Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

TVIRTOSIOS ATRAMOS BEIEŠKANT

I. SAUNORIS

     Geros valios žmonių mūsų tarpe yra nemaža. Tenka tik atidžiau pažiūrėti į priežastis, kai bandoma kai kuriais reiškiniais padejuoti. Ar nevertėtų padaryti lietuvių išeivijos profilio — tautinio, religinio, kultūrinio, ekonominio, biologinio — nuodugnesnę studiją? Objektyviau vertinant reiškinius, atitinkamai planuojant ir dalykus kreipiant gerąja linkme, galima daug padaryti.

     Dr. Jonas Šliūpas buvo veiklus patriotas. Tačiau praradęs tikėjimą, uoliai visą gyvenimą dirbo lietuvių nureliginimui, lyg tai būtų jiems asmeniškai naudinga ar tautiniam susipratimui reikalinga. Net ir jo patriotinis darbas niekams nuėjo, kai jo auklėtiniai vėliau susirikiavo Maskvos komunistų kryptimi.

     Vyskupas M. Valančius buvo taip pat patriotas ir didelis kovotojas prieš rusų priespaudą. Dirbo planingai, keldamas savųjų moralę, švietimą, blaivumą, religinį ir tautinį sąmoningumą. Kai atėjo didysis sukilimas prieš rusų valdžią, tam sukilimui nepritarė, nes aiškiai matė, kad bus pralaimėta. Draudė savo kunigams dalyvauti tame sukilime, užsitraukdamas net įtarimo iš savųjų.

     Tačiau ne vienas iš kunigų nuėjo su sukilėliais, bent jau jiems padėti morališkai. Vieni jų baigė gyvenimą kartuvėse ar sušaudomi, kiti bėgo iš savo tėvynės. Būdingas yra gyvenimas kun. Dembskio, sukilimo dalyvio, didelio patrioto, atbėgusio į Ameriką. Jis — greitos veiklos vyras, kovų nuotaikos pagautas, pradėjo bodėtis Dievo ir žmonių sielos išganymo darbais ir pamažu nukunigėjo. Įsijungęs į patriotinę Dr. J. Šliūpo veiklą, ėmėsi jam talkininkauti ir jo priešreliginėje veikloje. Jis Šliūpo šeimoje ir nukaršo.

     Ypatingų ir gana skirtingų sąlygų vejami, lietuviai išeiviai yra pasklidę po pasaulį. Jų patirtis tėvynėje, turėti išgyvenimai, gyvenimo pasikeitimai yra giliai įspaudę būdingas žymes ir į jų nusiteikimus, kuriuos jie daugiau ar mažiau perduoda ir savo vaikams. Arčiau įsižiūrėjus, tai išblokšto, blaškyto ar kovojusio žmogaus charakteringų bruožų mozaika. Vieni tokių žmonių

Rūtos Augiūtės nuotrauka    Rytinių JAV architektūra

gali vėliau susiformuoti į nekantrius kovotojus, kiti — į apsivylusius nuošaliuosius, dar kiti — valdžios ar vadovybės nemėgstančius, autoritetų ir organizacijų vengiančius, vėl kiti — į savanaudžius ir t.t.

     Vienų lietuviška veikla ir nuotaikos yra klubinio pobūdžio: jiems malonu su senaisiais draugais susitikti, papramogauti, pasikalbėti, išgerti. Kiti būna patraukti organizacinio žaidimo, pasiklausyti autoritetų, būti išrinktiems į valdybas, įsigyti sau autoriteto ir t.t. Įdomu, kad vieni ir kiti dažnai pasijunta fariziejiškais patriotais, yra linkę rūšiuoti ir lengvai pasmerkti kitokius lietuvius.

     Tikrai patriotinė veikla, lygiai kaip ir nuoširdi religinė veikla, yra iš esmės apaštališka: visų ieškanti, visus nuoširdžiai traukianti į savųjų tarpą, kantri ir lengvai nepasmerkianti dėl skirtumų, norinti tik padėti. Tokių apaštališkų nuotaikų lietuviai turėtų būti renkami įvairių lietuviškų sambūrių vadovybėn. Jei jie asmeniškai daug ko ypatinga ir nepadarys, tačiau jie bent neatstums tos daugybės jautresniųjų, kurie negali pakęsti tų "tikrųjų", ryškiomis partinėmis spalvomis nuskaidrintų, galios pajautimu ar autoritetu dominuojančių ar šiaip nejautrių paprastam savųjų broliškumui.

     To laužyto žmogaus išgyvenimo nuotaikos yra ryškiai jaučiamos naujųjų ateivių tarpe. Jei religiniu atžvilgiu jų pasikeitimo ir negalima lyginti su Dembskio, tačiau galima jausti nemažas paviršutiniškumas ir abejingumas. Todėl nėra dvasinių pašaukimų iš tų lietuvių šeimų — būdingas menko religinio entuziazmo ženklas. Šiaip dauguma lietuvių jautriai išgyvena rusų priespaudą tėvynėje, tačiau nerodo gyvesnių pastangų padėti religiniu gyvenimu. Tai vėl negilaus tikėjimo ženklas. Atrodo, kad Fatimos Marijos reikalavimai turėtų būti vykdomi kiekvieno lietuvio kataliko, ir šiaip ruošiamos nuolatinės organizuotos maldos už tėvynę. Tikinčiam žmogui tai yra tikriausias kelias laimėti. Deja, pirmiausia žvalgomasi politinės svetimųjų pagalbos ar net karo. Organizuojami parašų rinkimai senato ir kongreso nariams dėl archyvinės reikšmės rezoliucijų: prašoma pagalbos tų, kurių dalis jau patys yra raudonieji, o kitų dauguma yra menkai orientuoti...

     Svarstomi klausimai, ar kunigams galima šokti ir panašios menkystės, kada reikėtų visiems nuolatine malda ir atgaila, tai yra, gilesniu krikščionišku gyvenimu siekti Dievo permaldavimo ir pagalbos. Vardan tautinio bendravimo ir solidarumo dažnai puotaujama ir girtaujama (net ir laidotuvių proga), o iš tikrųjų reikia nuolatinės aukos saviesiems...

     Tautinė ir bendruomeninė atsakomybė vis labiau visur išryškėja. Turime labiau kiekvienas pajusti atsakomybę už savuosius Dievui ir tėvynei. Piligrimo kelionėje į amžinybę daug savųjų yra nustumiami į tautinius ir religinius pagriovius, paliekant juos užmirštus... Ar daug atsiras šv. Pranciškaus Asyžiečio pasiryžimo būti gydančiu balzamu ir religinėms, ir tautinėms savųjų žaizdoms, nešti gryną ir tikrai brolišką meilę saviesiems, kuri atgaivintų juos ir suvienytų?

     Tos padėties akivaizdoje vertėtų rimtai pasvarstyti, ar mūsų visuomeniniai katalikiškieji laikraščiai yra veiksmingi, ar jie neperdaug užsiėmę įvairiais menkaverčiais dalykais, ar neturėtų būti labiau apaštališki. Jų turime nemaža. Jie, su mažomis išimtimis, panašūs vienas į kitą, tik skirtingose vietose leidžiami.

     Bent vienas iš jų turėtų būti tiesioginėje katalikiškosios doktrinos tarnyboje. Gyvenimo įvykiai ir reiškiniai turi būti aiškiai peršviečiami ta doktrina ir tokiu būdu vertinami. Svarbieji tikėjimo ir moralės klausimai turi nemažiau vietos rasti, kaip politiniai, ekonominiai ir visuomeniniai.

     Tokie laikraščiai daugėja anglų kalba. Juo labiau jų reikia mums. Pavyzdžiui, Ambassador College (Pasadenoje, Kalifornijoje) leidžia pusmėnesinį "Plain Truth". Laikraštis siuntinėjamas veltui kiekvienam norinčiam jį skaityti. Spausdina beveik 4 milijonus kiekvieno numerio. Išsilaiko iš skaitytojų aukų. Duoda įdomias ir teisingas tarptautinės politikos apžvalgas, nuodugniai nagrinėja visus svarbiuosius laiko įvykius ir reiškinius, kartu nemaža ten ir teologinių straipsnių, traukliai parašytų, nors savo turiniu kartais siaurai sektantiškų. Laikraštis yra paskelbęs mokslinę evoliucijos teorijos kritiką ir daug kitos krikščioniškos argumentacijos prieš ateistinę pasaulėžiūrą.

     Argi negalėtume mes išlaikyti panašaus laikraščio, kuris veiksmingai ir plačiai tarnautų Dievui ir mūsų tautai? Jis turėtų būti siuntinėjamas kiekvienam lietuviui. Ir religinės, ir patriotinės minties mecenatų jo leidimui atsirastų pakankamai, ir skaitytojų dauguma jį paremtų. Jis pagilintų mūsų religinį ir tautinį sąmoningumą, pasiektų religiškai ir tautiškai atšalusius, jungtų visų kraštų išeivius lietuvius ir jų vaikus.