Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

SEMKIMĖS STIPRYBĖS IŠ PRAEITIES

JONAS MIŠKINIS

     Nūdien daugeliui, ypač jauniesiems, atrodo, kad nėra prasmės nei reikalo prisiminti praeitį. Kam gali būti naudingi tie prisiminimai iš negrįžtančios praeities? O vis dėlto žvilgsnis praeitin gali būti prasmingas ir reikalingas, nes be to negalima kaip reikiant suprasti ir įvertinti dabarties. Juk dabartis yra praeities padaras, lygiai kaip ir ateities pagrindą sudaro gyvenamoji dabartis. Tik gerai pažįstant praeitį, galima aiškintis dabartį ir tiesti kelius į ateitį.

     Matome, kad gamtoje net ir mažiausiuose akmens plyšeliuose prasiskverbia kuklūs žolės daigeliai, stiebdamiesi į šviesą ir erdvę. Taip ir mūsų tauta praeityje, nežiūrint visokių kliūčių, prasimušdavo į šviesą ir erdvę savo dvasios daigeliais: vienur Daukantas, kitur vysk. Valančius, dar kitur Basanavičius, Kudirka, Maironis ir daug kitų garbingų tautos žadintojų. Tų daigelių radosi mūsų tautoje vis daugiau ir daugiau. Jų skaičius gausėjo, jų eilės tankėjo, nors jie ir buvo žiauraus likimo blaškomi. Bet kai tik juos pasiekė žinia apie besikuriančią ir bežengiančią į laisvę Lietuvą, jie visi, kurių tik gyslose užvirė lietuviškas kraujas, ryžosi jai padėti, darbu atsilyginti.

     Skaudūs įvykiai daug ko mus pamokė ir apie daug ką privertė pagalvoti, susimąstyti. Čia vėl prisimintina taisyklė, kad svetimieji lietuvių tautai nieko, be nelaimių, nedavė. Visa, ko tik pasiekė mūsų tauta, buvo pasiekta krauju, kova, ryžtinga dvasios kūryba. Todėl ne veltui sakoma, kad gėrio idėja yra amžina, o kumščio jėga — laikina. Juk ir pirmieji krikščionys su šypsena mirdavo Romos cirko arenoje, liūtų draskomi. Jie tikėjo, kad jų auka sustiprins krikščionybės idėją. Ar jie apsiriko? Ar apsiriko mūsų pirmieji savanoriai, partizanai, šauliai, žuvę kovose už Lietuvos laisvę? Ar jie netikėjo, kad savo auka, savo mirtimi kuria Lietuvai naują gyvenimą!

TAUTINIS BRENDIMAS

     Žmogaus tautinis brendimas nėra koks nors atsitiktinis dalykas. Tai yra veiksnys tų aplinkybių, kurios sudaro tautą. Taigi žmogus, kaip tautietis, gimsta iš tautos. Tauta savo narius ne tik gimdo, bet ir sudaro būtinas sąlygas jiems būti ir veikti. Konkretus ir kūrybingas žmogus gali prasmingai gyventi ir veikti tik savo tautoje.

     Kurgi yra lietuvių tauta? Visur, kur tik gyvena lietuviai. Taigi ne tik pavergtoje Lietuvoje, bet ir kitur: Europoje, JAV, Kanadoje, Pietų Amerikoje, Australijoje ir kituose žemyno kraštuose. Vadinas, tauta yra neaprėžta erdvės, ji gali sudaryti atskirą valstybę, bet gali jos ir nesudaryti. Tauta ir be valstybės griaučių gali gyventi kaip organizmas. Juk ir mūsų tauta per 120 metų neturėjo valstybės, bet pasiliko gyva.

     Kuo lietuvių tauta skiriasi nuo kitų tautų? Čia reikia suprasti ne ką kitą, o tik lietuviškumą. Lietuviškumas reiškiasi ne vien tik kalba, bet ir prigimtimi, papročiais, dainomis, meno ir kultūros vertybėmis. Lietuviškumą aktyviai ugdė seniausioji mūsų karta aušrininkų ir varpininkų veikla. Bet ir prieš juos lietuviai kalbėjo lietuviškai, skaidrindami lietuvišką sąmonę. Bet ir tie lietuviškosios dvasios ugdytojai, Daukantas, vysk. Valančius ir kiti, nebuvo plėšę pačių pirmųjų dirvonų. XIX amžiaus pradžioje lietuvišką mintį puoselėjo nemaža lietuvių tautos žadintojų, kuriuos mes vadiname romantikais. Mat, jie žavėte žavėjosi lietuvių pasireiškimais. Jau XVIII amžiuje lietuviškai rašė Mažosios Lietuvos poetas Donelaitis ir kiti. Lietuviškumo žiburių nestigo nė ankstyvesniaisiais laikais. Kai kas mano, kad ano meto bajoriškoji Lietuva buvo pamiršusi savo tėvų kalbą. Ne visi. Pavyzdžiui, XVI šimtmety bajoras Mikalojus Daukša parašė savo garsiąją "Postilę" lietuviškai. O štai ką tas žemaičių kunigas rašo savo veikalo įžangoje. Jis ligi sielos gelmių susižavėjęs lietuvišku žodžiu ir peikte peikia tuos, kurie savo gražiausią kalbą mėgina išmainyti į svetimąją. Kas Daukšą paragino lietuviškai rašyti? Tai jo vyskupas Giedraitis, kuris pats su žmonėmis kalbėjo lietuviškai. Atrodo, kad daugelis XVI amžiaus lietuvių didikų kalbėjo lietuviškai. Jie lietuviškumą buvo paveldėję iš savo tėvų ir senelių.

     Vilniaus vyskupas Motiejus gyveno Vytauto Didžiojo laikais. Jis drauge su Vytautu sprendė politinius klausimus, kalbėdami lietuviškai. Sakoma, kad prie Vytauto ir Jogailos, kai buvo krikštijami lietuviai, lietuviškai buvo aiškinamas Kristaus mokslas.

     Žodžiu — lietuviškumas yra nuo amžių. Jis išdygo iš paties gyvenamojo krašto, iš gimtosios žemės. Lietuviškumas garuoja iš tautos vargo, kovų ir pastangų bei ryžto.

     Kiekviena tauta sukuria savitą gėrio ir blogio supratimą per papročius ir tautos būdą. Nors dorovės dėsniai daugeliui tautų bendri, bet yra kažkas skirtingo jų pasisavinimo būde.

     Kiekvienas sąmoningas lietuvis, nežiūrint kur jis begyventų, turi savyje ugdyti tėvynės meilę, ilgesį ir pasiryžimą dirbti jos gerovei. Neiškrypkim iš pasirinktojo kelio. Kova dėl laisvės eina ne nuo šiandien. Kovodami mes vykdom didžiųjų mūsų praeities herojų testamentą.