Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

“TAS ŽODIS TAPO KŪNU” (Jn 1,14)

A. RUBIKAS

     1.    Mus pasiekia daug žodžių. Tačiau ne visais mes susidomim; ne visi randa kelią į mūsų širdį. Vieni gal yra nesimokytos, svetimos, mums nesuprantamos kalbos. Tačiau ir lietuviški, ir nuo mažens žinomi žodžiai kartais praskrenda mūsų nepastebėti.

     Apie aną Žodį, kuris buvo pradžioje, apaštalas Jonas sako, kad jis "tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų", kad apaštalai regėjo jo šlovę (Jn 1,14) ir kad iš jo pilnatvės jie gavo "malonę po malonės" (Jn 1,16). Tas Žodis atvėrė žmonėms duris į Dievo pasaulį. Tas Žodis ieškojo žmonių: ir šventykloje, ir namų pastogėse, ir gatvėse bei aikštėse, ir po atviru dangumi. Jis ieškojo kelio į žmonių širdis: jis jiems atnešdavo džiaugsmo, paguodos ir įkvėpdavo vilties. Jis buvo jų Žodis. Jį paguodos, ir džiaugsmo, ir vilties ištroškę žmonės gaudyte gaudydavo. Tai buvo Žodis, tapęs kūnu. Tai buvo Žodis — Žmogus! To meto žmonių Žmogus.

     2.    Žodžiai susideda iš garsų, rašyti žodžiai — iš raidžių. Šios sudaro 33-jų ženklų alfabetą. Tiek metų anas Žodis "gyveno tarp mūsų", sako Šv. Raštas, tiek metų anas Žodis kartu su žmonėmis džiaugėsi ir kentėjo. Per tuos metus jis sukėlė patį didžiausią perversmą žmonijos istorijoje. Tai buvo Žodis, atsiliepęs į pačius giliausius žmogiškosios širdies troškimus. Tai buvo gyvas Žodis. Tai buvo Žodis — kūnas. Tai buvo Žodis — Žmogus!

     Ir jis, Žodis, kalbėjo žodžiais, tačiau savo meto žodžiais, savo tautos kalba. Jis kalbėjo žodžiais, pilnais gyvybės ir jėgos. Jo žodžiai nebuvo praėjusių vasarų lapai, pageltę ir nuvytę, primeną praėjusius laikus. Tai buvo gyvenamojo meto, gyvenamosios valandos žodžiai, pro kuriuos niekas negalėdavo praeiti, jų nepaliestas, dėl jų nepasisakęs. Jo žodžiai buvo tarsi gyvas kūnas ir kraujas, kurių klausantis, žmones užliedavo nauja tikėjimo ir vilties banga — gyvybės banga.

     3.    Gali būti žodžių negyvėlių, gali būti žodžių lavonų, kurie nieko neprikeltų, nes ir patys yra mirę, panašūs į negyvas alfabeto raides ar rudens lapus. Tiesa, jie gali rudens saulėje suspindėti kaip auksas, mus apgaudami. Bet gyvybės jie negali duoti, nes patys jos neturi.

Kazio Norvilo nuotrauka

     Būna žodžių, kurie sakosi skelbią tiesą žmonėms, bet kuriuose veltui ieškotum meilės žmogui. Štai anas Žodis buvo pilnas tiesos. Kaip toks, jis "dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo" (Tikėjimo išpažinimas) kentėjo ir mirė, kaip vienas mūsų, iš meilės mums. Ar galima kalbėti apie jį be meilės žmogui?

     Būna žodžių, kuriuose pasigendi meilės šių dienų žmogui. Tų žodžių autoriai sako, kad tiesa yra amžina, kad ji niekad nesikeičia ir kad ji gali būti aiškinama vis tais pačiais žodžiais. Tačiau vis dėlto kaip keičiasi mūsų priėjimas prie tiesos! Kaip keičiasi laikui slenkant mūsų pačių žodžiai! Ir kaip kartais būna sunku po pasenusiu, gal net iš apyvartos išėjusiu kalbėjimo būdu atpažinti tiesą. Mes neieškom naujos Evangelijos, kitos! Geresnės mes nė neišrastume, nes Evangelija yra ne žmonių darbas. Ji yra žodis ano dieviškojo Žodžio ir kaip tokia visada liks ta pati ir visada bus nauja. Tačiau kaip negyvenimiškas kartais gali būti mūsų kalbėjimas apie Evangeliją be meilės dabar gyvenančiam žmogui!

     Būna žodžių, kuriuose pasigendi meilės ir mums, lietuviams. Būna sakinių, verstų iš mums svetimos lotynų kalbos ir įnešusių mūsų liturgijon svetimos kalbos dvasią. Tokie vertėjai sakosi norėję mums perduoti gryną, tikrą tikėjimą, nesužalotą, nesugadintą. Bet kaip galima lietuviui perduoti tikėjimą, jo kalbos dvasios nepaisant ir jai net nusikalstant ir tuo pačiu lietuviui tiesos pažinimą apsunkinant? Nejaugi lietuvio tikėjimas gyvuotų jam sunkiai suprantamais (ar visai nesuprantamais) sakiniais, sugadintais svetimos žodėdaros ir sintaksės?

     4. Kartais skundžiamės kitų netikėjimu ir abejingumu Evangelijai. Tačiau tie, kuriems tikėjimo tiesas skelbiame arba apie jas kalbame, yra išsiilgę ne negyvų alfabeto raidžių ir ne žodžių be širdies. Jie išsiilgę žodžių, kurie alsuotų meile tiesai ir jiems; jie laukia žodžių, kurie juose galėtų tapti kūnu.

     Gal mes savo tikėjimo tiesas įpakuojam į popierių, jau išėjusį iš mados, tokį, kokio šiandien niekas nė po pažasčia nenorėtų rodyti, ir teisinamės, kad tai yra bažnytinės tiesos ir kaip tokios turi būti priimtos. Tačiau kas yra pagaliau pati Bažnyčia? Ar neturi Bažnyčia savo istorijos? Ar Viešpats savo Bažnyčia nėra padaręs mus, gyvus žmones, istorijoje besikeičiančius!

     5. Istorijos laikrodis niekad nesustoja vietoje, yra pasakęs Džiovanis Papinis. O vis dėlto ilgą laiką, jo žodžiais, tikėjimo tiesų aiškintojai nusirašydavo pažodžiui nuo kitų aiškintojų, anksčiau gyvenusių ir kitų laikų žmonėms aiškinusių. Aišku, kad jie neklydo. Jie pakartodavo tai, ką ir kaip kiti yra pasakę praėjusių laikų žmonėms. Tačiau tokie aiškinimai būdavo negyvenimiški, praėjusių laikų, ir toks tikėjimo tiesų mokymasis reikšdavo daugiau atminties lavinimą, o ne jomis persiėmimą, ne tikėjimo tiesų tapimą kūnu jų besimokančiuose. Ar ne čia reikėtų ieškoti ir tikėjimo krizės priežasčių?

     7. Antanas Maceina knygoje "Religijos filosofija" sako, kad apreiškimas, "tam tikru metu kilęs, laikosi tam tikro tarpsnio mąstysena bei tam tikros tautos kalba" (I, 73). Jei taip, tai ar neturim teisės reikalauti, kad tikėjimo tiesas ir aiškintų mums mūsų tarpsnio mąstysena ir mūsų kalba; kad ir mes, dabarties žmonės, galėtume jas suprasti ir priimti?

     Noras perduoti tikėjimą praėjusių dešimtmečių ar šimtmečių mąstysena ir kalba, gyvomis, tiesa, senais laikais, bet mirusiomis ar bemirštančiomis šiandien, reikštų stoką meilės tikėjimo tiesoms ir tikintiesiems, nesistengiant tiesti kelių tiesai į dabartinio meto žmones.

     7. Mes ieškome žodžių, kurie būtų skirti mums ir mūsų valandai. Mes ieškom žodžių, kurie pasitiktų mus ten, kur šiandien esam. Mes ieškom žodžių, atsakančių ne į praėjusių laikų, o į dabarties, į mūsų klausimus ar abejones. Mes ieškom žodžių, kurie galėtų pasibelsti ir į mūsų širdį. Mes ieškom žodžių, kurie alsuotų meile ir mums. Mes ieškom žodžių, kurie galėtų tapti kūnu ir mumyse.

     Dieviškasis Žodis "dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus ir tapo kūnu". Jis šiandien ieško mūsų, kad būtume gyvais Jo žodžiais kaip tik dabarties pasauly, išalkusiame tiesos ir meilės kaip ir Kristaus laikais.