Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

MAHOSADHOS SPRENDIMAS

Indų pasaka

     Viena moteris savo vos gimusį kūdikį nunešė į išminčiaus Mahosadhos tvenkinį maudyti. Numaudžiusi kūdikį, motina paguldė jį ant kranto tarp savo drabužių, pirma jom nusausinusi veiduką, o pati nuėjo maudytis.

     Tuo akimirksniu viena pabaisa pastebėjo vaikutį. Norėdama kūdikį praryti, pabaisa, pasivertusi moterimi, tarė:

     —    Koks gražus kūdikis, bičiule! Ar tai tavo sūnelis?

     —    Taip, — atsakė motina.

     —    Leisk man jį maitinti.

     —    Gali, — atsakė motina.

     Pabaisa paėmė kūdikį ant rankų, pažaidė kiek ir staiga ėmė bėgti. Moteris, pamačiusi bėgant ją, ėmė vytis ir pavijusi tarė:

     —    Kur tu eini su mano sūneliu?

     —    Kodėl tu atimi man mano vaiką? — atsakė pabaisa.

     —    Tai mano sūnus!

     Taip jos besibardamos priėjo prie Mahosadhos namų vartų. Išminčius, išgirdęs triukšmą, paklausė, kas čia darosi. Ir išgirdo, kodėl abi moterys ginčijosi. Žiūrėdamas į pabaisos raudonas, be blakstienų akis, jis bematant suprato, katra moteris yra pabaisa. Bet išminčius, nieko nesakydamas, paklausė:

     —    Ar jūs vykdysite tai, ką aš įsakysiu?

     —    Mes darysime, ką tu liepsi, — atsakė abi moterys.

     Išminčius pabrėžė ant žemės liniją, padėjo ant linijos kūdikį ir liepė vienai laikyti jį už rankų, o antrai už kojų.

     —    Dabar jūs abi turite traukti vaiką į savo pusę. Jis yra tos moters sūnus, katra jį įtrauks pas save.

     Moterys ėmė traukti. Bet vos tik truktelėjus, kūdikis iš skausmo pravirko. Tai išgirdusi, tikroji motina bematant paleido kūdikį, o pati gailiai pravirko. Išminčius kreipėsi į susirinkusią minią:

     —    Ar motinos, ar svetimos širdis gailisi kūdikio?

     —    Motinos širdis. Išminčiau.

     —    Ar ta, kuri laiko vaiką, ar kuri vaiką paleido iš rankų yra motina?

     —    Toji yra motina, kuri paleido kūdikį, Išminčiau, — atsiliepė minia.

     —    Ar jūs dabar žinote, kas yra vaiko vagis?

     — Nežinome, Išminčiau, — atsiliepė visi.

     —    Ji yra pabaisa, ji norėjo vaiką praryti.

     —    Kaip tu tai žinai? Išminčiau?

     —    Jos žvilgsnis kietas, jos akys raudonos, ji neturi šešėlio ir jos širdis nejaučia gailesio.

     Po to išminčius kreipėsi į pabaisą:

     —    Kas tu esi?

     —    Aš esu pabaisa, pone.

     —    Kodėl tu pagriebei kūdikį?

     —    Aš jį norėjau sudraskyti.

     —    Apakusi kvaile, už savo blogus darbus buvusiame gyvenime tu esi pabaisa. Dabar tu vėl piktai pasielgei. Tu tikrai esi apakusi kvailė.

     Ją išbaręs, papasakojo pabaisai penkis pradžios mokslo dalykus ir liepė eiti. O kūdikio motina padėkojo išminčiui Mahosadhai sakydama:

     —    Gyvenk ilgai, Išminčiau!

     Ir, paėmusi kūdikį ant rankų, nuėjo.

     Sulietuvino Z. Tenisonaitė