Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Neišsaugojau. . .

M. N.

     Iki šiol mus laiko pačia laimingiausia ir garbingiausia pora, visiems pavyzdžiu stato, nors mes jau pensininkai.

     Vienas po kito gimė šeši vaikai. Augo sveiki, darbštūs, visi gerai mokėsi. Buvau laiminga, labai tikėjau vyru, pasitikėjau juo ir mylėjau. Nebaugino jokie materialiniai trūkumai, visada rasdavome išeitį iš sunkesnės padėties. Pati ėmiau siūti, megzti, kiek spėdama stengiausi aprūpinti šeimą. Tiesioginio pedagoginio darbo irgi nedrįsau apleisti, dirbau sąžiningai.

     Kartą išsikalbėjau su broliene apie pairusias šeimas, neištikimus vyrus, užbaigiau:

     —    Dėl savojo galiu duoti galvą nukirsti!

     Brolienė labai skaniai nusikvatojo.

     —    Kaip tau gerai, kad taip tvirtai gali tikėti. O aš tai nei tavojo, nei savojo kišenėn nedėčiau!

     Ii ėmė pasakoti, kaip manasis per vyriausio brolio sūnaus krikštynas visą naktį čiužinosi tarp bobų.

     Pasijutau labai kvailai. Ji, žiūrėdama į mane, šypsojosi, ir jaučiau, kad galvoja: “Kokia tu naivi, kvailute!"

     Pradėjau daugiau mąstyti, atidžiau stebėti žmones, gilintis į psichologiją, daug skaityti.

     Vyrui saldžialiežuvaujant, apgesindavau savo ramiu "na jau, na" ir laukiau, kas bus toliau.

     Per vieną pobūvį mano vyras išlydėjo lengvabūdę moterį, atseit, padėjo jai parvesti visiškai nusigėrusį vyrą. Grįžo tik baigiantis pobūviui. Rytojaus dieną jau išgirdau paskalas.

     Dabar užsidegiau priekaištais vyrui. Šis per daug nesigynė, daug ką prisipažino, tik tikino, kad tai ne iš meilės, o paprastas vyriškas poreikis.

     Tokie staigūs poreikiai pasikartojo dar keletą kartų. Labai dėl išdavystės krimtausi, galvojau, ką daryti, kaip pasielgti, kaip nubausti jį.

     Atsitiktinai pataikiau į paskaitą neištikimybės klausimu. Kviečiau pasiklausyti ir vyrą, bet jis buvo suglumęs ir nesiteikė eiti. Paskaita buvo labai gera, ji mane apramino, ir nutariau nekelti scenų, nedaryti tragedijų, nedrumsti gyvenimo bent jau vaikams.

     Tik supratau, kad neturiu vyro tokio, apie kokį visą jaunystę svajojau, kurį taip nevertai mylėjau: mano vyras yra tik poreikių vergas, o ne šeimą ir žmoną mylintis žmogus.

     Mes gyvename drauge, nes vaikai jau suaugę.

     O aš vyro neturiu. Gyvename drauge, jis pataikauja man, atiduoda atlyginimą, tikina neišeisiąs niekur nuo savo žmonos, kol gyvas, pripažįsta pranašumą; o aš žinau, kad negaliu jo mylėti taip, kaip būčiau mylėjusi, jei jis būtų susivaldęs, netapęs poreikių vergu. Skyrybomis juokinti žmonių neketinu, bet ir vyro neturiu. Į tą, kuris yra šalia, neatsiremsi kritišku momentu, nes jis egoistas, statąs savo poreikius aukščiau už tikrą meilę.