupei išsilaikyti reikalinga kur nors didesnės etninės grupės vienoje geografinėje vietoje.

    Religinės nuotaikos. Jeigu autorius neklysta, per tą laiką lietuvių tarpe padidėjo rūpestis religine išeivijos padėtimi tarp suaugusiųjų ir tarp jaunimo. Ne būtinai religinės veiklos, bet dvasinio atsinaujinimo prasme. Tai gali būti jaunosios kartos įnašas, paremtas ryšiais su vietinės Bažnyčios nuotaikomis ir atsinaujinimo kryptimi, su kuria vyresnieji dvasiškiai ir pasauliečiai mažai ryšių teturi. Beveik simboliškai tokią nuotaiką išreiškia vienas "Laiškų lietuviams" premijuotų straipsnių užvardinimas: "Mes norime matyti Jėzų", ir jaunimo vadovų tarpe girdisi balsų, kad šiuo metu turėtume labiau pabrėžti lietuviškosios krikščionybės krikščioniškąją dalį. Taip pat gali būti, kad Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kronika, plačiai žinoma ir skaitoma, irgi į-nešė dvasinio rūpesčio pradus, neatsiskir-dama ir nuo lietuviškųjų.

    Rūpestis atitolusiais. Daugiau negu anksčiau spaudoje, posėdžiuose, pokalbiuose girdima apie rūpestį mišriomis šeimomis, atitolusiais ar atkritusiais arba atstumtais lietuviais. Pokariniai lietuviai atrado Pensilvanijos angliakasių Lietuvą (ir gal ne taip lengvai lygiagrečią lietuvišką veiklą savame mieste ar vietovėje). Daugiau čia gimusių ir užaugusių kuria mišrias šeimas, kurių abu nariai nori laikytis lietuviškos bendruomenės, bet neįstengia arba neturi iš kur pradėti. Vėlesnieji ateiviai panašėja į senesniuosius labai sparčiai, o visuomenės veikėjai, gali būti, nespėjo persiorientuoti naujai padėčiai.

    Lietuvių kalbos vartojimas jaunesniųjų kartų tarpe vis silpnėja, ir tuo rūpinasi visi, dažniausiai nežinodami, ko griebtis, nes grynai tautinių raginimų nepakanka. Čia prisimenu Brazilijos vokiečius, prieš 150 metų emigravusius iš savo krašto. Jų dauguma išlaikė vokiečių kalbą be jokio tautinio motyvavimo, be jokių ryšių su dabartine Vokietija, grynai kaip pačios darnios šeimos ir, sakyčiau, širdies reikalą. Ar nevertėtų lietuviams į tai pažvelgti, nors sociologiškai šeima JAV-se ar kitame moderniame krašte kitokia, negu kaimiškesnės kultūros aplinkoje.

    Jaunimas. Septynerius metus nebendravęs su S. Amerikos jaunimu, pastebi, kad ši nauja karta daug atviresnė, paprastesnė, negu ankstyvesnioji, jų vyresni broliai ar seserys. Pastebima ir kalboje išsireiškimų ir viešai aptariamų temų, kurios seniau mišrioje grupėje ar iš vis prie kitų nesvarstytos. Ši karta daugiau išsilavinusi mokykloje ir aplamai pasaulio reikaluose, tuo pačiu ir ramesnė, ir ne tokia veržli. Nežinia, kokia būtų priežastis. Su gyvesniais ir aštresniais jaunimo vadovams sunkiau, bet ir galimybės kitokios visą energiją įjungti geron pusėn. Kol kas nesimato, kad tėvai ar jaunimo vadovai (kalbant apie organizacijose dalyvaujančiuosius) sugebėtų jaunesniosios kartos gerą valią ir atvirumą tinkamiau įjungti.

    Lietuviškumui ugdyti labai teigiamas reiškinys yra didesnė sąmonė JAV lietuvių tarpe ryšium su lietuviais kituose kraštuose. Atgijo susidomėjimas Vasario 16 gimnazija, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pastangomis per eilę metų lėtai ir tvirtai grindžiami pagrindai nuojautai, kad lietuvių yra visur ir kad jie ne blogesni už mus. Menininkų ir kitos kelionės, visuomenės akyse regimos jau beveik dešimtį metų ir nemažėjančios, pasiekia savo pagrindinį tikslą, kuris yra ugdyti savo (o ne aplankomųjų) sąmonę apie lietuvius išeivijoje ir apie lietuvių tautos gyvastingumą.

    Šiomis trumpomis pastabomis norėta pasidalinti pirmaisiais įspūdžiais. Nežinia, ar reikia sekti patarle, kad pirmieji įspūdžiai paprastai klaidingi, ar kad pasitikėtum pirmuoju savo pojūčiu.