Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

APYKANTOS LINK

 ("Laiškų lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)

NIJOLĖ GRAŽULIENĖ

     Mačiau aš tavo veidą, neapykantą ir stebėjaus. Stebėjausi kadaise, kai tu buvai tik vaiko užgaulingas pasišaipymas, o aš buvau tavęs nepaliesta. Stovėjau tada nesuprasdama ir galvojau, jei turėčiau broliuką ar sesutę, tai taip mylėčiau, taip mylėčiau. .. O jie, plaukus besiraudami, piktai, oi piktai pravardžiavosi (mokėjo tais laikais vaikai lietuviškai ir kūrybingai plūstis!):

     —    Akiniuota beždžione!

     —    O tu, kopūstams raugt bačka!

     Kadaise... nepaliesta... Ne mažiau stebina ir dabar neapykantos skraiste apsupta elgsena ir žodžiai, nors jau esu šito ir pati sriubtelėjus, ir kitiems padalinus.

     Argi prisipažinsi, jog širdyje verda neapykanta? Priešiškumas, pasibiaurėjimas, neapkentimas! Kaltę prisiimančių balsų nesigirdi, tačiau neapykantos šmėkla, atrodo, yra gerokai suskaldžiusi mūsų tautiečius. Štai Ateitininkų Federacijos Tarybos narė Lilė Gražulienė, paklausta, kokia svarbiausia laiko keliama problema, pareiškia: "Man didelį rūpestį kelia mūsų savitarpio erzinimaisi. Tiek savo organizacijos ribose, tiek už jos, esame susipiudžiusi liaudis" (Ateitis, 1977, Nr. 9-10, psl. 327). Štai Bronys Raila, kuris nemažai puslapių išmargino šiuo klausimu, vienu sakiniu susumuoja padėtį: "Riebioji vėliausio dešimtmečio mūsų politinių ir kultūrinių polemikų dalis yra buvusi dažniausiai šiurkštaus tono, pusėtinai nebrūžuota, kai kada visai chamiškų išpuolių iš peties tvojant akmeniniu kirvuku tiesiai per galvą, paremiama insinuacijom ir absurdiškais kaitinimais, pilanti prasimanymus iš dergalų kaušo" (Bastūno maištas, psl. 233-234). Štai Draugo vedamajame siūloma įvertinti, "ar mes daugiau energijos skiriame tik savitarpio 'kovoms', ar kovai dėl Lietuvos laisvės" (1978. II. 8). Štai pagaliau net konkursas šia tema...

     Rašoma, kalbama. Klausinėja vieni ir kiti: kodėl? Ieškome atsakymų. Siūlomos rankos, kviečiama bendram darbui jungtis, vienytis. Laukiama, kad pasikeistų, susiprotėtų, o vežimas, kaip riedėjo pakalnėn, bedugnėn, taip rieda. Ar atsakymas yra kun. Juozo Vaišnio švelnokai pareikštas sprendimas, kad "nesinorėtų tuoj kaltinti juos bloga valia, bet kartais atrodo, kad kitokia interpretacija beveik neįmanoma" (Laiškai lietuviams, 1978, Nr. 1, psl. 1)?

     Prieš kiek laiko beskaitydama Dr. Antano Kučo Lithuanians in America, nustebau netikėta šalutine išvada: ir seniau buvo panašiai. Piautynės, rietenos. Pasakoja žmonės juokais (liūdnoka, kai pagalvoji), kaip naujai prisistačiusiai vėlei velnias aprodinėja pragarą. Didžiuliai juodi katilai kunkuliavo ir garavo nuo karštos ugnelės. Smalos verdančiam paviršiuj matėsi kojų, rankų, galvų mišinys, mat, kaitinamieji bandė išsprukti, o prie kiekvieno katilo velniūkštis su šakėm saugojo, kad kas neišlįstų. Tik vienas katilas garavo be sargybinio, ir niekas iš jo nebėgo.

     — Kaipgi...? — nustebo vėlė.

     — Čia — lietuvių katilas, — paaiškino velnias. — Jei kas pabando lipti laukan, jie patys ten susitvarko. Patys traukia žemyn.

KĄ LIUDIJA ANTRAŠTĖS

     Gal kur ir buvo, bet neteko skaityti mūsų spaudoje išsamios studijos šiuo klausimu, kuri įsigilintų į patį žmogų ir jo elgesio motyvus. Į žmogų tokį, kokie esam visi šioj ašarų pakalnėj. Užtiktas sakinys katekizminėje knygoje Dievas ir Žmogus mane sudomino. Tai buvo paaiškinimas, kad "rūstybė, kaip nesaikingas mums įgimtos rūstintis aistros sujudimas, savaime yra nedidelė nuodėmė" (psl. 336). Čia įdomu! Įgimta!

     Knygyne pasiknisus, radau knygų, kurių net pačios antraštės liudija, kad tema nagrinėjama ne vien lietuvių tarpe. Pavarčiusi dr. Erich Fromm knygą The Anatomy of Human Destructiveness, taip ir pristojau prie jos — atsakė į daugelį klausimų. Šis žymus psichoanalitikas yra parašęs daugiau kaip dvidešimt knygų, kurių tarpe yra The Art of Loving, Escape from Freedom, The Forgotten Language. Pačioj pradžioj knygos jis ir sako, kad padaugėjus smurtui ir naikinimui (violence and destructiveness), šiame krašte ir bendrai pasaulyje, mokslininkai ir šiaip žmonės susidomėjo agresijos ir jos priežasčių teorinėm studijom. Gerokai išpopuliarėjo knygos, skelbiančios tezę, kad žmogaus agresyvus elgesys — karai, nusikaltimai, ginčai ir visi žalingi ir sadistiniai veiksmai kyla iš įgimto instinkto. Tai būtų daug kam žinomos African Genesis, The Naked Ape ir gal mažiau girdėtos On Aggression, The Territorial Imperative ir On Love and Hate.

     Dr. Fromm atmeta šių knygų teigimus kartu su Amerikoje populiaria teorija (behaviorism), kuriai rūpi ne žmogaus jausmai, o elgesys. Jis skiria žmoguje dvi agresijos rūšis. Pirmoji, kuri randama ir gyvulių pasaulyje, yra įgimtas impulsas kovoti arba bėgti, kai gresia pavojus esminiams interesams. Ją pavadina "teigiama" gynybine agresija ("benign" defensive aggression). Ji padeda individui ir žmonijai išlikti ir pranyksta, kai pavojus dingsta.

     Antroji yra būdinga tik žmogui. Ji nėra įgimta, o tik geidulių patenkinimas. Tai "žalingoji" ("malignant") agresija — naikinimas ir žiaurumas. Čia ir būtų kun. Vaišnio rasta blogoji valia ir, tur būt, jos yra ir pas mus, kaip ir kitur pasaulyje. Dr. Fromm nurodo, kad neįgimtoji "žalingoji" agresija galėtų pasaulyje sumažėti, jei socialinė ir ekonominė padėtis pasikeistų į palankesnę žmogiškai veiklai ir kūrybingumui.

     Ypač sudomino dr. Fromm detališkas aiškinimas gynybinės agresijos, nes beskaitant nyko ikišioliniai nesuprantamumai. Jis teigia, kad žmogaus agresyviųjų impulsų gal didesnę dalį sudaro gynybinė agresija. Pasikėsinimai į žmogaus gyvybę, laisvę, nuosavybę ir panašiai priverčia žmogų bėgti arba kovoti, nes baimė yra labai nemalonus jausmas, o kai pradedi kovoti, nemalonumas dingsta. Jeigu neprarandama savigarba (face), dažniausiai bėgama, bet jei jau įvarytas kampan ir nebėra kaip išsisukti, tikriausiai kovosi. Ar bėgsi, ar ne, taip pat priklauso nuo to, kaip didelis pavojus ir kiek stiprios fizinės ir dvasinės jėgos ir savim pasitikėjimo. Kartais baimei (ir kovai) tereikia mažos išorinės paskatos.

     Deja, žmogui čia nepadeda vaizduotė ir sugebėjimas numatyti ateitį. Jį gąsdina ne tik dabarties pavojai, bet ir nepamirštamieji iš praeities ir įsivaizduojamieji ateityje. Ir ne tik realūs pavojai, bet "jį gali įtikinti vadai, smegenis išplaudami, kad matytų pavojus, kurie iš tikrųjų neegzistuoja" (Dr. Fromm, psl. 196).

     Kai kalbama apie "pavojus", reikia paryškinti, kad tai ne tik fiziniai pavojai. Žmogui lygiai svarbu išlaikyti dvasinę pusiausvyrą. Akivaizdoje idėjų, kurios kelia klausimus apie jo orientacijos sistemą (frame of orientation), žmogus gali pasijusti užpultas. Dr. Fromm sako, kad žmogus gal racionalizuos savo jausmus — apšauks tas idėjas nemoraliom, kvailom ir panašiai.

     Emocinei pusiausvyrai taip pat reikalingi dalykai, kuriems žmogus galėtų atsiduoti (objects of devotion). Kas tai bebūtų, ar idealai, ar tėvas, motina, ar tauta, religija ar kas kitas, jie yra vertybių simboliai. Kai jo šventosios vertybės užpuolamos, aiškina dr. Fromm, žmogus (ar grupė) reaguoja su tokiu pačiu įniršimu, kaip į pasikėsinimą prieš gyvybę.

BESPALVIAI ŽMONĖS IR DAIKTAI

     Prie anksčiau minėtų dr. Fromm prideda vieną iš svarbiausių gynybinės agresijos šaltinių. Tai pažeidimas savimylos (narcissism), kurią jis apibūdina šitaip: "Kai tik pats žmogus, jo kūnas, jo reikalavimai, jo jausmai, jo mintys, jo nuosavybė, visi žmonės ir daiktai, kurie liečia, yra išgyvenami kaipo tikroviniai, o visi ir viskas, kas nėra jo dalimi ar jam nereikalinga, tai nėra nei įdomūs, nei pilnai tikroviniai, ir yra suvokiami tiktai protu, be jausminio svorio ir spalvų" (psl. 201). Kai savimyla užgaunama — lengva užgauti, tereikia tik paignoruoti, pakritikuoti, padaryti pataisą ar viršyti, pralenkti kaip nors — reaguojama nepaprastu pykčiu ar įniršimu, ar tai parodoma, ar ne. Toks žmogus gali niekad neatleisti jo savimylą užgavusiam, ir jame verdantis keršto troškimas stipresnis, negu būtų, jeigu jo kūnas būtų buvęs užpultas. Dažniausiai žmonės savimylai akli, pažymi dr. E. Fromm, pridėdamas, kad "politiniai veikėjai dažnai turi nemažai savimylos" (p. 202).

     Savimyla būna ir grupinė. Tokią žmogus gali pilnai pajusti ir išreikšti be jokių suvaržymų, nes tvirtinimas, kad mano kraštas (ar tauta, ar religija) yra puikiausias ar kultūringiausias, tai lyg patriotizmo ir ištikimybės pareiškimas. Kadangi grupės narių dauguma tam pritaria, tas tvirtinimas "atrodo realus ir racionalus vertybinis sprendimas. Šis sutarimas sėkmingai paverčia fantaziją į tikrovę, nes žmonių daugumai tikrovę sudaro bendras sutarimas, ir ji nėra pagrįsta nei samprotavimu, nei kritiškais tyrimais" (Dr. Fromm, psl. 203).

     Grupinė savimyla stiprina grupės solidarumą ir palengvina vedžiojimą už nosies. Antra, ir labai svarbu, pagal dr. Fromm, tai suteikia pasitenkinimo grupės nariams, ypač tiems, kurie nedaug kuo turi didžiuotis. Kuo mažiau pasitenkinimo randama gyvenime, tuo stipresnė grupinė savimyla. Žmonės, kuriuose gyvuoja grupinė savimyla, yra tokie pat jautrūs, kaip individai savimylos. Jie įniršta už kiekvieną jų grupę paliečiusią skriaudą, kuri gali būti ir įsivaizduota. Net smarkiau ir sąmoningiau. "Fanatizmas yra grupinės savimylos būdingas bruožas" (psl. 204). Kai grupių savimylos susikerta, kyla nepaprasta nesantaika. "Savoji grupė tampa žmogaus kilnumo, padorumo, moralės ir teisybės gynėja, o anajai grupei priskiriamos šėtoniškos savybės. Ji esanti klastinga, beprincipė, žiauri ir iš esmės nežmoniška" (psl. 204).

     Savo knygą dr. Fromm užbaigia optimistiškai, pakartodamas, kad instinktyvinė agresija spontaniškai nekyla, o yra tiktai gynimasis prieš pavojus — žmogaus esminiams interesams, jo brendimui ir jo bei žmonijos išlikimui. Gynybinės agresijos buvo mažiau, kai žmogus žmogui mažai tegalėjo pakenkti. Dr. Fromm drįsta svajoti, kad žmogus galėtų sukurti tokią visuomenę, kurioje niekas nebūtų grasinamas, tačiau reikalingi esminiai pasikeitimai, ne tik ekonominėj ir politinėj struktūroj, bet ir vertybėse, žmogaus tikslų sąvokose ir asmeniniam elgesyje.

     Ėmiausi šios temos, ieškodama atsakymų, net nežinodama, kur ji nuves. Susipažinusi su dr. Fromm teorijom, pradedu pažinti, kas per žvėris ta neapykanta. Gal nebekaltinsiu taip greitai? Gal bandysiu suprasti, kokios baimės gena mane ir kitus? Gal tik įsivaizduotos? Gal saugosiuos savimylų vadų ir nesileisiu būti vedama už nosies? Gal stengsiuos neurotiškai nebekartoti amžinai tų pačių klaidų? Gal, pajutusi savyje neapykantą, galėsiu stabtelėdama sau šaltai pakomentuoti: aha! čia per daug savimylos, arba čia viena iš mano šventųjų vertybių. Gal nebeįsiliepsnos įniršis, ir neįvyks, kaip lietuviška patarlė moko: "Jei tu įsileisi velniuką į savo vežimą, turėsi parsivežti jį ir namo".

     Aplamai — gal stengsiuosi nestatyti žmonių į padėtį, kurioje jie jaustų grėsmę?

     Stipriai akcentuodami savo tautiškumą, ar nepamirštame kartais, kad esame iš to paties žmogiško molio nulipdyti, kaip ir kiti? Ir mumyse yra to paties gėrio ir tos pačios silpnybės, kurios taip gerai dr. Fromm išstudijuotos ir surašytos viens, du, trys.. . Tereikia tik išdrįsti į šį veidrodį pasižiūrėti ir pamatyti ne savimylos pagražintą veidą, bet spuogučius bei raukšleles.

APGAUTAS INTELIGENTAS

     Ir tai būtų tik pradžia. Besigilindamas gali užtikti dar ir daugiau. Dar vieną ir aš noriu paminėti. Knygoje Decent and Indecent: Our Personal and Political Behavior dr. Benjamin Spock aiškina žmogaus palinkimą savo paties neapykantą priskirti tam, ant kurio jis užpyko. Šitaip numalšinamas kaltės jausmas už patį antagonizmą ir už gal seksiantį susidūrimą. Net ir inteligentas gali save šitaip apgauti: "lyg jis nebūtų įžvalgesnis už mažą vaiką, kuris išbara stalą, į jį atsitrenkęs. Savo veiksmus jis ramiai išsiaiškina teigiamiausiai, o priešininko veiksmams suteikia kuo blogiausią interpretaciją. Jis remiasi ta visiškai nelogiška prielaida, kad jo norų nekaltumas yra aiškus jo priešininkui, ir jam priešininkas atrodo dvigubai blogesnis, kai tas nepaisydamas tęsia priešingumą" (psl. 111). Dr. Spock taip pat atsakymo pradžią mato supratime-žinojime ir ragina "reikalauti tai, kad žmonės būtų auklėjami įsisąmoninti jų pačių ir grupės valdymo įgeidžius (power drives), sąžiningai neapsimėtinėti, jog tai yra kas kitas, ir įsipareigoti šiuos įgeidžius drausminti, kad jie pirmiausia tarnautų visuomenės tikriesiems reikalavimams" (psl. 108).

     Ar negalėtų mūsų spauda įsijungti į šį auklėjimo darbą? Pasirodo, dabar yra kitaip. "Norėdamas sužinoti, kas vyksta ir įvyko", skundžiasi Tomas Remeikis, "skaitytojas turi prenumeruoti eilę laikraščių" (Akiračiai, 1977, Nr. 7, psl. 7). Jis išdrįsta kaltinti: "Išeivijos 'establishmentas' ir jo spauda, savo nepajėgumu reikšti tikros nuomonės ar leisti laisvai keistis nuomonėmis, sankcijonuoja ir palaiko kraštutinių elementų veiklą ir įtaką mūsų gyvenime. Jie ir yra daugiausia atsakingi už tai, kad mūsų gyvenime trūksta darnos ir tolerancijos skirtingai galvojantiems" (psl. 1). Pasirašinėjama slapyvardžiais. Anot Bronio Railos, "juo kuris laikraščių straipsnis piktesnis, patrio-tiškesnis, šiurkštesnis ar chuliganiškesnis, juo labiau šlykštumo rožėm iškaišytas ir juodesnio 'šmero' košę išleidžiantis, tuo dažniau jis pasirašomas slapyvardžiu" (Bastūno maištas, psl. 207). Pamirštama tiesa, kurią amerikiečių tarpe populiari patarėja Ann Landers šitaip išreiškia: "Žmogaus būdą geriausiai atskleidžia tai, kaip jis elgiasi su žmonėmis, kai jį apsaugo anonimiškumas".

     Vaikus auginanti karta dar jaučia norą ne tik pati išlikti lietuviška, bet ir užauginti lietuviukus. Vežiojam vaikus į šeštadienines mokyklas, ansamblius, lietuviškų organizacijų susirinkimus, lietuviškas pramogas, programas... Šia kasdiene kova už lietuvybę užimti, nespėjame net mėginti iššifruoti iš įvairios spaudos naujausius ginčus ar kovas. Mums reikia, mums verkiant reikia pagalbos, kad vaikučiuose išliktų lietuviškoji salelė vidury milžiniško amerikietiško vandenyno. Perdaug drąsiai šio šimtmečio penkiasdešimtaisiais metais imigrantai kikeno iš senųjų Amerikos lietuvių "strytų" ir "hausų". Pasiklausykime dabar, kaip jie kalba, tie mūsų mažulėliai, tie darželiniai. Lietuviškai geriau jie niekad nekalbės.

     Mes pradedame jaustis per silpni. Mūsų dauguma gi Lietuvos net nematė. Kad vaikus nenusineštų nutautimo šmėkla, reikia visų kartų darnaus lietuviškumo. Bendrai bandydami išlaikyti mūsų vertybes, įprasminsim gyvenimą, kad nebereikėtų prasmės ieškoti grupinėje savimyloje ir iš to ir kitko kilusiose neapykantose.