Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Šeimų rateliai

Antanas Saulaitis, S]

    Kai Jėzus savo mokiniams tarė: "Kur du ar trys susirenka mano vardu, esu jų tarpe", padrąsino savo sekėjus burtis artimo meilės darbų rateliuose, maldai šeimoje ir plačiau, kiekvienai gražiai krikščioniškai pastangai. Jeigu modernaus krikščionio religinis gyvenimas ribojasi šventadieninėmis pamaldomis, kuriose susirenka ne du ar trys, o tiek šimtų, jis gali nejausti Jėzaus žodžių jėgos ir prasmės. Jeigu šeima vakare susitelkia prie stalo ar prieš eidama gulti, ji jau tiki Dievo pažadu būti jų tarpe.

    Šiandien normalu krikščioniui priklausyti sąjūdžiui ar būreliui religinėje ar tikėjimo plotmėje. Toks kraštas kaip Brazilija, gausiausias katalikais ir per šimtą metų beveik neturėjęs dvasiškių, didžiausias atsinaujinimo pastangas sudėjo į pastoracinę formą, kuri vadinama "comunidades de base" arba pagrindo bendruomenės. Vietoj to, kad parapija būtų įsivaizduojama kaip tūkstančiai šeimų ir asmenų, ji įgauna mažų tarpšeimyninių bendruomenių pobūdį. Mažosios apylinkės bendruomenės susirenka svarstyti ir apmąstyti Šv. Rašto, aptarti savo religinių pergyvenimų, apžiūrėti bendrinių tos apylinkės žmonių reikalų (mokyklos, keliai, valdžios aptarnavimas, dvasinės problemos, šalpa, auklėjimas). Ląstelė pratęsia šeimos krikščioniškus pergyvenimus į apčiuopiamesnę, už parapiją asmeniškesnę bendruomenę. Laikas nuo laiko parapijos kunigas aplanko ratelį, atlaiko mišias, o mažosios bendruomenės vadovas ar koordinatorius susitinka su kitų pagrindo bendruomenių vadovais mėnesiniams pasitarimams, lanko kursus ir panašiai. Bazės bendruomenėms vadovauja asmenys, nuo vyrukų ir mergaičių iki gerokai vyresnio amžiaus žmonių — jokios taisyklės nėra. Kur parapija užmiestinė, šie vadovai organizuoja sekmadienines pamaldas, naudodami tam tikslui paruoštus sąsiuvinėlius bendruomeninei maldai be kunigo, taria žodelį (pamokslą) ir rūpinasi kitais parapijos ląstelės reikalais.

    Kituose kraštuose nėra spaudimo ar gal net ir reikalo taip organizuotis. Sąmoningiems krikščionims spragą tarp šeimos ir didžiulės parapijos užpildo įvairūs sąjūdžiai, kuriuose suaugę lavinasi, nepasitenkindami tik mokyklinio savo amžiaus patyrimu, svarsto savo tikėjimą ir kasdienį gyvenimą, jungiasi į artimo meilės ir globos darbus. Vieni sąjūdžiai veikia plačiai, nesudarydami ir nepalikdami pastovių ratelių, kuriuose dalyviai tęstų savo pagrindinį susitelkimo dienų pergyvenimą. Kiti sąmoningai palaiko ryšį su dalyviais, sudarydami sąlygas rinktis kas savaitę ar rečiau, dalyvauti sąjūdžio pobūdžiui pritaikytose atsinaujinimo dienose ar kursuose. Nė vienas iš jų nesistengia žmogaus atitraukti nuo parapijos ar nuo kasdienio gyvenimo (nuo indų ir puodų, kaip kiti išsireiškia). Kaip tik jų tikslas yra įprasminti giliau kasdienius krikščionio rūpesčius ir viltis. Tokių sąjūdžių yra pagal gyvenimo stovį, profesiją, amžių ir pan. Paminėtini: Cursillo, Krikščioniškų šeimų sąjūdis, Antioch savaitgaliai (studentams), TEC (Teens Encounter Christ — gimnazistams), charizmatinis sąjūdis, Focolare, Geresnio pasaulio ir daug kitų.

    Šie sąjūdžiai sociologine prasme atlieka tai, ką vykdo mūsų lietuviškieji vienetai: tą didelę krikščionių masę jungia mažesnėse bendruomenėse, kuriose įmanoma asmenų plotme bendrauti, draugauti, siekti bendrų tikslų ir veikti.

    Viena iš lengvesnių formų galėtų būti pavadinta "šeimų rateliai", susibūrę iš suaugusių, norinčių pasidalinti rūpesčiais ir taip rasti jėgos, išklausti rūpimuosius auklėjimo, sugyvenimo ir tikėjimo klausimus ir bent kai kuriems rasti atsakymus. Tokie rateliai nepriklauso jokiam sąjūdžiui, o yra savanorių būreliai, susirenkantieji privačiuose namuose. Aišku, reikia vieno kito iniciatoriaus, kuris draugus ir pažįstamus sukviestų, mokėdamas išaiškinti ratelio tikslą ir veikimo būdą. Vėliau ratelis sukasi pats. Jeigu sąlygos leidžia, ratelyje dalyvauja ar bent laikas nuo laiko jam patarnauja kunigas, seselė ar pasaulietis, kurie iš gyvenimo, ar iš kurselių, ar net formalaus mokslo sugeba būti patarėju, informacijos šaltiniu ir tam tikru "palengvintoju" tarpasmeniniuose būrelio santykiuose.

    Tipiškas šeimų ratelis iš pradžių nusistato sau taisykles, kurios padėtų visiems suprasti būrelio veikimą. Pavyzdžiui, laikas ribojamas valanda ar kiek ilgiau; dalinamasi mintimis ne abstrakčių diskusijų, bet asmeninių ir šeimos išgyvenimų plotmėje; namų šeimininkai neruošia baliaus ar sudėtingų užkandžių, o tik parūpina arbatos, kavos, pyragaičių; dalyvavimas laisvas, savanoriškas, be narių sąrašo, valdybų ar kitų įsipareigojimų; jeigu esama mažesnių vaiką, kitos šeimos vyresnieji juos prižiūri pobūvio metu; kiekviena šeima atsineša voką su ženklu, į kurį vienas iš dalyvių vėliau įdeda pokalbio santraukos kopiją, kad visi turėtų progos savaitės metu vėl į klausimus pažvelgti, naujas mintis išvystyti.

    "Kur du ar trys susirenka mano vardu" gali taip pat reikšti, kad tokiam šeimų rateliui nėra reikalinga būtinai turėti teologijos profesorių, psichologą ar grupės dinamikos sociologą savo tarpe. Daugumas kasdienių žmogiškų problemų išsprendžiama, daugumas tikėjimo klausimų ir rūpesčių atsakoma kitų būrelio narių, kurie dalijasi savo asmeniniais pergyvenimais, viltimis, ryšiu su Dievu. Savanoriškai įsijungę į būrelį jaučia, kad kiekvienas turėtų turėti progos pasisakyti ir būti išklausytas, žino, kada nuklystama į teorijas ir spekuliaciją, kuri neturi nieko bendra su gyvenimu. Kiekvienas atsiveria tiek, kiek jo dvasinės jėgos leidžia, be spaudimo iš kitų. Pasitikėjimas ir atvirumas ratelyje pamažu auga, nes nariai girdėtų dalykų nepanaudoja apkalboms, smerkimams ar kitaip savo naudai.

    Ilgainiui šeimų rateliai išsivysto į tiesiog krikščioniškos veiklos vienetus. Susidraugavę ir vienas kitą pažinę tikėjimo plotmėje, kaip tikinčiuosius krikščionis, kovojančius už nuoširdų ryšį su Dievu ir bendruomenėje, kartais nutaria apsiimti kuriuo nors reikalingu darbu. Vieni pradeda globoti jaunimo ratelį ir pravesti jaunimui susitelkimo dienas ar rekolekcijas. Kiti jungiasi į religinio švietimo darbus parapijoje suaugusiems ir jaunesniems. Treti lanko senelių ar ligonių prieglaudas. Dar kiti rūpinasi parapijos liturgija, skaitytojais, apeigomis, giedojimu. Stipresni būreliai steigia kitus būrelius, toliau susirinkdami savo tarpe. Kiekvieno būrelio uždavinys išsivysto iš jų bendrai išgyvento krikščioniškojo įsitikinimo ir to įsitikinimo savaiminės pasekmės — kokio nors bendruomeninio darbo. Šeimų rateliai praveda jaunavedžiams kursus, rengia straipsnelius spaudai, organizuoja dirbančių motinų mažiems vaikams lopšelius.

    Kaip vyksta šeimų ratelio pobūviai? Paprastai iš anksto žinoma pagrindinė mintis, pavyzdžiui, vaikų dorovinis brendimas, dorinis auklėjimas šeimoje, meilė šeimoje, meilė ir auka krikščioniškame gyvenime, vyro ir žmonos santykiai, tėvų pavyzdžio ir sugyvenimo įtaka į vaikus, paauglių ir tėvų komunikacija. Kartais būreliuose mintys krypsta į tikybos ar bažnytinius klausimus: kaip suprasti ir ką mums šiandien reiškia Bažnyčios autoritetas, kas yra nuodėmė, kaip mumyse vystosi maldos gyvenimas, kaip su vaikais kartu išgyventi ir padėti jiems ruoštis šv. Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentams, kaip pergyvename naująją Susitaikymo sakramento formą.

    Kiekvienas šeimų ratelio narys atneša savo asmeninę patirtį ir profesines žinias ar pergyvenimus. Mokytojas plačiau pažįsta pedagoginius klausimus, negu tėvas ar motina, kurie auklėjimu rūpinasi tik šeimoje. Universitete dirbantieji įneša to pasaulio mintis ir viltis. Kai kurie lanko kursus ar pokalbius parapijose ar religinio lavinimosi centruose, kurių žinias ir mintis įneša grupėn. Gausesnės šeimos tėvas vienturčio vaiko tėvams padeda suprasti jaunuolio brendimą didesnėje bendruomenėje. Paauglių ir jaunuolių tėvai nuramina visai jaunučių tėvus, o vaikus užauginę ir visą šeimos vystymosi reikalą ilgiau sekę įneša savas įžvalgas. Reikalui esant, pasidalina atsineštom knygom, knygelėm ir net lankstinukais vienu ar kitu klausimu.

    Šeimų rateliai neturi moralinių ar moralistinių pamokslų raginimo nuotaikos, nes juose matyti eilinės bėdos ir švyti gražūs pavyzdžiai. Kartais tai, kas kalbančiajam atrodo savaime suprantama, kitam yra didelė naujiena ir įkvėpimas. Kai viena pora aštriau pergyvena savo šeimyninio gyvenimo problemas, kiti juos padrąsina, palaiko, nuramina. Ratelio dalyviai patys jaučia, kad į būrelį galima atnešti įdomų straipsnį, eilėraštį, papasakoti apie filmą ar knygą, kuri atvėrė akis ar buvo kokio nors pergyvenimo santraukinė išraiška. Ir kiekvienas pasisemia žinių, nuotaikų, pažiūrų iš kitų dalyvių.

    Tokio laisvo pobūdžio ratelis įdomus, jeigu nėra smarkiai dominuojančiųjų, kurie neleistų kitiems išsireikšti, kalbėti arba kurie ginčytųsi. Užtai viena pagrindinių taisyklių dažnai būna, kad būrelyje neieškoma, kieno yra tiesa, bet ieškoma pati tiesa ar įžvalga. Neretai toks dalyvavimas suartina pačias poras, vyrą ir žmoną. Šeimos natūraliai suartėja. Kartais būrelis išnyksta — ir ne būtinai dėl blogų priežasčių. Nariai pribręsta naujam bendravimo būdui ar įsitraukia į kitus, daugiau organizuotus, sąjūdžius, kurie patenkina jų reikalavimus ir pageidavimus. Kiti būreliai išsilaiko dešimt ar keliolika metų.

    Ar galima būtų Jėzaus posakį "kur du ar trys susirenka mano vardu" suprasti šiuo būdu: yra normalu ir net reikalinga, kad krikščionys tikėjimo plotmėje bendrautų šeimoje, Bažnyčioje ir taip pat tarpiniame būrelyje, pavyzdžiui, šeimų ratelyje?