V. BAGDANAVIČIUS, MIC

     Vyskupų sinodo studija apie evangelizaciją, paruošta Romoje 1973 m., pasižymi tiesiog nelauktu platumu ir moderniųjų problemų supratimu. Tai liudija jau vien ta aplinkybė, kad ji prasideda ne apaštalavimo sunkenybių tyrinėjimu, bet naujų apaštalavimo galimybių suminėjimu. Jas mes čia norime ir pakomentuoti. Šios studijos autoriai yra įsitikinę, kad mūsų laikais vertybių skalė žmonijoje žymiai keičiasi ir dėl to tai reikia turėti prieš akis, norint sudaryti veiklią ir naudingą apaštalavimo programą. Į kai kuriuos žmonijos nuotaikų pasikeitimus šis dokumentas žiūri kaip į galinčius naudingai pasitarnauti apaštalavimui. Mes norime čia juos iš eilės apžvelgti, pridėdami kai kuriuos paaiškinimus ir papildymus.

1

     Pirmoje vietoje dokumentas atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad šiandieninė žmonija ieško naujo gyvenimo stiliaus. Ji siekia atsikratyti bet kokios vergijos ir nori, kad žmogus būtų imamas visas. — To nėra ko bijoti apaštalautojui. Atvirkščiai, jam reikia grįžti prie ne kartą mūsų užmiršto krikščioniškosios išganymo sąrangos bruožo, būtent, kad ji yra naujenybė. Evangelija ir žodiškai reiškia naują žinią. Naujumo idėja Jėzaus palyginimuose iškyla labai daug kartų. Dėl to į ją tenka žiūrėti kaip į nuolatinį krikščionijos bruožą.

     Šalia to, į žmonijos socialinį išsilaisvinimo norą iš visų vergijų taip pat reikia žiūrėti kaip į krikščionišką dalyką. Juk pats atpirkimas yra ne kas kita, kaip išlaisvinimas, bet išlaisvinimas ne vien išorinis, o ir vidinis. Juk žinome, kaip sunku mums kartais išsilaisvinti iš savo paties pykčio ar keršto noro, ar juodo apsivylimo. Tų dvejopų išsilaisvinimo norų nereikia perdaug toli vieną nuo kito atskirti. Mūsų dvasiniai autoriai daug yra prirašę ir prikalbėję apie dvasios laisvę, o šalia savęs nematę čia pat klestinčios vergijos, išnaudojimo ar kitokios nelaisvės. Naujas apaštalavimas turi apimti visą žmogų. Ir tai žodiškai pastebi vyskupų dokumentas. Žmogaus vadavimas iš komunistinės priespaudos gali ir turi eiti kartu su vadovavimu vidiniam žmogaus išlaisvinimui. Komunistinio žmogaus išlaisvinimas iš tikrųjų yra ir neįmanomas kitaip, kaip naujo plano pateikimu vidiniam žmogaus išsilaisvinimui.

     Gal būt, kad reikia keisti senus religinius terminus, kaip atpirkimas, išganymas, Išganytojas į geriau suprantamus žodžius: išlaisvinimas, Išlaisvintojas.

2

     Žmonėse šiuo metu pradeda kilti klausimas: Kas aš esu? Kokia yra mano gyvenimo prasmė? Tai irgi, pasak vyskupų dokumento, yra geras įvadas apaštalavimui. Kai šį klausimą kas iškelia, nereikia jo apipilti šaltu vandeniu ir nutildyti, pasakant, kad čia nėra joks klausimas ir kad katekizme tai seniai išaiškinta. Mūsų laikais kylančios visokios "identiteto krizės" yra ženklas, kad ši sritis atvira apaštalavimui dialogo būdu. Žmogui, kuriam kyla panašus klausimas, reikia pokalbininko, kuris padėtų jam save atrasti. Jam reikia ne pamokslo, bet dialogo. II Vatikano susirinkimas labai rimtą dėmesį atkreipė į dialogo reikšmę religiniam auklėjimui. Dialogo reikšmę Bažnyčioje labai išryškino vienoje savo enciklikoje pop. Paulius VI, skatindamas jį vystyti įvairiuose žmonių gyvenimo lygiuose ir įvairiose srityse. Dėl to ir mums reikia rūpestingai mokytis būti pokalbininkais. Būti geru pokalbininku yra sudėtingesnis uždavinys, negu būti geru pamokslininku. Pokalbininkui reikia būti dideliu atradėju: atrasti susirūpinusio ir nusivylusio žmogaus galvosenoje tuos tiesos ir išganymo grūdus, kurie puoselėjami išgelbėtų susirūpinusį žmogų.

     Tiesą sakant, Bažnyčia ir seniau naudojo dialoginį metodą apaštalavimui. Tai liudija mūsų senojo katekizmo klausimai ir atsakymai. Tik jie buvo per daug suformalėję ir neatitiko realiems klausimams, kurie kyla žmogui dabar. Šį metodą reikia apvalyti nuo formalizmo, papildant jį realiais klausimais, kylančiais dabartiniam žmogui.

3

     Mes esame išaugę tuo metu, kai rodoma didelė pagarba progresui arba pažangai. Šios idėjos yra jau poros šimtmečių senumo ir šiandien pradeda susilaukti kritiško vertinimo. Šiandieninis žmogus pradeda kreipti dėmesį į kitą medalio pusę: į pavojus, kurie kyla iš progreso, ypač technikos srityje. Pradedama atkreipti dėmesį į tai, kad technika ne tik mūsų gyvenimą tobulina, bet ir jį teršia. JA Valstybėse šiuo požiūriu būdingas reiškinys yra susirūpinimas gyvenamosios aplinkos užteršimu. Kyla sąjūdis, kuris vadinasi "environment" arba aplinka. Šis sąjūdis pradeda baugėtis žmogaus technikos ir ieškoti būdų apsisaugoti nuo jos daromos taršos. Organizuojasi jaunimo būriai rinkti įvairioms atmatoms gatvėse bei parkuose ir tuo būdu prisidėti prie jų švarinimo. Universitetiniuose sluoksniuose kyla mokslinis susirūpinimas oro ir jūrų švarumu.

     Kaip šie sąjūdžiai yra naudingi apaštalavimui? Visų pirma, jie teikia puikią progą atkreipti žmogaus dėmesį į jo dorinį švarumą, dvasinio apsivalymo reikalą ir į jo veiklą apskritai, žiūrint, kad ji neterštų gyvenimo dorine prasme. Tai puiki krikščioniui proga svarstyti savo veikimo tikslus ir padarinius visuomenėje.

     Kritiška pažiūra į progresą neša dar didesnių patogumų apaštalavimui. Ji sudaro mums gerą progą patikslinti sampratą. Yra įsigalėjusi pažiūra, ypač mokytesniuose sluoksniuose, kad žmogus senovėje buvo nepilnas žmogus ir tik ilgainiui toks pasidarė. Tai yra tiesiogiai priešinga tikėjimo mokslui, ir mes nepakankamai stengiamės šio tvirtinimo atremti. Krikščioniškasis tikėjimas moko, kad žmogus ne tik yra kilęs iš

     Dievo, bet net panašus į Dievą. Pastebėjusiems progreso pavojus yra gera proga pasakyti, kad progresas gali gadinti ne tik aplinką, bet ir patį žmogų; tai iš tikrųjų ir daro evoliucijos teorija, norėdama viską išaiškinti. Ar žmogus moka skristi į mėnulį, ar temoka tik ietį mesti, jis yra tikras žmogus, Dievo paveikslas, skirtas dieviškų uždavinių.

     Kylantis kritiškas nusiteikimas progresui taip pat teikia progą nurodyti ir įvairiopą tautinės ar rasinės neapykantos neteisingumą ir nežmoniškumą. Nemanykime, kad mes nieko negalime išmokti iš techniškai nepažangaus žmogaus. Pvz. religijų istorijos studijos atidengia, kad Afrikos žmogus turi žymiai kitokį savęs supratimą laiko atžvilgiu, negu baltasis. Baltasis žmogus labai yra įsižiūrėjęs į laiko tąsą, kaip vieną ištisinę liniją, besitęsiančią į begalybę, ir save supranta toje tąsoje tik kaip vieną grandį, kuri yra tuo mažiau vertinga, kuo labiau yra nutolusi nuo įsivaizduotos ateities. Afrikos žmogus tokios laiko sąvokos iš viso neturi; jam laikas ribojasi tuo laiko tarpu, kuriame telpa jo proseneliai, seneliai ir vaikaičiai bei provaikiai. Bet dėl to jis turi labiau reikšmingą ir labiau centrinę savivoką. Jis sau pačiam labiau yra būtis, turinti ryšį su ją kuriančia Dievo Būtimi. Šio juodosios rasės žmogaus savipratos bruožo nereikia praleisti iš akių ir juo naudotis tiek savęs papildymui, tiek apaštalavimo darbe.

4

     Toliau vyskupų sinodo studija atkreipia dėmesį į tai, kad šių laikų žmogus yra nepalankiai nusiteikęs nekintamoms tradicijoms. Jis nemėgsta vergiškai paklusti vadovaujančioms nuotaikoms ir iš dalies uždėtoms struktūroms, jei nėra jam priimtinos iš vidaus. Dėl to, apaštalaujant šių laikų žmonėms, reikia atsargumo skatinant laikytis kai kurių religinių papročių, kurie, kad ir yra labai garbingos praeities, bet nelabai priimtini moderniam žmogui. Nereikia esmiškai jungti krikščioniškojo tikėjimo su kai kuriais krikščioniškais papročiais. Sakykim, jei kam nepatinka būti altoriaus puošimo draugijos nariu, iš to nereikia daryti išvados, kad žmogus išsijungia iš Bažnyčios.

     Gal būt, kad ateityje šioje srityje bus didelių pasikeitimų. Kai kam atrodo, kad šiandieninė parapijos struktūra neatitinka dabartiniams Bažnyčios uždaviniams. "America'' (1977 m. kovo 22 d.) buvo įsidėjusi straipsnį apie tai, kad teritorinė parapija neatitinka šiandieniniams Bažnyčios reikalams ir kad ji Bažnyčioje yra tik paskutinė feodalizmo liekana, kurios dienos suskaitytos. Tai sakydamas, autorius mini lietuvių ir kitų mažumų parapijas, sudarytas ne teritoriniu, bet asmeniniu principu. Pasak jo, tai daugiau žadanti atrama bažnytiniam organizavimui, negu teritorija. Prisiminus, kad II Vatikano susirinkimas neturi nei žodžio apie parapijas, o turi užuominą apie altoriaus bendruomenę, kur būrys žmonių, artimų vienas kitam, su savo kunigu telkiasi apie altorių, galima manyti, kad parapijos formos keitimosi yra lauktina. "America" autorius, Brooklyno klebonas, vaizduojasi, kad būsima parapija bus panaši į "medical center" savo organizacija, kur apylinkės įvairios tikinčiųjų grupės rinksis sau atitinkamu būdu religiniam išgyvenimui. Kai tai skaitome, tai Jėzuitų Jaunimo Centras Čikagoje, ar Pranciškonų Židinys Brooklyne, ar Nek. Prasidėjimo Seselių centras Putname yra toks būsimos parapijos prototipas.

5

     Prieiname prie dar vieno Vyskupų sinodo dokumente iškelto moderniosios visuomenės bruožo, padedančio evangelizacijai. Jis yra kylanti žmonijoje solidarumo sąmonė. Asmeninio solidarumo vedami, žmonės telkiasi religinio pasipildymo ieškodami. Tai pastebi ir minėto "America" straipsnio autorius. Solidarumo idėja savaime yra beveik religinė vertybė. Jos ugdymu ir vienuoliniame gyvenime tenka labiau rūpintis, negu šaltu legalizmu ar abejingumu vienas kitam. Solidarumas reiškia laisvą ir spontanišką asmens nusiteikimą pagelbėti kitam ir sugebėjimą priimti kito žmogaus pagalbą. Visuomenėje gyvėja susidomėjimas solidarizmu. Jis reiškia ir sugebėjimą priimti kito žmogaus vadovavimą. Ši vertybė turi ir politinių pasekmių. Mes kitaip nesugebėsime nugalėti ar pakeisti totalizmo politikoje, kol laisvai neįsitikinsime, kad turime bendrų pareigų ir iš bendravimo kylančių privilegijų. Solidarumas tuo skiriasi nuo komunizmo, kad jis yra žmogaus įsipareigojimas kitiems, kylantis iš paties asmens savipratos. Jis priklauso paties žmogaus dvasinei struktūrai, kurią jis turi ištobulinti. Solidarumo idėja šiandien katalikų sociologų yra atstovaujama kaip vienas iš krikščioniškų visuomeninių mokslų. Klausimų, susijusių su tuo, kiek žmogus yra sau žmogus ir kiek jis turi pareigų visuomenei, negalės išvengti šiandien joks apaštalautojas. Šia proga apaštalautojas galės paklausti save ir skatinti kitus tai daryti: Ar aš prašiau kada nors kito žmogaus atleidimo už savo kaltę, ar kitam žmogui sugebėjau iš tikrųjų atleisti?

     Toliau vyskupų sinodo dokumentas skatina pasinaudoti apaštalavimui stiprėjančia šiais laikais asmeninės atsakomybės sąmone. Ši sąmonė kyla įvairiuose lygiuose, ypač politiniame, kaip pasipriešinimas prieš įvairius totalizmus. Jos ne tik nereikia bijotis religiniame auklėjime, bet tiesiog ant jos statyti religinį gyvenimą. Nėra religiniam įsipareigojimui tvirtesnės natūralios atramos, kaip ši. Juk bus išganyta ne parapija, ne vienuolija, bet ši seselė, ar šis parapijietis, ar šis tikintysis. Kai reikėjo Jėzų pristatyti žmonijos istorijai, tai visų pirma atliko ne išrinktoji tauta su savo institucijomis, bet vienas žmogus, vardu Jonas.

     Šalia to, į įvairius revoliucinius reiškinius nebūtinai reikia žiūrėti kaip į svetimus krikščionybei. Kartais kai kurie asmenys savo atsakomybe išeina prieš visuomeninį, ūkinį ar politinį neteisingumą. Vienuolių ir kunigų tarpe panašių reiškinių mūsų laikais įvairiuose kraštuose pasidarė apstu. Galima dažnai šiems reiškiniams prikišti protingumo trūkumą, bet nebūtinai juos laikyti antikrikščioniškais reiškiniais. Krikščionis gali, o kartais net yra įpareigotas pasipriešinti neteisingumui.

7

     Priešpaskutinėje vietoje Vyskupų sinodo dokumentas kalba apie mūsų religingumo formas. Jis drąsiai sako, kad kai kurios pamaldumo formos yra nustojusios savo prasmės ir dėl to reikia nesivaržyti jų palikti ar jas taisyti ir papildyti. Jeigu tikėjimas yra asmeninė veikla tiek žmogaus viduje, tiek išorėje, tai reikia, kad tarp šių sričių būtų gyvas sąryšis. Dėsnis, kurio čia reiktų laikytis, būtų tas, kad mūsų religinis gyvenimas iš tikro būtų reiškiamas išorinėmis religinėmis formomis ir apeigomis. Klaidingas būtų priešingas galvojimas: mūsų religinį gyvenimą per jėgą derinti su senomis religinėmis formomis.

     Šių principų laikantis, reiktų išvengti abiejų kraštutinumų: nemanyti, kad kiekviena religinė forma, kuri yra sena, yra atmestina, ir nesuabsoliutinti naujai atsiradusių religinių formų, tuojau jas kanonizuojant. Čia yra vietos nemažai laisvei. Paimkime porą pavyzdžių.

     Kūd. Jėzaus Teresė nemėgdavo rožančiaus, užmigdavo per mąstymus. Bet tai nesukliudė jai pasidaryti didele šventąja. Iš kitos pusės, tokia labai mokslinga rašytoja, kaip Marija Pečkauskaitė, rožančiuje rado gerą savo maldai išraišką. Taigi nereikia nei rožančiaus, nei kryžiaus kelių, nei kokios nors novenos laikyti būtina išganymo sąlyga, bet reikia greičiau mokytis žmones įvesti į šių pamaldumų dvasią. Pvz. rožančius gali būti gera atvanga nuo protinio darbo pavargusiam žmogui ir kartu jo laikas, skirtas maldai.

     Iš kitos pusės, paimkime naujus pamaldumo sąjūdžius, kaip sekmininkų, šokį liturgijoje, naktinę adoraciją ir kitus, ir mokykimės juose vertinti tikrą religinę išraišką. (Pvz. viduramžių žmogus mokėjo pasivaikščiojime išgyventi tikrą religinę vertybę, o mes dabar net ir skatinami nesugebame rasti religinio išgyvenimo procesijose). Religinių praktikų vertinime reikia vengti perdėjimų. Jei kas norėtų žmogų matyti visada vien pakilusios dvasios, tas greičiau jį nuvarytų į psichiatrinę ligoninę, negu pasitarnautų religijai. Neturime praleisti iš akių, kad žmogus yra ne vien dvasinė būtybė: jam reikia fizinės ritmikos tarpe įtampos ir atoslūgio. Tarpe labai pageidautinų mūsų laikais dvasinių apraiškų, reiktų rūpintis laisvalaikio, rekreacijos kultyvavimu: atlaisvinti savo dvasią jos nepažeminant. Viduramžiais Bažnyčia buvo pagrindinė dramos puoselėtoja Vakarų krikščionijoje. Visos šventės baigdavosi misterijų vaidinimu ant katedros laiptų. Tik su naujausiais amžiais tai perėjo į nebažnytines sferas.

8

     Pabaigoje dar į vieną dalyką Vyskupų sinodo dokumentas kreipia mūsų dėmesį: kad pasaulyje yra įvairių ideologijų ir religijų, kurios rūpinasi taika ir tiesa. Tik tuo pasakymu pasitenkinęs, dokumentas mus moko iš principo nesmerkti kitų taikos ir tiesos ieškotojų, bet neskatina mūsų su jomis sutapti. Dokumentas nori tik pasakyti, kad mes santykiuose su kitomis pozityviomis ideologijomis nesivaduotume visų pirma kovos sąlyčiu. Apsiribojimas tik kovos sąlyčiu kuria neperžengiamas ribas, dalijančias žmoniją. Tačiau kovos ne kartą reikia. Ir krikščionybė, ir Senojo Testamento religija ne kartą yra išėjusios į kovą prieš blogio dvasią ir blogus darbus. Bet ne čia yra krikščionijos pati pilnoji aptartis. Ji yra greičiau pašventėja visų tų dalykų, kurie pasaulyje geri ir teisingi. Dėl to mes turime dvejopą uždavinį: neduoti krikščionybės susiaurinti jokiai ideologijai ar religijai, nors ir gerai kokioje nors vienoje srityje, bet taip pat neišeiti į kovą su tomis jėgomis, kurios gali būti naudingos krikščionybės sąjungininkės.

     Kaip matome. Vyskupų sinodo dokumento supratimu, apaštalavimo uždavinys nėra siauras. Jis nėra tik mokymas atmintinai katekizmo atsakymų, ar keleto pagrindinių tikėjimo tiesų. Apaštalavimo uždavinys yra padėti žmogui įeiti į krikščionybę, padėti jam susidaryti krikščioniškais principais paremtą pasaulėžiūrą. Svarbiausias dalykas šiame sudėtingame uždavinyje yra teisingas Dievo ir žmogaus supratimas.

     Šioje apžvalgoje yra išleista vieta, kuri kalba apie religijos nesuplakimą su politine struktūra, nes apie tai reiktų plačiau kalbėti. Čia iškyla tokie klausimai, kaip konfesinių mokyklų finansavimas JA Valstybėse, krikščionio atsakomybė politiniame gyvenime ir tikinčiųjų laisvinimas iš politinės priespaudos. Tų klausimų svarstymas mus nuvestų per toli į šalį. Vyskupų sinodo pareiškimas čia gal naudingas tik tiek, kad mes religinio auklėjimo nepavestume jokioms politinėms institucijoms ir į jį žiūrėtume visų pirma kaip į asmeninį uždavinį.