Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

DIEVAS TAS PATS, TIK JO ADRESAS PASIKEITĘS

SESUO ONA MIKAILAITĖ

     Ar žmonės šiuo metu labiau domisi religija, ar yra apatiškesni negu pereitam dešimtmety? Ar įvairūs ginčai lietuvių tarpe dėl kai kurių išorinių formų rodo nuoširdų dėmesį dvasiniams dalykams, ar priešingai — atitrūkimą nuo tikėjimo esmės? Ar mūsų spaudoje retkarčiais linksniuojamas dvasinis atsinaujinimas iš tikro yra rimtas daugumos troškimas, ar tik religininkų išmislai?...

     Šie ir panašūs klausimai daug kur mūsuose diskutuojami. Tačiau ne apie tai buvo kalbama, bent netiesiogiai, suvažiavime, kuris įvyko Toronte 1978 m., rugsėjo 15 - 16 d. Jo pagrindinė tema buvo: lietuvių religinis auklėjimas — vaikų, jaunimo, suaugusiųjų. Suvažiavusius asmenis jungė bendras įsitikinimas, kad dvasinio atsinaujinimo mums, lietuviams, tikrai reikia ir bendras užsiangažavimas ką nors jo įgyvendinimui daryti. Kiekvienas dalyvis jau buvo ką nors nuveikęs dvasinio atsinaujinimo labui savoje kolonijoje, ar padėjęs kitiems kitur. Buvo atstovaujama kelioms parapijoms ir vietovėms: Torontui ir Londonui Kanadoje ir Detroitui, Clevelandui, Niujorkui, Čikagai ir Putnamui Amerikoje.

     Po kelių dienų vyko Kunigų vienybės seimas Providence, R.I., kur vėl buvo kalbama apie dvasinį atsinaujinimą. Ir šiuo atveju visi dalyviai daugiau mažiau sutarė, kad jo reikia.

     Įdomu palyginti, kas buvo keliama šių abiejų grupių: pirmoji mišri — pasauliečių, kunigų, seselių; o antroji — kunigų, dirbančių parapijose ir atskirai prie kitų uždavinių.

DABARTINĖ RELIGINĖ PADĖTIS

     Toronte daugumas pasisakė, kad dabartinė lietuvių dvasinė padėtis yra liūdnoka. Esame apžėlę piktžolėmis, Yra žmonių, kurie domisi dvasiniais dalykais ir ieško kažko gilesnio, bet jų mažuma. Daugumos dėmesys nukreiptas kitur: arba visai religija nesidomi, arba savo dvasinį alkį patenkina nelietuviškoje aplinkoje. Kaip ir kitur, lietuvių tarpe dvasinių troškimų išraiška yra įvairi: neišreikštas ilgesys, kuris prasiveržia, progai pasitaikius; aktyvus dalyvavimas lietuviškos parapijos pamaldose bei veikloje ir papildymas tai, ko trūksta kitoje aplinkoje (tai tinka viduriniajai ir vyresniajai kartai); jaunimo didesnis domėjimasis religinėmis apraiškomis ir nepasitenkinimas institucine religija. Daugumai jaunimo Dievas gal ir tas pats, kaip vyresniesiems, bet jo adresas tikrai pasikeitęs.

     Kunigai susumavo padėtį taip: lietuviams labai trūksta religinių žinių — reikia rasti būdus, kaip jas perduoti; ir reikia jiems ugdyti dvasinį bendravimą su Dievu maldoje. Parapijose sąlygos yra tokios skirtingos ir tokios sudėtingos, kad sunku bendrai jas aptarti.

KAS SVARBIAUSIA IR KAS SUNKIAUSIA

     Kunigams atrodė svarbiausia ir sunkiausia įtikinti žmones, kad jiems reikia dvasinio atsinaujinimo. Daugumui to atsinaujinimo jau per daug — tiems, kurie jį supranta išorinių formų pakeitimu. Atsinaujinimas pagrindą yra individualus, asmeninis dalykas. Jam galima stengtis sudaryti tinkamą aplinką parapijoje.

     Toronto suvažiavime taip pat buvo keliama, kad daugumui lietuvių trūksta religinio sąmoningumo. Bet vis viena svarbu sužinoti, ko žmonės nori, ko tikisi, ir nuo to pradėti dvasinio atsinaujinimo veiklą. Kai kur ją ypač apsunkina pažiūra, kad religija yra priemonė tautiškumui palaikyti. Kažin kaip būtų atsakoma į šį provokuojantį klausimą: ar lietuvius parapijoje labiau riša Kristus, ar tautybė? Iš esmės, tiesa, tautybė ir tikėjimas neturėtų kryžiuotis.

     Dvi svarbios spragos buvo abiejų grupių keliamos: šeimose trūksta religinio auklėjimo; visuose religinės veiklos baruose trūksta dvasinės vadovybės. Tuo lietuviai nesiskiria nuo amerikiečių katalikų. Ir šie rūpinasi, kad šeimose tėvai jaučiasi nekompetentingi vaikus mokyti religijos, tą pareigą mielai perduodami "specialistams". Tačiau be pagrindo šeimoje tikybos pamokos, ypač kad jų vis mažėja, pilnai vaiko neišauklės. O dvasinės vadovybės trūkumo niekur negalima išspręsti be pasauliečių pagalbos.

     Nėra dar taip jau baisų, kad skautukas, bandydamas išvardinti pagrindines Marijos šventoves Lietuvoje, pasako "Žemės karveliai" vietoje Žemaičių Kalvarija. Nėra nė taip blogai, o gal net savotiška mažųjų išmintis, kai visas būrys jaunųjų stovyklautojų į klausimą: kas nužudė Kristų, atsako vienbalsiai: komunistai! Gal tai labiau rodo mūsų apsileidimą, kad ligi šiol nesugebėjome išdirbti tinkamų religinių programų stovykloms, lituanistinėms mokykloms ir gal kokias gaires šeimoms. Ačiū Dievui, tokių programų dabar yra. Bet jos dar nėra išganymas. Šeimoje vaikas turi išmokti melstis ir drauge su tėvais žengti pirmuosius žingsnius prie Dievo. Pirmieji dvasios vadovai yra tėvai.

     Pasiruošimas priimti sakramentus ir aktyvus dalyvavimas atnaujintose jų apeigose gali visiems būti proga dvasiškai atsinaujinti. Tose parapijose, kur tai buvo daroma, pastebėta Toronto suvažiavime, bendras pasiruošimas susitaikymo sakramentui buvo gausiai žmonių lankomas. Svarbu, kad apeigos būtų tinkamai paaiškinamos ir gražiai atliekamos. Vaikų paruošimas pirmajai komunijai ir sutvirtinimo sakramentui yra gera proga įjungti ir tėvus. Tuo visa šeima vedama prie asmeninio nuosprendžio už Kristų, kuris turi būti šaknis dvasinio atsinaujinimo. Bendruomenės sekmadienio Mišios gali ir turi būti parapijos dvasinės veiklos viršūnė.

     Aišku, visiems rūpi jaunimas. Detroito Dievo Apvaizdos parapija tikriausiai yra išimtis tuo atžvilgiu, kad kas sekmadienį jaunimas užpildo keliolika pirmųjų suolų, entuziastingai gieda ir užklausti tvirtina, kad jiems ši parapija yra labai svarbi. "Mes ją statėm!" sako. Ne visur taip yra, nors ne vienoje parapijoje yra daromos pastangos jaunimą pritraukti ir aktyviai į-jungti. Suvažiavime Toronte nagrinėtas jaunimo klausimas. Bendra išvada buvo, kad jaunimo didieji lūžiai, tiek religijos, tiek lietuvybės atžvilgiu, įvyksta vasaros stovyklose. Dėkinga aplinka, bendruomenės išgyvenimas, gera religinė programa, kuri duoda progos ne tik išmokti, bet ir patirti, jaunimo tikėjimą atgaivina ir sustiprina. Susitelkimo savaitgaliai taip pat daro pozityvią įtaką jaunimui. Tikybos pamokos lituanistinėse mokyklose gali būti veiksmingos, bet dažnai nėra dėl šių sunkumų: trūksta dėstytojų, trūksta laiko, sunku sudominti. Idealiai, visi trys momentai — stovyklos, susitelkimai, pamokos — turėtų vienas kitą papildyti.

KAS PADARYTA IR KAS DARYTINA

     Vienas būdas pradėti dvasinį atsinaujinimą parapijoje yra suburti žmones maldai ir dvasiniam pasidalinimui. "Nenorim paskaitų, norim dalintis tikėjimo patirtimi, vienas kitą sustiprinti, drauge ieškoti Dievo savo kasdieniame gyvenime..." Taip pasisakė ne vienas susirinkusiųjų Toronte. Šiuo metu parapijose yra įvairių būrelių, kurie siekia dalyvių dvasinio atsinaujinimo ir tuo nori prisidėti prie savo parapijos dvasinio atsigaivinimo. Kai kur veikia Šv. Rašto studijų būreliai, maldos būreliai, jaunų šeimų rateliai, diskusijų būreliai. Organizuojami ir religiniai kursai, nors dažnai tenka nugirsti, kad tik pensininkai juose dalyvauja. Clevelande buvo ruošiami mėnesiniai pašnekesiai religinėm temom, pasinaudojant diecezine programa. Šie buvo sėkmingai ir gausiai lankomi. Tokių susibūrimų reiktų daugiau turėti. Kunigų seimo dalyviai tam pritarė, bet pastebėjo, kad vengtinas elitizmas, svarbu pasiekti mases. Tai tiesa, bet antra vertus, nedidelis būrelis, rimtai siekiąs dvasinio atsinaujinimo, gali būti raugas visos parapijos kiek inertiškai tešlai.

     Daugumoje lietuviškų parapijų organizuojamos metinės rekolekcijos. Žmonės jas lanko — bent dalinai. Tai tradicinė dvasinio atsinaujinimo priemonė. Didesnėse ir veiklesnėse kolonijose katalikiškos organizacijos ruošia uždaras rekolekcijas savo nariams. Jas lanko uolesni ir sąmoningesni asmenys. Bet ir čia reikia naujų formų, naujų priėjimo būdų. Du įdomūs bandymai padaryti Clevelande ir Toronte. Vienos dienos susitelkimas Clevelande gražiai pavyko, nes sukurta jauki aplinka, pašnekesiai buvo aktualiomis temomis, žmonėms duota progos pasidalinti mintimis, įspūdinga liturgija ir agapė po jos visus suartino bendruomeniniam Kristaus išgyvenimui. Toronte nedidelis moterų būrelis dalyvavo rekolekcijose, kurios vyko privačiuose namuose. Buvo renkamasi kas savaitę per 13 savaičių. Pagrindinis tikslas: per įvairias patirtis giliau išgyventi religines tiesas ir išmokti pastoviai melstis savo kasdienėje aplinkoje. Rekolekcijos buvo pravedamos pagal vienos kanadietės vienuolės išdirbtą programą. Atsiliepimai buvo labai teigiami. Dalyvės jautėsi ne tik asmeniškai praturtėjusios, bet drauge užsidegusios aktyviau dalyvauti parapijos veikloje.

     Jaunimo organizacijos (skautai ir ateitininkai) sukruto ruošti religines programas savo stovykloms ir susirinkimams. Šias programas įvykdyti reikia ne vien kapelionų, bet ir pasauliečių talkos. Ir aplamai, norint parapijose dvasinį atsinaujinimą įgyvendinti, nebus galima apsieiti be pasauliečių. Toronto suvažiavime buvo pabrėžta, kad parapijoje įvairių religinių programų sėkmingas pravedimas priklauso nuo klebono iniciatyvos ir pasauliečių nuoširdaus bendradarbiavimo. Tiesa, lietuviai daugiausia dar nėra pripratę prie pasauliečių katekistų ir šiaip religinėje veikloje aktyviai besireiškiančių pasauliečių. Tie, kurie užsidegę ėmėsi tokio darbo, susilaukė kritikos ir neigiamų replikų. Turime apsiprasti su pasauliečių apaštalavimo mintimi. Ne vien kunigai gali dirbti religinį darbą. Pasiruošę ir užsidegę pasauliečiai gali labai daug padaryti. Tokia yra ir Vatikano II dokumentų mintis, kur kalbama apie pasauliečių vaidmenį. Amerikiečiai turi įvairių tokiam apaštalavimui pasiruošimo kursų, kurie lengvai prieinami ir labai naudingi.

     Žmonėse skleisti dvasinio atsinaujinimo minčiai yra svarbi ir dvasinio turinio literatūra. Toronto suvažiavime ir Kunigų seime nugirsti nusiskundimai, kad jos trūksta. Tiesa. Bet yra ir gerų šiuolaikinių leidinių, kuriems trūksta skaitytojų! O viduriniajai ir jaunesniajai kartai galima pasiūlyti labai geros literatūros anglų kalba. Religinės radijo programos, jei gerai paruoštos, taip pat klausytojų įvertinamos.

     Reikia pripažinti, kad mūsų religiniame gyvenime svarbų vaidmenį suvaidino Kunigų vienybės leidžiami mėnesiniai mišioleliai. Kažin ar be jų būtume turėję lietuviškas Mišias?... Kur mišiolėliai buvo prieinami parapiečiams Mišių metu, žmonių dalyvavimas ir atsakinėjimas žymiai pagyvėjo. Dabar ruošiamas sekmadienių ir šventadienių Mišių tekstų rinkinys, kuriame bus sudėta tai, kas būdavo spausdinama mėnesiniuose mišiolėliuose. Kunigų vienybė taip pat žada išleisti naują giesmyną. Ligi šiol pačios parapijos rūpinosi giesmėmis ir kai kuriose labai sėkmingai. Šią vasarą Putname buvo išleistas giesmynėlis jaunimui, kuris buvo naudojamas jaunimo vasaros stovyklose.

     Katekizacijos tikslams išleisti keli leidiniai: Mano pirmoji komunija (paruošė I. Bublienė ir kun. K. Žemaitis), šią vasarą išėjo du religinių pratimų sąsiuviniai jaunesniems ir vyresniems moksleiviams (paruošė ses. O. Mikailaitė ir kun. A. Saulaitis, S.J.). Projektuojamas pamokų sąsiuvinys sutvirtinimo sakramento priėmimui pasiruošti, prie kurio dirba p. Tijūnėliai iš Čikagos, pasitardami su vyskupu Brizgiu ir kun. A. Saulaičių. Kun. Celiešiaus Ką mes tikime ir kun. Gutausko Krikščionybė Lietuvoje gali būti naudojamos geriau lietuvių kalbą valdančių gimnazistų tikybos pamokoms. Vasaros metu buvo paruoštas leidinėlis su atrinktais pasiskaitymais iš LKB Kronikos. Jis buvo pritaikytas specialiai jaunimo stovykloms. Kronikos panaudojimas jaunimo religiniam auklėjimui yra plati ir įdomi galimybė.

     Vienas svarbesnių Toronto suvažiavimo nutarimų buvo pavedimas kun. K. Pugevičiui išleisti aplinkraštį, kuriame būtų skelbiamos įvairios žinios apie religinę veiklą lietuvių tarpe — apie leidinius, įvykius, kurie būtų naudingi parapijoms bei organizacijoms. Tai išdava visų bendro sutarimo, kad, vykdant dvasinį atsinaujinimą, būtinas didesnis tarpusavio pasidalinimas ir tarpusavio parama.

ADRESŲ KNYGUTĖ

     Dievas tikrai yra įrašytas į mūsų adresų knygutę — ir į jo glėbį bėgame, ypač patyrę didesnius sukrėtimus, nelaimes. Daugumas mūsų pripažįsta, kad tiesa, jog geriau Dievu pasitikėti negu pasaulio didžiūnais, kurių svoris antgamtinėse svarstyklėse mažesnis už kvapą — taip sako psalmis-tas. Ar lietuviai bijo religinių pergyvenimų? O gal, tiksliau sakant, drovisi jais dalintis su kitais. Bet ir čia gal mums yra proga dvasiškai bręsti — juk Kristus yra mūsų tarpe, kai buriamės draugėn jo vardu. Jį pasiekiame ne tik individualioje maldoje, bet ir krikščionių būryje. Siekiant dvasinio atsinaujinimo, gal teks mums Dievo adresą perkelti į kitą vietą savo adresų knygutėje.