("Laiškų lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)

GRAŽINA KRIAUČIŪNIENĖ

     Nors dolerio vertė vis krinta, tačiau bet kokiame Amerikos miestelyje galima užtikti vienokį ar kitokį banką. Bankas įvairiai žmonių naudojamas: vieni ten eina paskolos ieškoti, kiti — santaupas padėti. Pinigų gavimas ir paskolinimas bankui yra vienodai reikalingi. Jei visi žmonės pinigus iš banko atsiimtų, bankas subankrutuotų. Antra vertus, jei niekas iš banko neskolintų, tik dėtų, bankas taip pat neišsilaikytų. Tad bankai vilioja žmones pas juos taupyti, siūlydami įvairias dovanas, patogesnes sąlygas, bet taip pat siūlo paskolą įvairioms pramonėms su įvairiopais palengvinimais. Tėvai taip pat jau nuo mažens moko vaikus taupyti centus — krauti į stiklinį paršiuką, o ne į krautuvininko kišenę.

     Panaši sistema randama ir žmogaus emocinėje santvarkoje. Vietoj centų čia kraunama meilė, užuojauta, padėka, pyktis, pagieža, baimė ir t.t. Norint sveikai augti, reikia šį "banką" taip pat kontroliuoti, būtent: kiek įdedi, tiek ir išimi. Asmuo, priverstas vis duoti, pats nieko negaudamas, ilgainiui subankrutuos. Taip pat asmuo, kuris vis krauna "santaupas" į banką, nieko neduodamas kitiems, geriausiu atveju tampa pirmos eilės egoistu, o blogiausiu — išvysto depresiją iki savižudybės. Panašiai galima apibrėžti ir vaikų auklėjimo ekstremus — vieniems duodama visiška valia, kiti visą laiką kontroliuojami ir varžomi. Abu auklėjimo metodai vaikams vienodai kenksmingi.

     Bandant rasti sveiką pusiausvyrą emocinėje srityje, pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kaip žiūrima į skirtingas emocijas mūsų gyvenamoje kultūroje. Pirmiausia greit galima pastebėti, kad skirtingos emocijos vadinamos geromis arba blogomis. Meilė, altruizmas, dėkingumas, nuolankumas visuomet yra labai pageidaujamos, geros dorybės, o pyktis, pavydas, kerštas, pagieža yra laikoma blogomis. Dažnai girdimi tokie pasakymai: "pyktis grožiui kenkia", "išauklėti taip nesielgia", "nesielk kaip laukinis". Tokie pasakymai nuo ankstyvų dienų pabrėžia nepriimtino elgesio dėsnius. Taip vaikai nuo mažens mokomi "emocinės banko sistemos", neatsižvelgiant, kad neišbalansavus visų emocijų "taupymo-išlaidų" sistemos, gaunami labai žalingi rezultatai. Pvz. per paskutiniuosius kelerius metus pasirodė studijų, bandančių patikrinti, ar emocinė sveikata ir vėžio liga turi ką nors bendra. Lawrence LeShan ("You Can Fight for Your Life: Emotional Factors in the Causation of Cancer") cituoja tris emocinius aspektus, žymiai dažniau pasitaikančius vėžio ligoniuose. Nors ši studija buvo daug kritikuojama, nes per mažai ligonių buvo tikrinta, tačiau atsirado ir kitų panašių studijų, kurios pripažįsta, kad ilgesnis emocinis įtempimas gali sukelti vėžį.

     Kodėl meilė laikoma labai kilnia emocija, o pyktis bloga? Konkrečiau atsižvelgus į šių jausmų išreiškimo rezultatus, kartais randamas mažas skirtumas. Statistika rodo, kad daugumas žmogžudžių savo vaikystėje nesijautė mylimi savo tėvų. Tad jų duodama meilė kitiems nebuvo grąžinta. Ilgainiui ši meilė išsivystė į neapykantą visai žmonijai, ir toks asmuo, paėmęs šautuvą, iškeliavo visiems keršyti.

     Kitą šios padėties ekstremą autorius pailiustruoja Lizos istorija. Pirmą kartą pamatęs Lizą, jis manė, kad tai nesubrendusi septyniolikmetė. Ji bandė nusižudyti ir iš ligoninės buvo atsiųsta į protinės sveikatos centrą. Terapijai pasibaigus ir patikrinus Lizos kartoteką, paaiškėjo, kad ši mergaitė yra 37 metų moteris. Jos emocinis brendimas bei gyvenimo pažinimas buvo smarkiai motinos suvaržytas, nes nuo mažens ji buvo liguista, ir motina ją labai mylėjo bei saugojo nuo bet kokio nuovargio. Per visą savo gyvenimą ji nebuvo baigusi nė vieno pradėto darbelio, pvz. mokyklos, siuvinėjimo, knygos skaitymo ir pan. Motina, pastebėjusi mažiausią dukters nuovargį, viską iš jos atimdavo ir pati pabaigdavo. Ilgainiui Liza jautė kad kažin kas negerai, tačiau negalėdama nuspręsti, ką ir kaip tvarkyti, nutarė nusižudyti. Terapijos grupėje ilgainiui ji pajėgė savo sutvinkusias emocijas (ypač pyktį prieš motiną) išvėdinti ir tolimesnį gyvenimą savarankiškai tvarkyti. Taigi galima teigti, kad meilės pareiškimas ne visuomet neša geidžiamus vaisius.

     Tęsiant šią mintį, natūraliai vystosi klausimas, ar pyktis gali būti geidžiama emocija. Atsimenu, mokykloje vienuolė, mums kalbėdama apie septynias didžiąsias nuodėmes, pabrėždavo ir piktumą kaip negeidžiamą ir nuodėmingą, skubiai paaiškindama, kad Kristaus pyktis, Šv. Rašte paminėtas, buvo "šventas pyktis". Ji sudarydavo iliuziją, kad tik Dievas gali pykti nenusidėdamas. Čia kyla kontroversinis klausimas: ar Kristus, su bizūnu varydamas pirklius iš bažnyčios, pyko kaip Dievas, ar kaip žmogus? Teigiu, kad Kristaus čia parodytas pyktis buvo žmogaus, o ne Dievo emocija. Kristus savo gyvenimu mus norėjo pamokyti, kaip gyventi, siekiant Dangaus karalystės. Jis savo gyvenimu mums parodė visas Dievo duotas emocijas žmogui: meilę, paklusnumą, nuolankumą, atjautimą, atleidimą, baimę, o taip pat ir pyktį. Žodžiu — naudojo pilną Dievo žmogui suteiktą emocijų skalę. Tad matyti, kad visos emocijos yra vienodos. Jų vertė kinta tik tada, kai jos esti tinkamai naudojamos ar piktnaudojamos.

     Pyktis turi ir pozityvių savybių. Kai būna tinkamai išreikštas, gali žmones suartinti, ugdyti meilę. Pradžioje tai atrodo paradoksiška, bet mėginkime truputį į tai įsigilinti. Ar kada nors žmogus supyksta ant tokio asmens, kurio nemyli, kurio nuomonė jam nesvarbi, kuriuo visai nesirūpina? Kodėl daugiausia pykčio randama intymiuose šeimos rateliuose bei artimų žmonių tarpe? Tikras pyktis dažniausiai kyla iš meilės, iš susirūpinimo. Pajėgiant tokį pyktį tinkamai išreikšti, nesklandumai panaikinami, ir meilė toliau klesti. Deja, retas žmogus, nuo mažens išdresiruotas "nesiraukyti", "nepykti", "mandagiai elgtis", pajėgia tinkamai su savo pykčiu susidoroti. Manau, ne vienas pažįsta žmonių, kurie visad geros nuotaikos, linksmi, visiems pasakoja, kaip viskas gerai, niekad nepyksta. Bet kaip dažnai tokie žmonės turi visokių sveikatos problemų! Galima trumpai apžvelgti, kokie rezultatai gaunami "nepykstant".

     Kaip centas po cento banke auga santaupos, taip užgniaužti jausmai pildo emocijų banką. Ilgainiui šios emocijos prasiveržia vienokiu ar kitokiu būdu. (Sakoma, kad konvertitai ar vėliau gyvenime pažinę Dievą žmonės karščiau savo tikėjimą praktikuoja. Jie pagaliau randa, kur savo "sutaupytą" meilę išreikšti).

     Sutaupytas pyktis taip pat ilgainiui prasiveržia pasyviai arba aktyviai. Pasyvus pykčio prasiveržimas pasireiškia įvairiomis odos ligomis, nemiga, nuolatiniu persivalgymu, alkoholio piktnaudojimu bei kitų "dilginimu". Manau, ne vienas gydytojas sutiko ligonių, kuriems įvairūs vaistai nepadėjo odos išbėrimų ar kitokių ligų pagydyti. Šie ligoniai visad buvo malonūs, kantriai kentėjo savo nedalią, jokio pikto žodžio apie nieką nepratarė. Pagaliau gydytojas gali įtarti emocinę problemą ir tokius ligonius nusiųsti pas psichiatrą. Kartais terapija gali užtrukti gana ilgai, kol tokie ligoniai išdrįsta savo pykčio santaupas išlieti. Šie žmonės nuo mažens bando išlaikyti "malonaus", "mandagaus" žmogaus išvaizdą, niekad nepykdami, visad šypsodamiesi, tad jiems ypatingai sunku šį vaizdą pakeisti, pasirodant, kad turi visokias "blogas" emocijas, kaip ir kiti. Valgio bei alkoholio piktnaudotojai bando savo pyktį praryti, užslopinti, tuo žalodami ne tik savo emocinę, bet ir fizinę sveikatą. Truputį kitaip veikia "dilgintojai". Šie, prisitaupę gerą lobį pykčio, po truputį šiuos nuodus įvairiai barsto. Prisiminkim, kad šiems žmonėms bet koks pykčio išreiškimas yra labai nepriimtinas, tad jie užsimaskuoja jiems priimtinu "kultūringu" elgesiu. Daug pykčio išbarstoma per įvairius susiėjimus, pasakojant gandus arba "kultūringai" kalbant, sakant "šventą teisybę". Šie "tiesos" skleidėjai visuomet išknisa ką nors blogo ir savaip apdailinę šmeižia kitus, o paskui akis išpūtę stebisi, kaip anie drįso užsigauti, nemokėjo "teisybės" priimti. Tokių pavyzdžių tiek apstu visuomeniniame gyvenime, nekalbant jau apie asmeniškus santykius, kad neapsimoka jų net beminėti.

     Subtilesni pykčio barstytojai, taip pat norėdami išlaikyti savo malonų veidą, piktumą išgyvena per kitus, t.y. kitus sukiršindami, ir per iškilusius ginčus, pyktį, muštynes dalį savo nuodų nukrato. (Geriausias toks pavyzdys randamas Agatha Christie knygoje "Curtain"). Kitas subtilus pykčio liejimas neretai pasitaiko tėvų-vaikų santykiuose. Pvz. tėvai vaikams primeta, kad "pasenau, jau nebereikalingas", kitiems skundžiasi, kad vaikai juos apleido, kai "aš visą gyvenimą dėl jų gyvenau, aukojausi, sunkiai dirbau", ir, taip užkrovę vaikams kaltės jausmą, dar prideda: "Beliko man tik mirtis, tada ir tau bus lengviau gyventi". Prieš pradedant ginčytis šio pavyzdžio tikslumu, pagalvokime, kodėl vieni vaikai savo tėvus mielai ir dažnai lanko, o kiti tokios viešnagės iš tolo kratosi.

     Aktyvus sutaupytų pykčio nuodų prasiveržimas taip pat dažnai sutinkamas. Šie žmonės sutaupytą pyktį išlieja netinkamom progom arba be saiko. Toks asmuo ilgiau ar trumpiau kentės ir pyktį taupys, kol pagaliau dėl kokio mažmožio prasiverš. Žodžiu — iš patrankos musę šaus. Pvz. vienoje vasaros stovykloje pastebėjau, kad mano geras pažįstamas jau kelinta diena labai piktas. Stovyklos pabaigoje buvo suvažiavimas. Pirmininkas pradėjo iškilmingą posėdį, kviesdamas prezidiumą. Tas mano pažįstamas garsiai pastebėjo: "Nors ir labai liberalūs tapom, vis tik reikėtų maldą sukalbėti!" Kadangi pirmininkas ne iš liberalizmo, o tik iš skubotumo maldą pražiopsojo, tai toji pastaba buvo ne vietoj.

     Kiti taupys pyktį, kol pasitaikys tinkama proga, ir tada atsilygins "už visą gyvenimą". Čia prisimenu kitą įvykį. Berniukų bendrabuty vienas gimnazistas planavo tapti kunigu ir bandė būti "šventu". Šis jo elgesys gal kiek erzino kitus, tad jis buvo kitų šiek tiek persekiojamas. Kilo įtampa: ar šiam jaunuoliui pirma pritrūks kantrybės, ar draugams nusibos jį erzinti. Vieną vėlyvą vakarą draugai jam sugalvojo naują pokštą. Kadangi jis vėlavo grįžti, jie lovą užkėlė ant rūbinės ir, šviesas užgesinę, sugulė. Grįžęs jaunuolis tamsoje ieško savo lovos, bet neranda nė vienos tuščios. Pagaliau uždegė šviesą ir išvydo lovą ant rūbinės viršaus. Pasibaigė jo kantrybė ir, paėmęs lovą, sviedė į artimiausiai gulintį. Žinoma, pyktis tuoj virto išgąsčiu, ar ano nesužeidęs. Laimei, ne. Šis jaunuolis vėliau tapo pavyzdingu kunigu, tačiau per savo pamokslus vis pamini žmonėms savyje valdyti blogus jausmus, ypač pyktį. Čia noriu pastebėti, kad žmogus, mokąs su savo pykčiu tvarkytis, nėra piktas žmogus. Anaiptol. Toks žmogus bus giedrios nuotaikos, nes jis save pažįsta ir moka su visais savo jausmais tvarkytis ir, pykčiui kilus, mokės jį tinkamai suvaldyti. Antra vertus, piktas žmogus, kuris daug šaukia, daužosi, kaip tik yra pritvinkęs pykčio, aklai bandąs šią įtampą atleisti bet kokia pasitaikiusia priemone, kai tuo tarpu jo emocijų banke toliau auga pykčio procentai.

     Tad kaip matome, ne visų rūšių taupymas naudingas. Sukrautas pyktis reiškiasi pagieža, pavydu, kerštu, nekalbant jau apie savosios sveikatos naikinimą. Tačiau įsidėmėtina, kad ne kiekvienas asmuo vienodai atsakingas už savo pyktį. Dr. Lendon H. Smith ("Improving Your Child's Behavior Chemistry") iškelia du įdomius faktus. Pirmas. Iš protėvių paveldėta kiekvieno nervinė sistema skirtingai reaguoja į aplinkos jaudinimus (stimuli") ir nevienodai pajėgia nereikalingus išfiltruoti. (Jautriausios sistemos randamos mėlynakių-blondinių tarpe). Antra. Drastiškai pakilus cukraus bei įvairaus krakmolo naudojimui šiame šimtmetyje, ne tik suaugusieji (apie 10 milijonų Amerikoje), bet ir vaikai išvysto žemo kraujo cukraus sindromą ("hypoglycemia"). Tokiems ligoniams užvalgius cukraus, elgesį kontroliuojanti smegenų dalis ("cerebral cortex) negauna maisto, ir elgesį perima vadinamoji "gyvulinė" smegenų dalis (limbic brain"). Rezultatas būna toks, kad vaikas ar suaugęs praranda jausminę kontrolę ir negatyviai lieja savo erzelį, nekreipdamas dėmesio į savo elgesio rezultatus.

     Iki šiol daugiau kalbėjome apie pyktį kaip emociją, bet pyktis taip pat yra emocinė reakcija kai kurių rūšių nerviniam į-tempimui, kylančiam iš provokacijos. Į tai žmogaus fizinė sistema reaguoja pakilusiu kraujo spaudimu bei muskulų įtempimu. Supykęs žmogus greičiau praranda kantrybę, impulsyviau elgiasi. Pyktis taip pat žmogui duoda jėgų ir atkaklumo. Bandant dorotis su šios rūšies pykčiu, reikia išmokti išnaudoti šio piktumo pozityvius aspektus ir sumažinti negatyvius.

     Raymond W. Novaco šiuos aspektus skirsto į 4 grupes. Pirma. Pyktis sutelkia energiją, mobilizuoja visas kūno pajėgas apsigynimui ir suteikia atsparos sunkiam darbui baigti. Taip pat padeda tvarkytis su iškilusiais konfliktais. Iš negatyviosios pusės, pyktis sumaišo mintis bei elgesį. Supykus sunkiau blaiviai galvoti ir atrinkti galimybes. Elgesys tampa impulsyvesnis, neatsižvelgiant į rezultatus.

     Antra. Pyktis padeda išreikšti savo jausmus bei įtampą. Konstruktyvus pykčio išreiškimas išriša konfliktus. Pyktis žalojančiai reiškiasi save ginant, kai tam nėra jokio reikalo. Pvz. užgautas žmogus pyksta, gindamas savo puikybę, nes lengviau būti supykusiam negu nervingai įsitempusiam. Žodžiu — kartais pykstama save apginti nuo nemalonaus jausmo ("feeling hurt").

     Trečia. Pyktis, kaip ir kiti jausmai, suteikia informacijas apie žmones bei aplinką, atkreipia dėmesį, kad esamomis sąlygomis vyksta kažkas grasinančio ar intriguojančio, ir laikas pradėti tvarkytis. Deja, agresija yra glaudžiai susijusi su pykčiu. Supykęs žmogus kartais savo pyktį lieja agresija — supykus norima jausmus atleisti ant pirmo pasitaikiusio žmogaus ar objekto. Pvz., gavus blogą žinią, šaukti ant žmonos ar stalą spirti.

     Ketvirta. Pyktis pajėgia kontroliuoti susidariusias sąlygas. Matant, kad padėtis slysta iš rankų, pyktis padeda save atstatyti kontrolės vieton. Bet kartais būna ir tokios padėties išnaudojimas. Kartais žmogus tyčia bando atrodyti piktas, nes nori, kad kiti jį matytų agresyvų, kontroliuojantį padėtį.

     Tad norint pyktį pozityviai išnaudoti, pirmiausia reikia save bei savo jausmus gerai pažinti ir pačiam pastebėti, kokios sąlygos kokius jausmus gimdo. Pyktis dažniausiai kyla, pajutus savo planų bei vilčių žlugimą, suerzinimą, išnaudojimą ir neteisybę. Taip pat po ilgesnio įtempimo, fizinio nuovargio, nepasisekimų žmogus greičiau susierzina. Vengiant tokių sąlygų, galima išvengti ir daug piktumo. Pyktį galima kontroliuoti, pažįstant ir pripažįstant savo bei kitų jausmus ir mokant išnaudoti pozityvius pykčio aspektus. Žinoma, geras humoras ir tikro atlaidumo praktikavimas taip pat gali daug padėti. Fiziniu požiūriu, ilgesnis fizinis įtempimas turi būti pašalintas turimomis priemonėmis (pvz. karšta vonia ar muskulų atleidimu), nes neįmanoma pykti, kai muskulai yra atsileidę.

     Pykčio, kaip priimtinos emocijos, pripažinimas labai reikalingas, norint bet kurias emocijas sveikai pajusti. Dr. Theodore Isaac Rubin taip rašo: "Aš tikiu, kad arba tu jauti visus savo jausmus, arba ilgainiui nė vieno. Negali pasirinkti, kuriuos jausmus jausi, kuriuos ne. Žmonės bando tai daryti, kad galėtų pripažinti tik tuos jausmus, kurie tinka prie jų susigalvoto savęs vaizdo". Deja, ilgai taip nesiseka. Užgniaužtas pyktis banke auga su procentais, kol pasireiškia vienokia ar kitokia forma. Emociniu atžvilgiu toks užgniaužimas taip pat daug kainuoja, nes žmogus, kuris paneigia pyktį, paneigia ir tikrą meilę. Meilė reikalauja pilno žmogaus, ne tokio, kuris tik pasirinktą rolę vaidina. Taip pat, eikvojant energiją pykčiui paneigti, per daug sunaudojama energijos, kuri priklauso kitų jausmų išreiškimui. Ilgainiui visa emocinė energija reikalinga šiam pykčiui užgniaužti ir jos nelieka kitoms emocijoms išreikšti. Ilgainiui toks žmogus nebejaučia jokių emocijų.

     Tad norint sveikai tvarkytis su pykčiu, reikia savo emocijas pažinti ir išmokti savo jausmų sąskaitą balansuoti, o ne sąskaitas su kitais suvedinėti.