Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

MANO GYVENIMO DIEVAS

KARL RAHNER, S.J.

     Noriu pasikalbėti su Tavim, mano Dieve. Bet apie ką kita kalbėtis, jei ne apie Tave Patį? Argi galėtų būti dar kas nors kita, kas nebūtų buvę Tavyje visą amžinybę, kam Tu nebūtum buvęs tėviškės namai ir giliausias paaiškinimas Tavo paties širdyje ir prote? Ar ne viskas, ką aš bet kada ištariu, yra iš tiesų tik išsitarimai apie Tave?

     Kita vertus, jei nors nedrąsiai ir neryžtingai bandyčiau kalbėtis su Tavim apie Tave patį. Tu vis vien girdėtum mane. Ką galėčiau pasakyti apie Tave? Nebent, jog Tu esi mano Dievas. Mano pradžios ir pabaigos Dievas. Mano džiaugsmo ir mano skurdo Dievas?

     Žinoma, Tu esi be galo daugiau negu mano gyvenimo Dievas. Jei Tu tik toks tebūtum, tai nebūtum joks Dievas! Tačiau net ir galvodamas apie Tavo didingumą, net ir pripažindamas, jog Tau nesu nė kiek reikalingas, ir kad Tu esi iškilęs be galo aukščiau už kukliuosius slėnius, per kuriuos vingiuoju savo gyvenimo takus — net ir tada dar kartą šaukiu Tave tuo pačiu vardu — Tu mano gyvenimo Dievas!

     O ir garbindamas Tave kaip Tėvą, Sūnų ir Šv. Dvasią, išpažindamas triskart šventą Tavo gyvenimo paslaptį, amžinai glūdinčią Tavo Begalybės gelmėse ir nepaliekančią jokio ženklo, kurį mes galėtume patys išsiaiškinti, argi aš nešlovinu Tavęs kaip savojo gyvenimo Dievo? Net prileidžiant, kad Tu būtum atskleidęs man savojo gyvenimo paslaptį, argi galėčiau ją priimti ir realizuoti, jei Tavo gyvenimas nebūtų tapęs mano gyvenimu malonės dėka? Argi galėčiau išpažinti ir mylėti Tave, Tėvą, ir Tave, Tėvo širdies Žodį, ir Tave, Tėvo bei Sūnaus Dvasią, jei Tu nebūtum teikęsis per malonę tapti trejybinis mano gyvenimo Dievas?

     Ir ką gi iš tiesų pasakau, vadindamas Tave savo Dievu, savojo gyvenimo Dievu? Ar tai, kad Tu esi mano gyvenimo prasmė? Ar viso mano bastymosi tikslas? Ar gal mano veiksmų konsekracija? Ar mano nuodėmių pasmerkimas? O gal esi mano karčiųjų valandų kartybė, ar giliausias ir slapčiausias mano džiaugsmas? Gal esi mano jėgas silpnybe paverčianti jėga? Kūrėjas?

Kazio Daugėlos nuotrauka    Statyba

     Palaikytojas? Atleidėjas? Vienintelis be galo tolimas ir drauge be galo artimas? Neperprantamas? Mano brolių ir senolių Dievas?

     Ar yra kokių nors titulų, kurių negalėčiau Tau priskirti? O jei ir visus juos surašyčiau, ką būčiau jais išsakęs? Jei galėčiau atsistoti Tavo Begalybės krante ir iššaukti į Tavo be pėdsakų Būties platybes visus kada nors mano mažos egzistencijos varganame kalėjime išmoktus žodžius — ką bebūčiau pasakęs? Niekad nebūčiau ištaręs apie Tave paskutiniojo žodžio.

     Tai kodėl imu kalbėti apie Tave? Kodėl vargini mane savo Begalybe, jei niekad negaliu jos tikrai išmatuoti? Kodėl verti mane eiti Tavais takais, jei jie atsiduria tik baimę sukeliančioje Tavo nakties tamsoje, kur tik Tu vienas tegali regėti? Mums realu, gana arti paliečiama yra tik tai, kas ribota ir apčiuopiama. Ar Tu gali būti man realus bei artimas, kai man reikia pripažinti Tave esant Beribiu?

     Kodėl įdeginai manyje savo žymę krikšto metu? Kodėl įžiebei manyje tikėjimo liepsną, tą tamsią šviesą, išviliojančią mus iš mūsų šviesaus saugumo savose mažytėse lūšnelėse į Tavo naktį? Ir kodėl padarei mane savo kunigu, kurio pašaukimas yra būti su Tavimi žmonių labui, kai mano ribotumas dusina mane Tavo artume?

     Atleisk man, Viešpatie, kad drįstu teisti, bet pažvelki į didžiąją žmonių daugumą, ar ji dažnai pagalvoja apie Tave? Ar Tu esi jiems Pirmoji Pradžia ir Paskutinioji Pabaiga? Ar esi jiems tas Vienintelis, be kurio jų dvasios ir širdys negali rasti ramybės? Ar jie neapsieina visai gerai ir be Tavęs? Ar jie nesijaučia esą tikrai namie šitame jų labai gerai pažįstamame pasaulyje, kur jie gali būti tikri, kas jų laukia? Ar Tu esi jiems kas nors daugiau negu tas Kažkas, kurs prižiūri, kad pasaulis neiššoktų iš savo bėgių ir jiems netektų šauktis Tavęs? Pasakyk, ar esi jų gyvenimo Dievas?

     Nežinau tikrai. Viešpatie, ar teisingai šitaip skundžiuos, ar ne — kam žinoma kito žmogaus širdis? Vien Tu, Dieve, išskaitai žmonių širdis, o aš — kaip galėčiau tikėtis suprasti kito širdį, kai nesuprantu nė savosios? Tačiau negaliu negalvoti apie kitus. Kaip gerai Tu žinai, regėdamas mano širdies gelmes, — nes Tau, slėpiningasis Dieve, nėra nieko slapto — aš gana dažnai jaučiu savyje slaptą ilgesį būti panašus į juos, tuos žmones, ar mažių mažiausiai būti tokiu, kokie jie atrodo esą.

     O Viešpatie, koks bejėgis esu, bandydamas kalbėtis su Tavimi apie Tave Patį! Kuo kitu galiu pavadinti Tave, jei ne mano gyvenimo Dievu? O ką aš tuo titulu pasakau, kai joks vardas Tau nepakankamas? Esu nuolat gundomas sprukt kuo toliausiai nuo Tavęs, visiškai netekęs drąsos, ir grįžti prie man suprantamesnių daiktų, su kuriais mano širdis jaučiasi labiau namie, negu Tavo paslaptingumuose.

     Be Tavęs tik bejėgis skendėčiau savo paties nuobodžiame ribotume. Niekad negalėčiau pajusti širdgėlos ilgesio, nei imti sąmoningai tenkintis šiuo pasauliu, jei mano dvasia nebūtų kartkartėmis iškilusi aukščiau už visus savo ribotumus į tyliąsias platybes, kurias Tu vienas — Tylinčioji Begalybė — pripildai. Kur galėčiau pabėgti nuo Tavęs, kai visas mano Begalybės ilgesys, net mano drąsus pasikliovimas savo menkyste, iš tiesų yra tik Tavęs pripažinimas?

     Kas belieka, ką dar galėčiau Tau pasakyt apie Tave Patį? Nebent tai, kad Tu esi tas Vienas, be kurio aš negaliu egzistuot. Amžinasis Dievas, iš kurio aš, laiko kūrinys, galiu semtis jėgų gyventi; Beribė, įprasminanti mano ribotumą. O kai visa tai aš Tau pasakau, tai tuo pačiu ir save pavadinu tikruoju savo vardu, vardu, kurį vis kartoju kalbėdamas Dovydo psalmes: "Tuus sum ego — Esu Tavo"! Nepriklausau pats sau. Priklausau Tau. Nieko kito daugiau ir nebežinau, nei apie save, nei apie Tave, Tu mano gyvenimo Dieve, mano ribotumo Begalybe!

     Kokį varganą sutvėrimėlį Tu, Dieve, mane sukūrei! Viskas, ką žinau apie Tave ir save, yra amžina mano gyvenimo paslaptis-misterija. Viešpatie, koks baisus galvosūkis yra žmogus! Tau jis priklauso, o Tu savo Būtyje esi nesuprantamas, ir dar mažiau suprantami yra Tavo laisvės aktai, nė kiek nepelnytos Tavo malonės dovanos. Jei manęs sukūrimas ir visas mano gyvenimas kabo ant Tavo laisvo nutarimo plaukelio, jei visi mano takai takeliai yra galų gale Tavo takai takeliai, todėl tokie paslaptingi, neišaiškinami, tai tada. Viešpatie, jokie tyrinėjimai niekada nepasieks Tavo gelmių — Tu vis pasiliksi Nesuprantamasis. Net ir tada, kai regėsiu Tave "veidas į veidą".

     Kita vertus, jei nebutum nesuprantamas, tai būtum mažesnis už mane, nes mano protas galėtų suvokti Tave ir įsisavinti. Tada Tu man priklausytum, ne aš Tau. Tai būtų tikras pragaras, jei aš priklausyčiau tik pats sau! Tai būtų pasmerktojo likimas. Tai būtų pasmerkimas visą amžinybę žingsniuoti pirmyn ir atgal ankštai apribotame savo paties ribotumo kalėjime!

     Bet ar gali būti, kad Tu būtum tikroji mano tėviškė? Argi Tu esi tasai Vienintelis, kurs išvesi mane iš mano siauro, mažo požeminio kalėjimo? O gal Tu tik pridedi dar vieną kankynę prie mano gyvenimo, atverdamas vartus į savo plačiąsias begalines lygumas? Ar Tu esi kažkas daugiau už didelį mano nepakankamumą, jei visi mano žingsniai atsiduria Tavo nesuprantamume? Ar Tu nesi tiktai amžinas nerimstančios širdies neramumas? Nejaugi kiekvienas klausimas turi nutilti, Tau nieko neatsakant? O gal vienintelis Tavo atsakymas ir yra begarsis — "Aš taip noriu", taip šaltai uždusinąs liepsnojantį mano troškimą suprasti Tave?

     Atsiprašau, Dieve, juk aš kliedžiu, tartum pakvaišęs! Per savo Sūnų pasisakei esąs mano meilės Dievas ir liepei man mylėti Tave. Dažnai yra sunkūs Tavo įsakymai, nes jie užkrauja daryti priešingus mano paties polinkiams dalykus. Tačiau kai Tu man įsakai mylėti Tave, Tu įsakai tai, ko mano polinkiai niekad nedrįstų nė pasvajoti. Mylėti Tave — prisiartinti prie Tavęs be galo arti, mylėti patį Tavo gyvenimą. Kvieti mane pasinerti Tavyje, žinant, jog Tu priglausi mane prie savo širdies, kur galėsiu šnekučiuotis su Tavim, nesuvokiamoji mano gyvenimo paslaptie, kaip šnekučiuojasi besimylį artimieji. Visa tai dėl to, kad Tu esi Pati Meilė!

     Tave rasti galiu tik mylėdamas. Bemylint staiga atsiveria sielos vartai ir leidžia man kvėpuoti šviežia laisve, užmiršti smulkutį save patį. Mylint visa mano būtis išsilieja iš mano sustingusių siaurų ir savimi susirūpinimo krantų, įkalinančių mane savo paties skurde ir tuštumoje. Mylint visos mano sielos pajėgos plaukia į Tave, nebenorėdamos niekad sugrįžti atgal, o geisdamos tik visai pasinerti Tavyje, nes Tu su savo meile esi intymiausias mano širdies centras, artesnis man, negu aš sau esu.

     Meilė geidžia turėt savo mylimąjį. Tave tokį, koks esi; ir kaip meilė žino esanti teisinga ir gera, nereikalinga jokių pateisinimų, taip ir Tu esi teisus ir geras, ir meilė apkabina Tave, neprašydama pasiaiškinti, kodėl esi toks, koks esi. Tavasis "Aš taip noriu" yra didžiausia meilės laimė. Šitaip besidžiaugdama mano dvasia nebebando jėga nutraukti Tavęs į savąjį lygį, išplėšti iš Tavęs Tavo amžiną paslaptį. Meilė greičiau griebia mane ir neša į Tavąjį lygį, į Tave.

     Kai šitaip pasiduodu meilei. Tu esi pats mano gyvenimas, ir Tavo nesuprantamybė sutirpsta meilės vienybėje. Kai man leidžiama mylėt Tave, tai ir Tavo paslapties suvokimas virsta pozityviu laimės šaltiniu. Tada juo toliau nutolsta Tavo Begalybė nuo mano niekybės, juo stipresniu iššūkiu ji virsta mano meilei. Juo visiškiau trapi mano egzistencija priklauso nuo Tavo man neperprantamų planų, juo besąlygiškiau turi mano būtybė pasiduoti Tau, mylimasis Dieve. Juo labiau naikinantis Tavo planų ir kelių nesuprantamumas, juo didesnė turi būti mano meilė. Mano meilė tampa dar didesnė ir laimingesnė, kai vargšė mano dvasia kuo mažiau besupranta Tave.

     Mano gyvenimo Dieve, Nesuvokiamasis, būk mano gyvenimas! Dabar būk mano vilties Dievas, kad kada nors būtum mano gyvenimo Dievas ir amžinosios meilės gyvenimas.

Sulietuvino J. Kidykas, S.J.