Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Vaikų lepinimas

Jonas Miškinis

     Pasak pedagogų bei psichologų, vaikų, ypač vienturčių, lepinimas susijęs su pralaimėjimu. Kai tenkinamos visos vaiko užgaidos, jo norai auga valandomis. Tėvai tokia savo meile vaikus gadina. Lepina juos, skatinami geriausių norų: girdi, vienas yra silpnos sveikatos, kito nervai suirę, trečias auga be tėvų pas senelius, ketvirtojo šeimoje nesutarimai ir t.t. Slenka metai, tos "bėdos" lyg išnyksta, užmirštamos, o lieka tik sugadintas žmogus, kurio charakterio nebeįmanoma pakeisti.

     Tačiau ar tėvų meilė turi reikštis tik materialinių vaiko norų tenkinimu? Ne. Tėvai, atimdami iš vaiko pareigas šeimai, namams, visuomenei, pasėja jame nepilnavertiškumo sėklą, ir nėra ko savęs raminti, kad viskas susitvarkys vaikui užaugus. Bet tada jau bus per vėlu, nes vaikai, pripratę būti "pasaulio centru", žino tik teises, nenori nieko dirbti ir dažnai kai kurie net mėgsta reikšti savo nuomonę, kurios dar neturi. Tokie nebemoka kovoti su kliūtimis ir trūkumais.

VIENTURČIŲ VAIKŲ SVEIKATINGUMAS

     Jau senokai spaudoje buvo paskelbti medikų mokslininkų tyrimai apie vienintelio vaiko šeimoje psichinės sveikatos problemą. Be to, nustatyta, kad šeimų, turinčių tik vieną vaiką, daugėja. Tėvai vienturčiu vaiku labiau rūpinasi, ypač jo sveikata. Tai savaime suprantama: tėvai bijo netekti savo vienintelio vaiko. Taigi ligos baimė užvaldo ne tik tėvus, bet ir vaiką, kuris pasidaro labai jautrus visokiems savo negalavimams. Stebėjimai rodo, kad tokie vaikai linkę sirgti hipohondrine neuroze (įsivaizdavimo liga), be to, jie daug sunkiau išgydomi nuo bet kokių ligų.

     Taip pat ištirta, kad viskuo aprūpinto šeimos vienturčio vaiko charakteris įgyja būdingų neigiamų bruožų, turinčių įtakos jo psichikai ir kliudančių jo adaptacijai visuomenėje— socialiniam prisitaikymui. Tokie vaikai greičiau įsižeidžia, palyginti su bendraamžiais iš gausesnių šeimų.

TĖVŲ GLOBA IR DIDELIS RŪPINIMASIS

     Pedagogai skatina tėvus kaupti specialias pedagogines žinias, kad mokėtų saugoti savo vaiko psichinę sveikatą ir sugebėtų ugdyti tvirtą, optimistinį vaiko charakterį.

     Juk ne retai pasitaiko, kad tokie vaikai iki pat mokyklos nemoka patys apsitarnauti — apsirengti ir pan. Mat, viską už juos darė tėvai, saugodami vaiką nuo gyvenimo sunkumų ir tuo pačiu užgoždami bet kokią vaiko iniciatyvą. Stebėjimai rodo, kad užaugę tokie vaikai jaučia gyvenimo beprasmiškumą, yra be perspektyvų. Taigi per didelė tėvų globa ir rūpinimasis kartais trukdo vaiko emocinį brendimą, skatina jo pasyvumą. Psichologų tyrimai rodo, kad tokie vaikai, nors yra išprusę ir normalaus intelektualinio išsivystymo, emociškai dar nesubrendę. Ši psichikos ypatybė dažnai trukdo socialiniam prisitaikymui tarp draugų, kurių patyčios, agresyvumas sukelia liguistus, sunkius psichinius išgyvenimus. Tad "namų šiltnamis" negrūdina psichinės ištvermės, kuri būtina, kad vaikas įveiktų konfliktus su aplinka. Nesugebėdamas apsisaugoti nuo draugų agresyvumo, toks vaikas sunkiai pakelia menkiausias smulkmenas. Apatija, baimė, pesimizmas, neryžtumas tampa pastoviais vaiko charakterio bruožais, kurie išlieka ir subrendus. Dėl to jam sunkiau bendrauti su žmonėmis, jis sielojasi, kad neturi draugų. Iš čia vėl kyla įvairios neurozės. Tai žinodami, tėvai visada turėtų stengtis, kad jų vaikas turėtų draugų.

     Pažymėtina, kad bendravimo sunkumai su kitais vaikais ir žmonėmis gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių. Lepinimas, nuolatinis vaiko savybių, kartais visai neturimų, gyrimas ugdo nekuklumą, išpuikimą, savęs aukštinimą. Visa tai jau savaime sukelia konfliktus ir sudaro barjerą tarp vaiko ir jo draugų.

     Namuose, būdamas užsispyręs ir agresyviai elgdamasis, vaikas pasiekia visko, ko nori, bet, laikydamasis tos pačios taktikos su draugais ir aplinkiniais, nieko nelaimi. Taigi vėl čia pasireiškia konfliktas. Kai tokie vaikai nepatenkina savo užgaidų, jie atkakliai to siekia užsispyrimu, agresyviais užsipuolimais, isterišku verksmu. Dėl to dažnai suserga isterinėmis neurozėmis. Kai kurie charakterio bruožai, kaip liguistos asmenybės ypatybės, išlieka visą gyvenimą ir trukdo socialiniam bendravimui.

     Tėvai, augindami vienturtį vaiką, nuo pat mažumės turėtų ugdyti jo savarankiškumą ir aktyvumą, parūpinti jam darbo namuose. Tik tada jis labiau pajus savo pilnavertiškumą. Ypač svarbu nuolat skatinti ryšius su draugais. Bendraudami tarpusavyje, vaikai įgyja socialinių įpročių, sušvelnėja egoistiniai bruožai. Pasak psichologų mokslininkų, svarbu skatinti ir altruizmą, kad vaikas neįprastų tik gauti, bet jau iš mažens dalytųsi gėrybėmis su kitais.