Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Tėvynėje

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

KAIP ATRODYS VILNIUS 1978 M.?

     Baigiantis 1977 m. Vilniaus miesto Liaudies deputatų susirinkimas patvirtino respublikos sostinės planą 1978 m. Numatoma, kad miestas didės ir pagrindinis dėmesys bus skiriamas gyvenamųjų namų statybai, ypač naujuose rajonuose — Viršuliškėse, Baltupyje ir Šeškinėse. Planuojama įrengti keturi tūkstančiai du šimtai naujų butų, kurie bus šešiolikos aukštų pastatuose. Virtuvėse vietoje dujinių viryklų bus įrengtos elektrinės. Siekiant pagerinti medicininį aptarnavimą, Antakalnyje bus pradėta statyti didžiausia respublikoje tūkstančio šešių šimtų vietų gydymo įstaiga, teikianti gyventojams įvairiausią medicinišką pagalbą. Lazdynuose bus pastatytas uždaras plaukymo tvenkinys. Viesulo gatvėje ir Viršuliškėse bus pastatytos dvi vidurinės mokyklos, kuriose mokysis apie tūkstantis trys šimtai mokinių. Pradžios mokyklos bus statomos Baltupyje ir Šeškinėse. Mažiesiems Vilniaus gyventojams bus atidaryti keturi vaikų lopšeliai ir vaikų darželiai. Bus pradėta statyti respublikiniai pionierių rūmai ir daug įvairių pastatų, kurių net neįmanoma visų išvardinti. Tai komunistiška propaganda, kurią mes skaitome jų laikraščiuose kiekvieną dieną. Šių išvardintų planų įvykdoma labai mažas procentas.

PIETŲ LIETUVOJE ATSIRADO LŪŠIŲ

     Didžiosios "miškų katės", kaip jas vadina vietiniai gyventojai, pastebėtos Dainavos miškuose: Veisiejų, Petroškų, o taip pat ir mažesniuose miškeliuose. Apie ne vieną šiose apylinkėse apsigyvenusią lūšių šeimą patvirtina šių apylinkių gyventojai, atrasdami papjautų stirnelių, o taip pat ir medžiotojai, pasigirdami gražiu lūšies kailiu.

ĮDOMI PARODA PLUNGĖJE

     "Linų audinių" įmonės darbininkai, priklausantys medžiotojų ir sodininkų draugijoms, surengė parodą. Medžiotojai rodė žvėrių ragus, kailius ir paukščių iškamšas, o sodininkai — valgių stalus "viskas iš bulvių", "viskas iš morkų", "viskas iš obuolių".

SENOSIOS KULTŪROS ISTORIJOS TYRINĖJIMAI KAUNE

     Lietuvos respublikos mokslininkai, tyrinėdami bei atnaujindami Kauno senamiestį, sukaupė didžiulius 15—18 a. buitinių ir puošiamųjų degto molio dirbinių lobius. Įdomiausi pavyzdžiai išstatyti Kauno Valstybinio istorijos muziejaus skyriuje — Perkūno name. Perkūno namai yra vieni iš vertingiausių Lietuvoje civilinės gotikinės architektūros statinių. Šia proga jie gavo savo laikotarpiui atitinkantį turinį.

POVILO KARAZIJOS RINKINIAI

     "Literatūros ir Meno" savaitraštyje Vincas Žilėnas rašo apie didįjį Vilniaus veikėją, o taip pat garsų monetų, medalių ir lituanistinės literatūros rinkėją. P. Karazija savo mėgiamos medžiagos rinkimui turėjo didelį talentą. Lietuvos kultūros istoriją, knygų bei pinigų rinkimą pradėjo dar prieš Pirmąjį Pasaulinį karą. Knygų rinkiniuose turėjo tokių retų spaudinių, kurių net nebuvo galima užtikti Vilniaus didžiosiose bibliotekose. Jo knygų rinkinyje buvo senoji lituanistika iš Marijono Platerio, Euzebijaus Lopacinskio, Marijono Morelovskio, Antano Domoradzikio, Lucijono Uzemblos, Vagnerio ir kitų bibliotekų. Jis turėjo visą Lietuvos statutų rinkinį, kuriame buvo ypatingai retas 1614 m. Lietuvos statutas. Šio statuto yra išlikę tik trys knygos: viena labai gerai išsilaikiusi pas P. Karaziją, o dvi Krokuvos Tautinėje bibliotekoje, kurios jau gerokai apiplyšusios.

     P. Karazijos medalių rinkinyje buvo 18 a. Vilniuje nukalti medaliai, taurės ir žvakidės. Monetų rinkinys buvo pats didžiausias Lietuvos ir Lenkijos valstybėse. Medalius ir monetas jis rinko visą savo gyvenimą. Tokio ypatingo rinkinio neturėjo nė vienas Lietuvos muziejus. Kaip monetų žinovas, parašė keletą knygų: "Vilniaus lobis", "Aluonos, Šklėrių ir Krūminių monetų lobiai". Rankraštyje paliko "Šančių lobis" ir studija "Lietuvos monetos".

     P. Karazijos bibliotekoje buvo apie devyni tūkstančiai pavadinimų knygų, jų tarpe apie keturi šimtai penkiasdešimt knygų apie monetas. 1955 m. jam mirus, knygos, medalių bei monetų rinkiniai perduoti Lietuvos Mokslų akademijai.

VISUMA IR DETALĖS

     Pažodžiui iš "Tiesos": "Gražėja mūsų miestai. Kaip niekada nūnai puošnus Vilniaus Lenino prospektas, Kauno Laisvės alėja. Tačiau drabužį gali sumenkinti nevykusi detalė. Tokiomis detalėmis galima pavadinti parduotuvių vitrinas. Daugelis jų Kauno Laisvės alėjoje vilioja skoningais eksponatais, apšvietimu. Galima pasigėrėti ir sostinės universalinės parduotuvės langais. Bet daugelis, ypač sostinės, vitrinų ar negalėtų būti išradingesnės, patrauklesnės?

     Mūsų įmonės išaudžia daug gražių šilkų ir kitokių medžiagų. Antai Vilniaus senamiestyje, Gorkio gatvėje Nr. 68, esanti parduotuvė jau kelinti metai "vilioja" pirkėjus tais pačiais seniai nublukusios medvilnės rietimais.

     Visuma susideda iš detalių. Ir kiekviena jų turėtų džiuginti praeivį, puošti aplinką".

ORAS LIETUVOJE

     Lietuva yra pereinamoje srityje tarp rytų ir pietų viesulų, todėl žiemos oras yra labai nepastovus: šaltas oras keičiasi su atodrėkiais, naktys gan šaltos, dienomis atšyla. Dėl viesulų Lietuvoje žiemą būna gan daug sniego, o vasarą — lietaus. Jau senovės lietuviai stengėsi pastebėti įvairius gamtos požymius, iš kurių galėtų spręsti apie artėjančią darganą, audrą ar šaltį. Lietuviai, būdami pagonys, ir norėdami sužinoti gamtos paslaptis, šaukėsi į pagalbą savo dievus: mėnulį, saulę, žvaigždes, gyvulius, paukščius ir vabzdžius. Bandymai numatyti orą ateičiai atsispindi daugybėje įvairių patarlių ir spėliojimų. Pavyzdžiui, 19 a. Žemaitijoje Naujiesiems metams buvo priskiriamos tokios žymės: jei Naujųjų metų rytą aušra raudona, tai bus daug darganų. Jei saulė šviesi — gerų metų ženklas. Jei pirmoji Naujųjų metų naktis giedra — metai geri bus. Jei vėjas iš rytų — bus sausra.

     Peržiūrėjus Vilniaus meteorologijos įstaigos duomenis nuo 1900 m., galima pamatyti, kad 25 Naujieji metai buvo šilti — oro temperatūra arti nulio. Dvidešimt šešis kartus oro temperatūra buvo 14 laipsnių Farenheito. Patys šalčiausieji Naujieji metai buvo Vilniuje 1941 m. — 28 laipsniai žemiau nulio (Farenheito). Beveik tokia pati temperatūra buvusi ir 1970 m. Šilčiausi Naujieji metai buvo 1925, 1936, 1959, 1965 ir 1976, kada temperatūra buvo 40 laipsnių Farenheito. 1977—78 metų žiema Lietuvoje gan šalta ir daug sniego.

VINCO PIETARIO 75-TOSIOS MIRTIES METINĖS

     Literatūros žurnale "Pergalėje" V. Kuzmickas prisimena, kad tolimoje Novgorodo apylinkėje, Uštiužnos mieste, baigdamas penkiasdešimt antruosius gyvenimo metus, mirė žymus lietuvių rašytojas Vincas Pietaris. V. Kuzmickas buvo nuvykęs į Uštiužnos miestą ir, padedamas uštiužnietės Tatjanos Ivanovos, surado rašytojo kapą prie Kazanės cerkvės esančiose Kapinėse. Vietinis laikraštis "Vperiod" išspausdino straipsnį "Lietuvių rašytojas — Uštiužnos pilietis". Šiame straipsnyje labai plačiai aprašoma V. Pietario kūryba, kuri buvo parašyta toli nuo gimtojo krašto, būtent, Uštiužnos mieste, kuriame rašytojas dirbo zemstvos samdomu apskrities gydytoju.

     V. Pietaris buvo susipratęs lietuvis. Domėjosi lietuvių literatūra ir istorija. Jis pirmasis iš lietuvių rašytojų parašė istorinį romaną "Algimantą", kuriame iškelia tautiškumą ir pasiaukojimą. Romanas patrauklus savo nuotykiais su paslaptingomis pilimis, miškais ir ežerų salomis.

     V. Pietaris skelbė, kad lietuvių tauta atkeliavusi iš Indijos pro Balkanus, Apeninus ir net Pirenėjus į Pabaltyjį. Savo teigimą rėmė sanskrito, graikų, lotynų ir lietuvių panašiai skambančiais žodžiais. Šią jo vaizduotę rėmė kun. A. Dambrauskas, kuris irgi buvo ištremtas į Uštiužną.

     Lankantis V. Kuzmickiui Uštiužnoje, miesto deputatų taryba nutarė įamžinti V. Pietario atminimą, sutvarkant jo kapą ir atidengiant atminimui lentą prie namo, kuriame V. Pietaris gyveno. Turtingame ir labai lankomame kraštotyros muziejuje, buvusioje Uštiužnos katedroje, statytoje 1685 —91 m., kurioje ir V. Pietaris ne kartą buvojo, nutarta įsteigti V. Pietario muziejaus skyrių.

JUOKAI IŠ LIETUVOS RASA — ŽIEMĄ ŠARMA

     Užėjau į garsųjį Raseinių restoraną, "Rasa" pavadintą, pavalgyti. Sėdžiu. Laukiu. Šalta kaip lauke. Rankų pirštus papučiu — ir šilčiau, o ką daryti su kojomis? Nepapūsi. Pradėjau trypti iš viso vieko. Pagaliau pasirodo padavėja. Tokia nieko, su kailinukais.

     —    Ko chuliganiji čia? — klausia.

     —    Jūsų toj "Rasoj" kaip ledainėj, — sakau. — Peršalsiu.

     —    Kokia čia tau rasa, — dėsto padavėja. — Žiemą rasa pavirsta šarma.

     Buvau sugėdintas. Tačiau ir prekybininkai apsileidę: iki šiol kabo vasarinis pavadinimas "Rasa". Pakeisti jį reikėtų.

LIETUVIŲ LITERATŪROS ISTORIJA

     "Vagos" leidykla išspausdino 958 puslapių rusų kalba veikalą, kuriame apžvelgiama lietuvių literatūra nuo 16 a. iki šių dienų. Veikalą paruošė respublikos Mokslo akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, padedamas Maskvos literatų. Tokia knyga išleista pirmą kartą; paruošė grupė autorių: K. Doveika, V. Galinis, L. Gineitis, V. Kubilius, R. Mikšytė, K. Nastopka, R. Pakalniškis, A. Samulionis, V. Vanagas, A. Zalatorius, J. Žėkaitė ir kt. Leidinio tikslas — supažindinti su lietuvių literatūra visus Sovietų Sąjungos skaitytojus. Vyriausias veikalo redaktorius — J. Lankutis. Knygoje taip pat išspausdinti lietuvių rašytojų portretai.

KASMETINĖS ŽIRGU LENKTYNĖS DUSETOSE

     Pirmąjį vasario šeštadienį, nesvarbu ar šalta, ar sninga, ar siaučia pūga, seni ir jauni važiuoja į Dusetų miestelį, prie kurio, ant užšąlusio ežero, įvyksta arkliais važiuojančių lenktynės. Dusetiškiai pasakoja, kad artėjančią žirgų lenktynių dieną jie jau pajunta prieš savaitę. Tada beveik: į kiekvieną kiemą atvažiuoja metus ar dar ilgiau nematyti giminės arba jaunystės draugai. Miestelis sukrunta, ima ruoštis, puoštis: iškabina vėliavas, gamina skaniausius aukštaitiškus valgius bei putojantį alutį. Groja orkestras, leidžiamos raketos ir pagaliau paskelbiama varžybų pradžia. Šiemet dalyvavo apie šimtas važiuotojų, tarp kurių buvo ne tik vyrai, bet ir moterys.

     Ant Sartų ežero žirgų lenktynės jau vyko 19 a. pabaigoje. Tada Dusetų apylinkės dvarininkai atsivežę ristūnų veislės žirgų iš Rusijos ir Latvijos. Pradžioje buvo lenktyniaujama tiesiu keliu, o vėliau ratu, kurio ilgis viena mylia. Pirmosios viešosios lenktynės ant Sartų ežero įvyko 1934 m. Tada jose dalyvavo šešiasdešimt važiuotojų. Nuo 1950 m. šios lenktynės paskelbtos respublikinėmis. Joms skiriama vienuolika dovanų, o žirgai skirstomi pagal amžių. Taigi sena žmogaus ir žirgo draugystė tęsiasi. Tai patvirtina kasmetinės lenktynės ant Sartų ežero.

PIRMAUJANČIOS MOKYKLOS

     Socialistinio lenktyniavimo per praėjusių metų antrąjį pusmetį nugalėtoja pripažinta Šiaulių 43-ji vidurinė miesto technikos mokykla. Jai paskirta pereinamoji raudonoji vėliava ir pirmoji piniginė premija. Kaimo mokyklų socialistiniame lenktyniavime antrą kartą iš eilės raudonąją vėliavą ir piniginę premiją laimėjo Raseinių Darbo raudonosios vėliavos 10-ji vidurinė kaimo profesinė technikos mokykla.

MONGOLIJOS LAIKRAŠČIAI APIE LIETUVĄ

     Apie dvidešimt Mongolijos laikraščių išspausdino "Naujienų" paruoštą medžiagą apie Lietuvą. Mongolijos laikraščių puslapiuose apžvelgiama šiandieninis Lietuvoje gyvenimas ir jis palyginamas su kitomis respublikomis. Mongolijos skaitytojams pasakojama apie įmonių darbą Lietuvoje, apie žemės ūkio pažangumą, darbininkų laisvalaikį ir kitas Lietuvos respublikos naujienas.

LIETUVOS KRAŠTO TYRINĖJIMO PARODA

     Dailės parodų rūmuose atidaryta kraštotyros darbų paroda, kurioje galima pamatyti mūsų kraštotyrininkų darbus. Lietuvoje kraštotyrininkų draugija turi šešiasdešimt septynis tūkstančius narių. Kraštotyrininkai šioje parodoje stengėsi sukaupti kuo daugiau medžiagos apie darbo žmones, jų socialines lenktynes, nugalėtojus, norėdami parodyti, koks dvasiškai turtingas yra tarybinis žmogus. Parodos lankytojai mato įmonių metraščius bei daugelio kolūkių ir mokyklų istorijas. Ypatingai globojami respublikoje esantieji istorijos ir kultūros paminklai, kurių priskaičiuojama iki dešimties tūkstančių. Krašte yra du šimtai trisdešimt šeši visuomeniniai muziejai, kuriuose sukaupta šimtas septyniasdešimt tūkstančių vertingų dalykų.

     Geriausi parodos vienetai buvo apdovanoti. Pirmoji vieta —- Kauno miesto skyriui, antroji — Kapsuko ir Šilalės rajonams, trečioji — Alytaus ir Kaišiadorių kraštotyrininkams.

PAŽODŽIUI IŠ “TIESOS”: PINIGUS PAIMTI GREITI

     "Gyvenu Pakruojo rajono Linkuvos miestelyje ir dirbu "Aušros" kolūkyje šaltkalviu. Pernai, spalio pradžioje, pirkau rajono Kuro kontoroje tris tonas briketų. Nuvažiavau į Šiaulius jų parsivežti. Ten eilėje išstovėjau iki pietų. Po pietų buvo pasakyta, kad sugedo transporteris ir tuščiomis turėjau grįžti namo. Spalio pabaigoje kolūkio pirmininko vėl prašiau mašinos. Vėl važiavome. Tą sykį darbuotojai paaiškino, kad remontuojama Durpių briketų gamykla. Ką gi, teko trečią kartą eiti pas pirmininką ir prašyti, kad skirtų sunkvežimį. O prašyti buvo gėda, nes mašinos labai reikalingos ūkiui. Išvažiavome ketvirtą valandą ryto, bet kuro vėl negavau.

     Nesuprantu, kiek galima varginti žmones? Argi galėjo baigtis fondas, jei už durpes jau seniai užmokėti pinigai? Kaip gi čia yra: parduoti parduoda, pinigus paima, o prekių neatiduoda."

     Mums labai aišku be paklausimo — tai komunistinė santvarka, kurioje darbo žmogus aprūpintas propaganda ir melu, bet tik ne kasdieniniais reikmenimis: jis apiplyšęs, alkanas ir sušalęs.

ARTISTAI IŠ LIETUVOS AIRIAMS SUTEIKĖ DAUG NEUŽMIRŠTAMU AKIMIRKŲ

     "Didelis kultūrinio gyvenimo įvykis!" "Tikra paprastų žmonių kūryba!" Taip Airijos spauda rašo apie Lietuvos TSR meno meistrų pasirodymus Dubline. Lietuvių artistų pasirodymai Airijos sostinėje užtruko septynias dienas. Per tą laiką jie surengė dvylika pasirodymų ir kiekvieną kartą, kur jie koncertavo, salės buvo perpildytos.

     Airijos žmonėms labai patiko kanklių ir birbynių muzika, kurią atliko Lietuvos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo Valentino Leimonto vadovaujamas kvartetas. Ilgais plojimais žiūrovai apdovanodavo Antaną Smolskų, kuris birbyne atliko kompozitoriaus J. Švedo kūrinius. Kiekvienas Lietuvos TSR Valstybinio operos ir baleto teatro solistės Irenos Milkevičiūtės atliktas kūrinys sukeldavo žiūrovuose audringus plojimus. Taip pat svečiai iš Lietuvos koncertavo ir per televiziją. Jiems visiems buvo įteikti Dublino miesto garbės piliečių diplomai.

GAMINIAI BŪSIMAI MASKVOJE OLIMPIADAI

     "Jiesios" bandomoji dailiosios keramikos gamykla gamina net trisdešimt tris gaminius, iš kurių dvidešimt trys skirti būsimai Maskvoje tarptautinei olimpiadai prisiminti.

PAGUODA IŠ LIETUVOS

    Kalėjimuose per daugelį metų sveikatą praradęs ir Lietuvon grįžęs vienas asmuo rašo:

    "Prieš tris savaites buvo šv. Lauryno atlaidai. Oras gražus, išsipuošę visi išgužėjo iš klebonijos į bažnyčią. Likau tik aš vienas, begulįs ant sofos, virš kurios kabojo didelis gražus kryžius iš juodo ąžuolo, ir kančia iš nerūdijančio plieno. Pasidarė gūdu širdyje, ir akys pasidarė pilnos...

    —    Viešpatie, — prašnabždėjau, — per savo ir mano kančią prašau Tave, palaimink šituos atlaidus. Teikis atvesti prie klausyklų daug nusidėjėlių, padaryk vaisingas šv. Komunijas, būk visiems dosnus ir maloningas...

    Po atlaidų, atleidęs paskutinius žmones, apie pusę ketvirtos valandos grįžta klebonas su talkininkais į kleboniją, visas šlapias ir pareiškia:

    —    Jau vienuolika metų atidirbau A. parapijoje, bet tokio "Lauryno" nemačiau. Vien Komunijos išdalijau visą didžiąją komuninę, talpinančią daugiau kaip tūkstantį komunikantų. Keturiese klausėme išpažinčių nuo aštuntos valandos iki trečios... Malėme "grūdus" pakeltomis girnomis (t.y. labai greit atleisdami penitentus, be jokių klausinėjimų, Red.) Baltais rūbais keturiasdešimt vaikučių prisiartino prie Dievo stalo, lydimi špaleriais tautinius drabužius vilkinčio jaunimo. Pamaldas puošė stiprus choras, atlikęs per sumą šv. Liudviko Mišias. O minių šūstis, o karštis! Visa didesnei Dievo garbei!..

    Tą laišką rašęs tris dienas ir po to blogai miegojęs. Suprantama, nes pasitempė ir išvargo. Atsiminkite jį savo maldose — prašo.