J. VENCKUS. S.J.

     Seneka sakė: Senectus est morbus incurabilis — Senatvė yra neišgydoma liga. Senajame Testamente Dievas galėjo duoti žydui tris didžiausias malones: gerą žmoną, daug puikių vaikų ir ilgą, kitų gerbiamą senatvę. Pradžios knygoje minima daug žmonių, kurie sulaukė 500-300 metų. Gal Dievas norėjo, kad žmonija greičiau daugėtų. Lietuvos dainose sūnus, eidamas savo tėvynės ginti, gražiai prisimena savo "seną močiutę, kuri verkia, išleisdama sūnelį, ir senas tėvelis pasilieka namie be artojėlio". "Močiute sengalvėle, gana nuvargai, kol mane išauginai, per dienelę ant rankelių, per naktelę prie lopšelio, gana nuvargai, kol mane išauginai".

KADA SENAS ŽMOGUS YRA TIKRAI SENAS?

     Seniau Lietuvoje žmogus, sulaukęs 60 metų, buvo vadinamas senu. Dabar pavadinęs tokį žmogų senu, užgautumei jį... Vokietija pirmoji įvedė apdraudą ir apsaugą senatvei. Bismarkas nustatė senatvei 65 metus. Nuo to laiko visos valstybės, kurios turėjo tokių apdraudų, tą amžių nustatė išeiti į pensiją, palikti darbą, nes esi per senas dirbti. Paskutiniais laikais žmonės pradėjo priešintis tokiam priverstiniam išvarymui iš darbo, kur dirbo gal per 30-35 metus su pasisekimu ir pasitenkinimu. Svarbiausia, tokie žmonės turi patyrimo darbe, profesijoje. Kiti prikiša: o ką darysime su jaunais, kurie išeina iš universitetų; jie turi naujų teorijų, naujų išradimų. Nuo jų pareina pažanga, pritaikinant naujus mokslus. Jie turi teisę dirbti. Paprastai fabrikai, laboratorijos, prekyba nori turėti jaunų jėgų. Didelių kompanijų prezidentai, viceprezidentai, bankų direktoriai ir visi jų pavaduotojai nori pasilikti ilgai pareigose. Kunigai laikomi ne per senais iki 70 metų ir gali pasilikti parapijose tuo labiau, kad yra kunigų stoka. Vyskupai nelaikomi per senais iki 75 metų ir gali pasilikti pareigose, jeigu kokia liga nekankina. Kardinolai gali dalyvauti popiežiaus rinkime iki 80 metų. Paulius VI ir 80 metų sulaukęs gali pasilikti pareigose, iki pats Dievas jį nuo pareigų atleis.

ŽYMIŲ IR GARSIŲ ŽMONIŲ SENATVĖ

     Šito straipsnio autorius turi įprotį telkti žymių žmonių amžiaus duomenis ir turi didoką rinkinį, bet čia tegalime paduoti tik vieną kitą. Paimkime Artūrą Toscaninį (1867—1957), violončelistą iš profesijos ir pasaulinio masto dirigentą. Labai asketiškos ir dvasiškos išvaizdos. Žurnalistai dažnai jį vadino būdvardžiu etherial, lietuviškai sakytume lakus, lengvas, dvasiškas.

     Kitas ilgo gyvenimo pavyzdys yra Artūras Rubinsteinas, gimęs 1886 m., dar gyvas ir turi 91 metus amžiaus. Tai pasaulinio masto pianistas. Yra žydas, o žydai žinomi, kad moka gyventi. Muzika kilnina dvasią, švelnina jausmus, gilina socialinį gyvenimą; jie pavergia savo muzika žmonių širdis. Paklaustas, kokios jis filosofijos laikėsi, atsakė: "Imti gyvenimą ir žmones tokius, kokie jie yra, susiderinti, kaip pianino stygos, kad nebūtų disonansų".

     Paimkime iš kitos meno srities ilgamečius: Paulius Picasso (1881—1972) sulaukė 91 metų amžiaus, buvo ispanas, bet visą laiką gyveno Prancūzijoje. Picasso yra vienas reikšmingiausių moderniojo meno tapytojų. Nepaprastos energijos žmogus, nepaprasto gaivalingumo asmenybė. Atrodo, kad noras dirbti, kurti ką nors nauja padeda prailginti gyvenimą. Dirbo iki galo su visu savo šviesiu protu, neišėjo į pensiją...

     Paimkime gamtos mokslininkus; ir jie gali ilgai gyventi su gražia gamta. Izaokas Newtonas (1642—1727), garsus matematikas, fizikas ir astronomas, išgyveno 85 metus. Jis yra pavyzdys, kaip kartais liguistas žmogus gali ilgai gyventi. Gali sirgti visą gyvenimą ir mirti nuo visiškai kitos, naujos ligos. Dažniausiai liguisti žmonės išsidirba ilgainiui tvirtą valią, sau pritaikytą dietą, griežtesnę dienotvarkę, kaip toks Volteras: eidavo gulti 10 val. vakare ir keldavo 5 val. ryto. Volteras buvo sudžiūvėlis ir menkos sveikatos. Sulaukė 84 metų amžiaus. Jis turėjo ūkį, mėgo gyvulininkystę, ten atsigaudavo. Turėjo ten gyventi, nes karalius Liudvikas XIV neleido Paryžiuje būti dėl jo sarkazmų.

     Jurgis Bernardas Shaw (1856—1950) išgyveno 94 metus su visomis savo fizinėmis ir dvasinėmis jėgomis iki pat galo. Buvo griežtas vegetaras. Moksliškai tai įdomus atsitikimas, nes apie vegetarų dietą yra įvairių nuomonių. Mūsų Vydūnas sulaukė 85 metų, buvo irgi didelis ir griežtas vegetaras. Nelabai aišku, kada jie pradėjo tokį vegetarų gyvenimą, paprastai vėliau; tada gali ir lengviau be mėsiškų proteinų apseiti, o jaunas organizmas reikalauja daug proteinų audiniams išvystyti, todėl neaišku, ar vegetarų dieta tikrai prailgina žmogaus gyvenimą.

     Pasakiškos senatvės pasiekė Paulius Casals (1876—1973). Mirė, sulaukęs 97 metus. Jo filosofija buvo mokėti gyvenime džiaugtis visu kuo. Jei neturėsi džiaugsmo, kaulai pradės džiūti. 82 metų būdamas vedė 22 metų mergaitę, savo violončelos klasės mokinę, kuri jį — savo mokytoją ir vyrą — ištikimai slaugė. Žinome ir kitų atsitikimų, kur moteris, žmona, pašventė visą savo gyvenimą, kad jų vyrai iškiltų. Taip buvo su rašytoju Shaw, taip su Pasteuru.

     Kalbėjome apie vyrus. Bet statistikos rodo, kad daugiau moterų pasiekia ilgą amžių. .. Iš Civilinio karo (1861—65) nė vieno vyro nebeliko, bet iki paskutinių laikų užsiliko 272 našlės, tų kareivių žmonos. Kadangi valdžia jas šelpia, tai turi tikrų žinių apie jas. 1974 m. sausio 1 d. tų našlių amžiaus vidurkis buvo 89,1. 26 iš jų turi jau 100 metų, seniausia yra 117 m., kilusi iš Meksikos. Iš Lietuvos spauda pranešė, kad viena lietuvė apie Nemakščius sulaukė 128 metų.

     Nesenai mirė Leopoldas Stokowskis (gimęs iš tėvo lenko ir motinos airės), sulaukęs 90 metų... Paklaustas, kokia priežastis tokio gražaus amžiaus buvo, atsakė: "Aš myliu muziką, myliu darbą". Ir dar nemanė mirti, buvo priėmęs naujų pakvietimų.

     Kai kurie pasižymėjo ypatingu gaivalingumu: Edvardas Bull, General Motors viceprezidentas, sulaukė 89 metus amžiaus, nors turėjo 4 širdies atakas ir 2 katarakta operacijas. Buvo garsus administratorius ir nepaprastai stiprios valios žmogus. Kai kurios valstybės galvos pasižymi ar pasižymėjo ilgu gyvenimu: Jugoslavijos Titas (85), Ispanijos Frankas (83) ir JAV Trumanas (89). Titas yra ir Frankas buvo dideli ir pragarsėję medžiotojai, Trumanas pasižymėjo savo ilgais ir greitais pasivaikščiojimais.

     Negrų tarpe yra daug ilgamečių: Charlie Smith sulaukė daugiau kaip 130 metų. Pietų Amerikoje aprašė vieną indėną, kuris sulaukė 140 metų. Žurnalistas dar pridėjo, kad, nežiūrėdamas savo gilios senatvės "chased the women". Nebūtinai su senatve susilpnėja protas ir sumenkėja atmintis, tik gal ilgiau turi palaukti, kol atsimena. Taip pat ir lytinis potraukis vyre ir moteryje pasilieka gyvas iki žilos senatvės. Ir senių vedybos yra žinomos. Per visą pasaulinę spaudą nuskambėjo Roberto Kocho ir Lenos Klein vardai. Savo vestuvių dieną jaunasis 100 metų amžiaus, o nuotaka — 77. Be abejo, dažniausiai veda, nes bijo vienatvės, bet ir tikra lytinė meilė juos riša. Vieniša senatvė yra sunki, ypač vyrams.

KODĖL IR KAIP SENSTAMA?

     Priežodis sako: kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Žmogiškoji egzistencija yra kaip koks alpinizmas: lipi, kopi į viršų, įlipi į viršūnę, koks malonus nugalėjimo jausmas, paskui jau reikia leistis žemyn. Priežodis sako: pakilai su ereliais, bet nusileidi su varnomis.

     Yra visokių senėjimo teorijų. Vieni aiškina organizmo intoksikacija vedančia prie degeneracijos; yra visokios intoksikacijos — alkoholio, rūkymo, bakterijų ir pan. Kiti aiškina nervinių celių mažėjimu; nervų celės nesidaugina, nes nesidalija.

     Labiausiai mes pastebime sename žmoguje raukšles. Kodėl tos raukšlės pasidaro? Priežastis ta, kad audinių celės nustoja van-dens. Žmogaus organizme yra daug vandens. Jo reikia, kad išplautų toksines medžiagas. Vienas vanduo yra organizme laisvas, jis plaukioja tarp audinių ir užpildo tuštumus. Kitas vanduo yra celių viduje, sujungtas su protoplazma. Tokios celės susitraukia, ir šitas procesas vadinasi dehidracija. Iš to kyla raukšlės, kurios duoda veidui kartais gražią ir garbingą išvaizdą. Kartais veidas susiraukšlėjo nuo rūkymo, ir apie akis pasidaro vadinamieji "crow's feet", kaip anglai sako — varnos kojų pėdsakai. Nuo rūkymo dūmų veido oda džiūsta. Kitas senatvės reiškinys yra žili plaukai, gražiau pasakius — sidabriniai plaukai. Mat, prigimtiniai plaukų dažai išnyksta ir prisipildo oro.

     Svarbiausios senatvės priežastys glūdi celės branduolyje, moksliškai vadinamojoje Deoxy nukleineje rūkštyje, trumpai rašant — DNA. Junginio molekulė yra didelė, ją galima matyti elektroniniu mikroskopu, kuris padidina šimtą tūkstančių kartų. Čia yra sudėti visi chromosomai ir pagimimo genai, kurie yra gauti lygiomis dalimis iš tėvo ir motinos. Vieni genai dėl mums nesuprantamų priežasčių dominuoja (tėvo ar motinos), o kiti nusileidžia ir vadinasi recesyviniais, bet jie yra, gal pasireikš vaikaičiuose. DNA yra tikras kompiuteris, tai žmogaus gyvenimo knyga. Ten yra ir ilgo gyvenimo genas, kuris visados dominuoja. Jeigu tėvas ar motina ilgai gyveno, gali tikėtis, kad ir pats ilgai gyvensi, tik reikia viltis, kad vėžys ar širdies smūgis ilgo gyvenimo siūlo nenukirps, ar kokia automobilio nelaimė, o gal kartais alkoholizmas ar rūkymas to siūlo nesutrumpins.

SENATVĖS DVASIA

     Į senatvę yra dvi pažiūros: tavo paties, jeigu esi senas, ir kitų žmonių, kurie žiūri į tavo senatvę. Jie pasakys: kokia čia bėda, esi pavalgęs, turi lovą ir stogą ant viršaus. Bet pačiam žmogui yra daug kitų problemų: kas verda, ar vienas gyveni kambaryje, ar su kitais, kurie yra keisti, nemalonūs. Ir ta pati lova yra problema: ar ją naudoji sveikam nakties miegui, ar joje dažnai naktį ir dieną turi gulėti, ir kas tave prižiūrės, jei toje lovoje guli sirgdamas.

     Ilgas gyvenimas nėra iš savęs būtinas tikslas: kiti ir per palyginti trumpą gyvenimą atliko didelius darbus ir Dievui, ir žmonijai, ir patys sau. Toks Mocartas labai jaunas mirė, o pažiūrėkime, ką padarė. Žmogaus senatvė yra jo paties galvoje ir širdyje: protingas žmogus, kuris gerai savo senatvę sutvarkė ir meilios širdies žmogus gali būti ir namiškiams, ir kitiems palaima, džiaugsmas ir malonė.

     Senas žmogus, turėdamas daug laiko, daugiau ir galvoja. Dažnai pagalvoja apie savo laimingą praeitį, nes ilgo gyvenimo metu jam Dievas tikrai davė ir gražių valandų. Įdomu, kad senas žmogus iš savo praeito gyvenimo daugiau reikalauja, negu tada. Jam visados atrodo, kad jis daugiau galėjo padaryti, negu iš tiesų padarė. Gyvenime padarytos klaidos ir nuodėmės atrodo didesnės, negu tada, kada aistros temdė protą. Dievą tikintieji žmonės dažnai nori atlikti išpažintį iš viso gyvenimo, kad visas klaidas ir nuodėmes atleistų. Senesnieji žmonės daugiausia save kaltina, kad nebuvo pakankamai geri savo artimiesiems ir kitiems, kad neturėjo artimo meilės. Mirdami daugiausia atsiprašo dalyvių, kad nebuvo geri, atlaidūs, kad užgavo ką, nori pasilikti žmonių širdyse kaip malonūs, padorūs ir šviesūs asmenys. Senatvėje dėkingumo jausmas sustiprėja: kiek jo ilgoje kelionėje buvo gerų žmonių, kurie jam padėjo: gera žmona, vaikai, giminės, arba moteriai vyras su vaikais. Senesnieji žmonės nori, kad Dievas jiems būtų gailestingas teisme.

     Dažnai senesnieji žmonės pasidaro religingesni. Kierkegaardas, egzistencializmo kūrėjas, paskutinį žmogaus gyvenimo etapą vadina religiniu (pirmasis yra estetinis, gražios jaunystės, antrasis — etinis, pareigingumo). Tas tretysis yra tikrai paskutinis pasiruošimas amžinybei, dangui. Gyvenimo užbaiga turi būti tikrai šventa.

     Seni žmonės tikrai džiaugiasi, jeigu turi arti koplyčią ar bažnyčią, kur gali nueiti kasdien išklausyti šventųjų Mišių, prieiti

     Komunijos, dienos metu pasiskaityti ką nors pamaldaus, atkalbėti rožančių. Nebenori žemiškų tuštybių nė per televiziją. Daugelis jaučiasi, kad vaikus aprūpino, išleisdami mokslus, dabar šie turi darbus ir palieka juos ramybėje, nesikišdami į jų reikalus. Savo santaupas palieka, kad šv. Mišios būtų protarpiais atlaikytos, arba kokiems nors religiniams tikslams. Geriau duoti Dievui, Bažnyčiai ir tautai šilta ranka, negu šalta. Senatvė yra geras metas melstis — už vaikus, už save, už misijas, už ligonius, už nusidėjėlių atsivertimą: tegul ir kiti atranda savo Dievą, kurį ir pats brangini. Sakoma, kad kas moka melstis, tas moka ir gyventi; jeigu melsies, lengviau perneši savo senatvės vargus, skausmus ir operacijas, ir tegul Dievas duoda laimingą mirtį su šventaisiais sakramentais. Gal būsi palikęs šį pasaulį geresnį per savo vaikus, ir savo darbus, negu kad jį radai, ateidamas į šį pasaulį. Šitas žemiškas gyvenimas pasikeičia, bet nesibaigia, tęsis amžinybėje, kur senatvės nebebus, bet tęsis amžina jaunystė.

     Kol gyveni, gali melstis: Dieve, duok man uždirbti daug pinigų ir duok man tiek ilgai gyventi, kad pats galėčiau tuos pinigus praleisti.