STASYS YLA

     Prieš vertinant lietuvių religingumo bruožus, dera įsidėmėti keletą dalykų.

Visų pirma, religingumas dar nėra pati religija. Jis tik rodo, ko religijoje žmogus ieško ir ką bei kaip iš jos pasiima. Aišku, religingumas atsiremia į religiją arba iš jos išplaukia. Čia ir iškyla klausimas, kiek ir kaip atsiremia, kur ir kokiu būdu sutampa su religija arba išsiskiria.

     Religingumas yra subjektyvus, dėl to niekad visiškai nesutaps su objektyvia religija. Tai neįmanoma dėl žmogiškojo ribotumo religingume ir dėl religijos idealo, siekiančio patenkinti visus žmones, visais laikais ir visose kultūrose bei tautose. Visiško sutapimo nesitiki nė Bažnyčia; jai svarbu, kad religingumas atitiktų svarbiausius religijos reikalavimus, bent tuos, kurie būtini išganymui.

     Religingumas vis dėlto yra ženklas, iš kurio galima spręsti apie religinį tautos lygį ir jo tobulumo laipsnį. Siekti tobulumo arba pažangos, kaip kitose srityse, taip ir čia yra būtina. O religinei pažangai krypties gairė yra pati religija, atseit — susiderinimas su jos esme.

     Po šių pastabų bandykime peržvelgti minėtus ryškesnius lietuvių religingumo bruožus. Kur jie priartėja prie religijos reikalavimų ir kur prasilenkia, nesutampa arba ne visai atitinka.

1. KAIP VERTINTI TIESOS IR PRASMĖS IEŠKOJIMĄ?

     Ieškoti tiesos bei prasmės savyje yra sveikas bruožas. Religija juk remiasi tiesa. Krikščioniškoji religija vertina kiekvieną tiesą, ypač apreikštąją tiesą. "Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso" (Jn 18,37). Paskutinės vakarienės metu Kristus meldėsi Tėvui: "Aš jiems perdaviau tavo žodį... Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa" (Jn 17,14-17).

     Tiesa yra pirminis dvasinio alkio elementas, bet ne vienintelis. Šalia tiesos yra gėris ir meilė. Religinėje kalboje gėris aptariamas Dievo valia. Daryk gera — reiškia vykdyk Dievo valią, laikykis Dievo įsakymų, sek evangelijos nurodymais. Svarbiausias Dievo įsakymas, kaip žinome, yra mylėti. "Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje" (Jn 15,10). "Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu" (Jn 15,12). "Pasilikite mano meilėje" (Jn 15,9).

     Tie trys religijos elementai — tiesa, gėris ir meilė — yra neatskiriami. Jie organiškai suaugę, nes tiesoje slypi gėris, ir gėryje tiesa, o meilė yra tiesi ir gera. Ieškodamas tiesos, lietuvis neaplenkia gėrio, sakyčiau, negali aplenkti, nes gėris yra ir pačioje tiesoje. Beje, gėris daugiau dorinis elementas, valios — ne proto reikalas. Lietuvis mažiau jautrus doriniams reikalavimams, ir jo gerumas, bent liaudyje, šalia natūralinio linkimo, buvo linkęs remtis Dievo valia. Jau tuo lietuvis neaplenkia ir trečiojo elemento — meilės.

     Meilė yra kaip dovana, ir religinėje kalboje ji siejama su malone. Minėjome, kad lietuvis lyg ir mažiau vertina malonę. Čia turėtume aiškintis, kuria prasme. Lietuvis gi ieško Dievo maloningumo, tiki jo globa ir viliasi jo pagalbos. Mažiau jam įkandamas dalykas — sakramentinė malonė, gaunama tarpininkavimu ir susieta su tam tikru formalumu. Jis nesibaido sakramentų, tačiau kažkaip jam labiau sava ieškoti Dievo maloningumo tiesiai, asmeniškai.

     Lietuvio tiesos alkis nėra išskirtinai religinis. Jis tik atsiliepia jo religingume. Lietuvis yra mąstytojas, savotiškas filosofas, dėl to religinė tiesa jam paskęsta bendrame polinkyje visur ieškoti prasmės. Lietuvis neišskiria religinės plotmės daugiau ar specialiau, nebent kas imtų jo religiją atakuoti. Tas bendras tiesos ieškojimas, pasineriant į studijas bei tyrinėjimus kitose srityse, gali netgi nustelbti religinės tiesos alkį, nes jaučiasi pasotintas kitokiu tiesos apstumu.

     St. Šalkauskis kitados pastebėjo, kad lietuviui trūksta religinio susipratimo bei sąmoningumo, palyginus su jo veržlumu sąmonėti kitose srityse. Religinio sąmoningumo jokioj tautoj nėra per daug, ir jį nelengva pasverti. Sąmoningumas reiškia religijos pažinimą, jos mokslo įsisavinimą; ir tai tik viena klausimo pusė. Svarbesnė pusė — gelminė: išmąstyti, susieti religinius elementus ir juos įveiksminti gyvenime.

     Religinio sąmoningumo stoka, apie kurią kalba Šalkauskis, gal daugiau lietė lietuvį inteligentą. Jis pats kitados stipriai pabrėžė pasaulėžiūrinį susipratimą, ideologinį sąmoningumą krikščioniškuoju požiūriu. Nors krikščioniškoji pasaulėžiūra išplaukia iš religijos, vis dėlto nebuvo ir nėra tas pats dalykas. Pasaulėžiūra daugiau liečia visuomeninius santykius, kultūrinės kūrybos kryptį, valstybinio gyvenimo tvarkymą. Religinė tiesa, jos gėris, juoba meilė aname pasinešime nebuvo pabrėžiami, dėl to galėjo susikurti prielaida, kad pasaulėžiūra katalikui inteligentui atstoja gyvąją religiją. Ar ne dėl to Šalkauskis vėliau puolėsi kelti gyvosios religijos dvasios reikalą?

     Pasaulėžiūrinio susipratimo reikalas buvo iškilęs dėl buvusių ideologinių kovų pas mus ir ypač mūsų pašonėje (Rusijoje ir Lenkijoje), kur mokėsi mūsų studentija. Socialinis-politinis, o kartu ir kultūrinis antireligiškumas pažadino atoveikį, suformavusį socialinį - politinį - kultūrinį krikščioniškumą. Tai istorinės aplinkybės, kurios vėliau keitėsi. Išskyrus komunistinį bloką, kiti kairieji ir liberalai atsisakė tiesioginės antireliginės kovos. Su tuo prarado savo veikimą ir krikščionių pasaulėžiūrinis ginklas, bet jo vietoj nespėjo išaugti tiesioginis religinis pasireiškimas. Jam ugdyti nebuvo sąlygų išeivijoje, tuo labiau savo krašte. Bet išeivijoje didėja nerimas, susirūpinimas, tam tikras didėjantis alkis, o krašte vis didėja susitelkimas į tiesioginę religinę sritį. Tiesos ilgesiui pasotinti dabar Lietuvoje trūksta priemonių, kai tuo tarpu visos priemonės palenktos jai gniuždyti. Bst čia lietuvio silpnybėje matome ir jo stiprybę. Tas religinis tiesos alkis gyviau išbunda, matydamas "mokslinės tiesos" skelbiamą falsifikatą, pigią ir banalią demagogiją, dažniausiai nuogą melą. Žinant lietuvio polinkį nepriimti prievartos, brukamasis ateizmas, kaip nauja religija, neturi ateities lietuvio dvasioje, priešingai — veikia religine kryptimi.

     Su religine tiesa yra susiję trys dalykai. Neužtenka ją pažinti, kaip bet kurią kitą tiesą. Per maža ją ir pripažinti, kaip kitas tiesas. Ją dera išpažinti, liudyti gyvenimu ir gyvenime, nes religinė tiesa įpareigoja. Ties tuo trečiuoju momentu lietuvis buvo linkęs truputį stabtelti. Net ir gyvendamas religine tiesa, jis nebuvo skubus jos reikšti viešajame gyvenime. Pastaruoju metu jis pradeda iš to išsivaduoti, veikiamas išeivijoje kitų tautų pavyzdžio, o krašte priverstas ginti savo religingumą žodžiu ir veiksmu, kartais ligi heroiškos rizikos.

2. KAIP ŽIŪRĖTI Į DVASIOS PERSVARĄ PRIEŠ FORMĄ?

     Ieškoti religijoje pirma dvasios, o ne formos, iš esmės yra gera apraiška. "Dvasia teikia gyvybės... Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas" (Jn 6, 63). "Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa" (Jn 4,24). Kristus plakė fariziejus kaip tik už tai, kad formą ar įstatymo raidę laikė aukščiau negu dvasią. Dvasinis-mistinis pradas, atrodo, bus persvėręs ir senoje lietuvio religijoje; ji neturėjo nei ypatingų formų, nei ceremonialo.

     Vis dėlto religija nėra atsieta nuo formalinės pusės. Ji yra abipusis žmogaus ir Dievo santykis, bet žmogus nėra tik dvasia. Bažnyčia taip pat ne vien dvasinė bendruomenė, bet ir žmogiškoji.

     Paprastai nėra religinio akto, kuris neturėtų apibrėžtos formos. Be žodžio, ženklų, veiksmo, net be medžiaginių priemonių, neturėtume nei tiesos, nei gėrio, nei malonės. Tiesą pažįstame per įformintą žodį, gėrį — per tam tikrą dorinę normą, o malonę gauname per regimus ženklus. Forma pagaliau nėra tuščias dalykas, kaip lietuvis kartais galvoja. Forma išreiškia turinį, ji turinio ženklas, simbolis.

     Lietuvio religingumas, bėgdamas nuo formos, kartais išeina į laukus. Ieškoti Dievo laukuose — gamtoje nėra peiktinas. Gamta yra atvertoji Dievo knyga, bet gana elementari. Gamta gal pažadina pergyvenimą, įsijautimą, kurį lietuvis perdėtai vertina. Buvo jausmas — buvo gera malda. Buvo nuoširdus pergyvenimas — gera išpažintis ir komunija. Ar buvo valia, noras, ar buvo religinio akto tikslumas? Juk tai irgi svarbu. Jausmas ir pergyvenimas yra malonus tik asmeniškai. Argi visada ieškai jausmo, kai reikia atlikti pareigą?

     Formos nepaisymas kartais virsta religiniu beformiškumu. Lietuvis tai pajunta, susidūręs su kitų tautų tikinčiaisiais. Būna lyg sugautas, nežino, kaip rankas laikyti; klauptis ar keltis bažnyčioje; klauptis ar tik nusilenkti, einant pro altorių; pakelti ar palenkti galvą per pakylėjimą; po komunijos žegnotis ar ne; priimant komuniją, žiūrėti kunigui į akis ar to vengti ir t.t. Žiūrėk, puikūs, nuoširdūs vyrai, o bažnyčioje per pamaldas laiko rankas užpakalyje sunėrę arba kišenėse. Lietuvių bažnyčiose rasi didelį įvairumą, kuris rodo nesusigaudymą, o tai kaip tik liudija nepaisymą, nenorą išsiaiškinti, kokia forma tikslesnė ir oresnė.

     Formos pasigendi gerų, uolių katalikų bute. Pirmas įspūdis, kad čia gyvena greičiausiai koks nors netikintis. Kodėl? Nerasi kryžiaus, o jei pastebėsi, bus ne ten, kur reikėtų, arba bus tik koks nors suvenyrinis drožinys, koplytstulpis — tautinė puošmena, kurią mėgsta ir netikintieji. Prie stalo, prieš valgant ar pavalgius, nepastebėsi kryžiaus ženklo, o jeigu dėl kunigo ar kito religingesnio žmogaus jį ir padarys, tai bus taip nenatūralu, susivaržius, skubotai, kad net nejauku. Dažniausiai tai pastebėsi pas inteligentus.

     Liaudies religingumas turėjo daug formų, o šio šimtmečio pradžioje jų buvo dar daugiau. Tos formos buvo perėjusios į šeimų tradicijas ir buvo ryškiai sudvasintos.

     Liaudies religingume buvo išlaikyta pusiausvyra tarp dvasios ir formos.

     Čia, išeivijoje, liaudies beveik neturime, tad ji nesudaro kontrasto inteligentijai. Bet yra kontrasto apraiškų tarp generacijų. Jaunesnieji, brendę svetur, išėję konfesines mokyklas, susidurdami su kitų etninių grupių tikinčiaisiais ir jų šeimomis, bando savo šeimose ieškoti ryškesnės religinės formos. Jie daugiau dėmesio rodo formai ir viešose pamaldose. Atrodo, kad ir lietuvis gali perkopti introvertinį uždarumą, tik reikia laiko.

3. KAIP SUPRASTI ASMENIŠKĄ SANTYKĮ SU DIEVU?

     Religingumas remiasi asmeniškumu — kitaip ir būti negali. Kaipgi kitaip priimsi tiesą, gėrį, meilę? Kaip juos taikysi gyvenime? Mes tai priimame savo sąmonės akylumu, laisvos valios pastangomis, jausmo lakumu — įsijautimu. Asmeniškasis momentas religiniame gyvenime yra esminis ir nepakeičiamas. Ir Kristus, jei įsiskaitome evangelijas, dažnai kreipdavosi asmeniškai: ar tiki, ar nori, eik ir daryk! Kai jis klausė apaštalų, ką žmonės galvoja apie jį, po to teiravosi: o ką jūs galvojate? Lietuvio asmeniškumas religiniame gyvenime savyje yra geras. Negeras jis pasidaro tada, kai tampa uždaras ir visiškai atsiskyręs nuo kitų.

     Anksčiau, negu žmogus pajėgia bendrauti su Dievu asmeniškai, tai daro per kitus ir su kitais. Taip jo religingumas išauga ir subręsta reikštis savarankiškai. Žmogus įsijungia į tikinčiųjų bendruomenę šeimoje, Bažnyčioje, tautoje, ir nuo to negali atsipalaiduoti. Toji sąmonė, kad Dievas nėra tik tau vienam ir tu Dievui nesi vienas, reikalauja susigyventi su bendruomene ir kartu su ja jį garbinti. Asmeniškumas tik tada yra girtinas, kai susiderina su bendruomeniškumu, nes religija turi bendruomeninį charakterį. Pilna religija yra ne formulėje "Dievas ir aš", bet "Dievas ir mes". Mūsų liaudis tai, rodos, geriau suvokė už inteligentus. Ji turėjo bendrų pamaldų bei apeigų, jas mėgo ir ugdė šeimose, kaimo bendruomenėse, parapijose.

     Inteligentas ne tik vengia arba nedrąsiai, lyg ne savas, jaučiasi bendruose religiniuose veiksmuose, bet kartais net akivaizdžiai gina savo religijos privatiškumą. Santykis su kunigu, kaip minėta, neperkopia į religinę plotmę. Retai kada jis pasiteiraus, kaip suprasti vieną ar kitą religijos tiesą, kaip elgtis, kad geriau susiderintų su religijos reikalavimais. Gal nenori pasirodyti nežinančiu, neišmanančiu? Gal bijo liesti grynai individualų dalyką, kokiu laiko savo religiją. Gerai, ar ne taip gerai — tačiau tai mano reikalas! Ir keista, kad to ne taip bijo mažiau tikintieji arba abejojan-tieji, negu save laikantieji žinomais katalikais.

     Nežiūrint didelio noro pažinti tiesą, lietuvis vis dėlto per mažai ima į rankas religinę knygą. Kodėl? Gal nepasitiki autorium, gal nelaiko jo pakankamu autoritetu? O gal knyga ne jo skonio, ne pagal jo galvojimą? Įsidėmėkime šį paskutinį dalyką. Lietuvis, pradėjęs skaityti, žiūrėk — užklius už vieno ar kito jam nepriimtino sakinio ir mes knygą į šalį. Ta pati priežastis atbaido jį ir nuo kunigo. Gal neabejoja, kad kunigas vis dėlto daugiau už jį nusimano religijos srityje, bet ar jis supras jo asmenišką pažiūrą, ar priims jo motyvus, gal bandys sugriauti tai, kas jam neliečiama, sava? Tas "sava" pasidaro labai dažnai nepaliečiamas "tabu" — ir nesakytume, kad tuo lietuvis būtų labai patenkintas. Protu jis žino, kad turėtų kitaip elgtis, bet nepajėgia perkopti to jautraus užsidarymo, to perdėto savo jautrumo.