Antanas Būdvytis

     Kartą duktė paklausė — koks gyvulys naudingiausias. Pasakiau, kad elnias.

     — Kodėl? — gavau pakartotiną klausimą.

     Nagi todėl, kad elnias aprūpina eskimą mėsa, kailiais, pienu. Elnias ir pats save aprūpina — net ir žiemą kanopomis prisikapsto maistui samanų, o iš jo odos išeina geri pakinktai. Juk be jų su elniu nepavažiuosi.

     Šį pokalbį su dukra prisiminiau per vieną vakarienę pas gerą pažįstamą. Susirinkom prie be galo turtingo stalo apie tuzinas žmonių šeimyninio jubiliejaus švęsti. Ir ko ant to stalo nebuvo. Suskaičiavau 5 žuvies patiekalus — silkė marinuota, silkė su kažkokia rausva daržovių koše, sardinės aliejuje, žuvis drebučiuose, o pačioje garbingiausioje vietoje gulėjo didelė farširuota lydeka. Ją pats šeimininkas sugavo. Šaltų mėsos patiekalų, pradedant dešra, netikru kiškiu ir baigiant sudėtingais vyniotiniais, buvo ne mažiau šešių. Giliuose dubenėliuose, lyg puokštės, įvairiomis spalvomis blizgėjo kelių rūšių daržovių mišrainės, be to, mažose lėkštelėse matėsi dailiai suskaldyti agurkai ir bulgariški pomidorai su padažu. Kai beragaudami jau baigėme privalgyti, šeimininkė pradėjo nešti garuojančius cepelinus. Kaipgi čia dabar jų nevalgysi. Juk negražu neįvertinti šeimininkės triūso. Ir kai jau manėme, jog viskas, vėl pasirodė šeimininkė su vakaro siurprizu. Tai buvo tikras kaukaziškas šašlykas. Nežinau, ar daugiau tautų draugystės, ar smalsumo paskatinti, suragavome ir jį.

     Na, o kur tilpo žuvys, kumpiai, kiškiai, cepelinai, šašlykai, ten visada dar atsiras vietos gardžiom raguoliui, Reikėjo suvalgyti ir bent po vieną įvairių rūšių pyragaitį, gabalą torto. Saldumynų atsisakyti esą net nemandagu, nes tai pati didžiausia šeimininkės kūryba stalui papuošti.

     Beje, prie taip apkrauto stalo sėdint, siūlomą patiekalą reikia stengtis iš karto smeigti šakute arba imti ranka, nepakeliant lėkštės, kitaip nebeturėsi kur ją grąžinti, nes atsiradusi tuščia vieta tuoj užstumiama kitomis lėkštėmis.

     Tačiau kaip bespausi apskritas lėkštes, tarp jų vis vien liks tuščių vietų. Jos buvo užimtos buteliais su įvairiausių markių gėrimais. Tai tokia pat stalo puošmena, kaip ganykloje melioratorių palikti plačiašakiai ąžuolai. Be butelių, sako, nebūna kalbos, nuotaikos. Tą vakarą nuotaikos, ūžesio netrūko, nors kalbėjome, vieni kitų nebeklausydami, net iki išnaktų.

     Rytą pabudęs, pajutau, kad ne tik galva, bet ir visi viduriai primena, jog šventė buvo tikrai didelė. Atsiminiau, kad per visą vakarą mažiausiai pasikalbėjau su šeimininke. Išties nebuvo ir kada, nes ji nuolat bėgiojo tai į virtuvę, tai į rūsį, tai pavėlavusį svečią priiminėjo. Apsirengiau ir vėl išsiruošiau pas brangius bičiulius. Vos priartėjęs prie durų, išgirdau šeimininkę kažką karštai aiškinant apie laikraščių skaitymą. Susidomėjau tokia kultūringa tema, o mano bičiuliai, pasirodo, užimti kiekvienas kitaip. Ji plovė indus, kurių susikaupė visa stirta. Jis, fotely sėdėdamas, skaitė ką tik atneštą laikraštį. Tai buvo irgi skubu. Juk tam ir laikraštis, kad laiku perskaitytum.

     Nepamenu, kas ką kalbėjo už stalo, bet gerai pamenu, ką dabar iškvočiau iš šeimininkės. Pasirodo, pobūvį ruošė dviese dvi dienas. Kol mes valgėm, patarnavo irgi dviese, o indus iki pietų suplaus ji viena. Nei čia taip daug to darbo, nei čia ką, guodėsi šeimininkė.

     Kur ten elniui iki šeimininkės. Ji pasikinko ir be pakinktų. Už tai šį pobūvį ji atsimins ilgai. Aš taip pat. Stengsiuos bent metus neužsukti, kad naujo vargo neužkraučiau. Tokios, mat, lietuviško vaišingumo pasekmės.

     Ir vis tik neaišku, kas čia voverė ir kas ratelis — vaišingumas ar mes patys. Visa ta nesibaigianti painiava pateisinama dviem žodžiais — taip priimta.

     Ir ko tik nebuvo priimta. Bėgo laikas, keitėsi ir tai, kas buvo priimta. Teko pabuvoti daugelyje pasaulio šalių, tačiau nesutikau tokio, nuo pakartotino apsilankymo atgrasančio, vaišingumo. Nuo seno buvo laikoma, kad vokiečiai perkrauna stalus indais. Gal taip ir buvo, kol visas moters pareigas vokiečiai apribodavo bažnyčia, vaikais, virtuve. Pernai su maža specialistų delegacija teko svečiuotis Vokietijoje. Mus vokiečiai labai svetingai priėmė, tačiau valgymo niekur nepavertė apeigomis. Mažne kasryt ir kas vakarą stalas atrodė panašiai. Vidury stalo stovėdavo didelė sekli lėkštė su krūvelėmis piaustyto sūrio, kumpio, dešros. Toje pačioje lėkštėje tilpdavo ir gabaliukai sviesto, duona, kiaušiniai, dideli salotų lapai, skiltelės agurkų, pomidorų. Kiekvienas asmeniškai gaudavom po lėkštutę šiems produktams įsidėti. Palei lėkštutę gulėdavo po vieną šakutę ir peilį, iš dešinės puodelis kavai, arbatai, o prieky — bokalas alui. Kava, arbata, alus, grietinėlė, cukrus taip pat būdavo ant stalo. Todėl, mums valgant, šeimininkė nebėgiojo suprakaitavus, o dažnai prisėsdavo ir kartu praleisdavo laiką. Po šitokios vakarienės mes nesivaržydavom, jei į tą pačią vietą pakviesdavo ir pusryčių.

     Kodėl kiti buitį derina prie besikeičiančių visuomenės gyvenimo sąlygų, o mes kankinamės su tuo, kas "priimta"? Manau, kad moterys neįsižeis, jog ir čia daug jų kaltės.

     Padarykime dar vieną ekskursiją į šoną. Pakratykim mintyse didžiųjų išradėjų sąrašus ir nustebsime, kiek ten net mūsų laikais maža moterų. Kodėl? Joks save gerbiąs vyras nedrįs tvirtinti, kad moterys žioplesnės, nes tada tektų pagalvoti, iš kur tie gudrūs vyrai atėjo į pasaulį. Išradimui gimti irgi būtinas poreikis, o jį neretai pagimdo noras lengviau dirbti. Iš prigimties darbštesnės moterys tą poreikį junta silpniau, o vyras, tik ir žiūrėk, jau galvoja, kaip čia apsidirbti nedirbant. Dabar lieka prisiminti, kad vakarų šalyse virtuvėse daugiau dirba vyrų.

     Nemanau, kad kelius tiesti lengviau, negu gaminti valgį. Todėl nekviečiu jus, gerbiamos moterys, profesijas keisti. Siūlau tik susimąstyti tada, kai sunku, kai ir laikraščio perskaityti nebespėjate, susimąstyti, ar nedarote to, kas tikrai niekieno nepriimta ir nebūtina.