Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

Tėvynėje

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

LIETUVIŠKŲ KNYGŲ SPAUSDINIMO ISTORIJA RYTPRŪSIUOSE

    Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje ligi 1861 m. maždaug veikė šimtas spaustuvių, kurios spausdino knygas ir lietuvių kalba. Šios knygos buvo galingas politinės kovos ir švietimo įrankis. Viduramžiais ypatingai pradėta domėtis knygomis, kas skatino steigti naujas spaustuves, kurios vėliau tapo pajėgiomis spausdinimo įmonėmis. Socialinės bei politinės sąlygos lėmė, kad daugiausia knygų buvo spausdinama religinio turinio. Ši padėtis išsilaikė net iki 19 a. pabaigos. Jos buvo spausdinamos ir platinamos labai sėkmingai, bet nemažas tų knygų skaičius dingo, net nepalikdamos ryškesnio pėdsako. Šiandieniniams bibliografams ir spaudos tyrinėtojams jos kelia daugybę mįslių ir neaiškumų. Mėgstamiausia 19 a. knyga buvo protestantų giesmynas. Šis giesmynas būdavo išspausdinamas ir įrišamas kartu su D. Kleino maldaknyge, kuri vadinosi "Naujos, labai privalingos ir dūšioms naudingos mūsų knygelės". Ši knyga žmonių buvo labai perkama, todėl ji buvo daug kartų perspausdinta, nenurodant net datos. Skaitytojai pastebėjo, kad kai kurios knygos turi mažiau giesmių ir spausdinama ant labai blogo popieriaus. F. Kuršaitis, atsakydamas į šiuos skundus, 1864 m. savo paties leidžiamo laikraščio "Keleivis iš Karaliaučiaus" dviejuose numeriuose išspausdino straipsnį "Atsiliepimai". Šiame straipsnyje aprašoma lietuviškų knygų spaudos istorija. Šiandien šis straipsnis tapo svarbiausiu šaltiniu, tiriant ne tik šios "Pagerintos giesmių knygos", bet ir kitų lietuviškų knygų spaudos istoriją.

RESPUBLIKOS VALSTYB. BIBLIOTEKOS IR JŲ MENO TURTAI

    Gausu yra dailės kūrinių, albumų, nuospaudų, katalogų Valstybinėse respublikos bibliotekose: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, o taip pat Dailininkų sąjungos. Dailės instituto ir daugelyje kitų. Tačiau kol kas tik Valstybinė respublikinė biblioteka turi tam tikrą meno skyrių, kur suskirstytai kaupiamos knygos meno teorijos klausimais, tapybos, skulptūros, grafikos albumai. Atskirais lakštais išleistos nuospaudos, atvirukai ir vientisiniai leidiniai.

    Valstybinėje respublikinėje bibliotekoje yra 30 tūkstančių meno albumų, 8 šimtai Įžymių dailininkų paveikslų nuospaudų, graviūrų, lakštinių grafikų, 20 tūkstančių atvirukų ir nuotraukų, 60 tūkstančių portretų, plakatų ir vaizdinių priemonių. Itin turtingas plakatų skyrius: nuo prieškarinių iki pačių naujausių laikų.

    Leidinių amžius labai įvairus. Čia galima rasti 1863 m. Madride išleistą F. Gojos kūrinių albumą, kuris yra bibliografinė retenybė; taip pat paskutiniais metais pasirodžiusias moderniojo meno knygas ir kt.

    Kasdieninių laikraščių ir žurnalų šiuo metu gaunama daugiau kaip šimtą. Kasmet įregistruojama iki 9 tūkstančių apsilankymų, o literatūros išduodama iki 60 tūkstančių vienetų.

    Viena iš svarbiausių meno ir literatūros parodymo būdų yra parodos, kurių kasmet suruošiama 20-30. Vyraujančios parodos yra lietuvių dailininkų kūriniai.

AUTOBUSŲ KELIAI LIETUVOJE

    Daugiau kaip 2700 autobusų kasdien išvažiuoja Lietuvos keliais. Iš viso respublikoje yra 2220 keleivinių autobusų stočių, tarp kurių bendras kelio ilgis 123 tūkstančiai kilometrų. Per dieną keleiviniais autobusais pasinaudoja beveik du milijonai žmonių.

    Vasaros metu į Palangą kasdien atvažiuoja ir išvažiuoja 85 tarpmiestiniai autobusai. Į Birštoną — 47, Druskininkus — 62. Kasdien iš Vilniaus tiesiog į gintarinį pajūrį išvažiuoja 8 autobusai, iš Kauno — 17, Panevėžio — 4, Šiaulių — 12. Savaitgaliais skiriami dar papildomi.

    Iš Vilniaus tarprespublikiniais autobusais galima nuvažiuoti į Leningradą, Kaliningradą, Rygą, Taliną, Minską, Gardiną ir kitus miestus.

EKSLIBRISŲ PARODA BERLYNE

    Berlyno valstybinėje bibliotekoje buvo suruošta iš Tarybų Lietuvos ekslibrisų paroda. Iškabinta per trys šimtai knygų ženklų, kuriuos sukūrė pusšimtis lietuvių dailininkų. Ta proga "Berliner Zeitung" rašė apie senus ekslibrisų meno papročius Lietuvoje ir apie šios mažosios grafikos kūrėjus.

LIETUVOJE NEUŽTEKTINAI PAGAMINAMA VAISTŲ

    "Tiesoje" perspėjama, kad, ruošiant vaistus namie iš augalinės žaliavos, reikia būti labai atsargiems. Vaistų paruošimas turi savo ypatybes, kurios priklauso nuo augalinėje žaliavoje esančių medžiagų veikimo. Ypatingai ruošiant antpilus iš šalavijų, ramunėlių, mėtų, reikia žinoti, kad dalis biologiškai aktyvių medžiagų — fitoncidai, eteriniai aliejai ir kt. išgaruoja. Todėl užpylus žoles, indą reikia sandariai uždaryti. Erškėtrožių vaisių antpilas ruošiamas emaliuotame, o ne metaliniame inde, nes šių augalų pagrindinę gydomąją medžiagą vitaminą "C" metalas naikina.

    Tenka tik apgailestauti, kad dar pasitaiko atvejų, kai ligoniai, teikdami pirmenybę vaistingiesiems augalams, perkasi jų turguje, kur parduodantys plačiai reklamuoja savo prekę, kaip universalę priemonę nuo visų ligų. Tokiais atvejais ne tik dažnai nusiviliama, bet apsirikus galima net pakenkti savo sveikatai. Reikalingos žinios, kurias turi tik medicinos darbuotojai.

    Nuo senų senovės Lietuvos miškų uogos maitino ir gydė žmogų. Džiovintos avietės visais metų laikais padėdavo ir padeda įveikti persišaldymą. Mėlynes vartoja nuo pilvo negalavimų. Apdorotas ir šviežias spanguoles — apetitui gerinti. Pastaraisiais metais mokslininkai pastebėjo, kad mėlynių sunka gerina regėjimą, o spanguolės padeda išvalyti kraują.

KRAŠTOTYRA

    Nuo 1963 m. Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija jau išspausdino aštuntą knygą — straipsnių rinkinį, pavadintą "Kraštotyra". Šioje knygoje daugiau kaip penkiasdešimt žmonių iš įvairių respublikos rajonų ir miestų išspausdinę savo laisvalaikiu surinktus duomenis apie gimtinės praeitį ir dabartį.

    Knygoje nemažai straipsnių iš krašto kultūros raidos. A. Tyla supažindina skaitytojus su Rytų Lietuvos valstiečio bibliotekėle 19 a. pabaigoje. J. Buzas pateikia žinių apie Merkinės apylinkės Subartonių km. daraktorinę mokyklą, L. Vaitkunskienė aptaria senovės lietuvių moterų galvos papuošalus. J. Šaliavas supažindina su Žeimelio stalių, batsiuvių, mezgėjų, kailiadirbių ir kt. amatais. Apie Birštono apylinkių valstiečių baldus rašo A. Daniliauskas. M. Cilvinaitė skelbia pluoštelį Upynos ir kitų kaimo žmonių galvosūkių ir sąmojaus pavyzdžių. Nagrinėjama pasakų reikšmė vaikų auklėjime. Rašoma apie Žemaitės draugę B. Dvarionaitę, atsiminimai apie kompozitorių Švedą ir daug kitų straipsnių.

POEZIJA IŠ LIETUVOS

        Kur yra?
        Kur yra tas medis.
        Ant kurio šakų dar gieda
        Paskutinis vasaros paukštukas?

    Kur yra tas namas.
    Kuriame norėčiau vėlei
    Per pačius šalčius užgimti
    Ir pro langą akimis ieškoti
    Būsimo savęs — laukų tyloj?

        Kur yra tas lieptas,
        Per kurį ateit galėtų
        Pasilikęs aname krante.
        Ariantis lig šiolei žemę po žeme
        Mano tėvas?

    Kur yra tie žingsniai —
    Ir kieno — kurie pro šalį
    Vedė vis ir vedė
    Nemigą, marus, gaisrus?

        Kur yra tos bangos,
        Ant kurių dar supas
        Nuo zenito saulės
        Baltas tavo juokas?

    Kur yra ta ašara,
    dėl kurios visas naktis
    Į save suvyčiau —
    Kad nušvistų liūdnos akys,

        Kur yra ledujai.
        Už kurių kabinas
        Lyg akli kačiukai
        Mūsų baimės paskandinti
        Niekam nesakyti žodžiai?

    Kur yra ta valtis,
    Į kurią įšokus,
    Man vis viena būtų.
    Kur plaukiu — į priekį
    Ar atgal?

        Kur yra tos rankos.
        Iš kurių net mirtį
        Imti nebaisu?

Jonas Jakštas

LIETUVIAI RAŠYTOJAI ČEKŲ LEIDINYJE

    Viena didžiausių Čekoslovakijos leidyklų — Prahos "Odeon" — 1977 m. pabaigoje išleido dviejų tomų Tarybų Sąjungos rašytojų žodyną. Pabaltijo literatūrų chronologijai nuo užuomazgos iki 1975 m. skirta 18 p. Įdomus kai kurių lietuvių literatūros reiškinių gretinimas ne tik su latvių, estų, bet ir su čekų literatūros duomenimis, bandymas ją parodyti platesniame akiratyje. Beveik visus lietuvių autorius šiame žodyne aprašė Adolfas Erhartas. Trijų gan ilgokų straipsnių autorius apie Donelaitį, dainas ir raudas yra geras senosios lietuvių literatūros ir tautosakos žinovas prof. Pavel Trost.

    Žodyne lietuvių literatūrai skirta 132 straipsniai. Jis supažindina su 132 rašytojais ir dviem poetinės tautosakos žanrais. Palyginimui galima paminėti, kad ukrainiečių literatūrai skirta 191 straipsnis, latviams — 136, gudams — 126, estams — 72, gruzinams — 53 ir t.t. Tur būt, nė viename užsienyje išėjusiame tokio pobūdžio žinyne nėra taip gausiai aprašyti lietuvių literatūros atstovai. Čekų leidinyje jie paminėti nuo M. Mažvydo iki M. Martinaičio. Redaktoriai nepašykštėjo su lietuviais supažindinti iš Įvairių meninių krypčių, o taip pat ir su praeities rašytojais: M. Mažvydu, M. Daukša, K. Širvydu, J. Bretkūnu, D. Kleinu. Išsamūs straipsniai apie K. Donelaiti, A. Baranauską, Maironį, Žemaitę ir kitus klasikus.

    Iš lietuvių tarybinės literatūros platūs straipsniai skirti P. Cvirkai, S. Nėriai, A. Vienuoliui, V. Mykolaičiui-Putinui, A. Venclovai, I. Simonaitytei, E. Mieželaičiui.

    Leidinys yra labai vertingas ir iš jo gali pasisemti žinių ne tik čekai ar kiti, bet ir lietuviai.

PAŽODŽIUI IŠ “TIESOS”

    Šukė pieno puodelyje. Vaikas išgėrė pieną ir parodė mamai puodelio dugne nedidelę stiklo šukę. Nelemta šukė, atitrūkusi nuo aptrupėjusio aštraus pieno butelio kaklelio, galėjo pridaryti nemalonumų.

    Neretai nusiperkame pieną buteliuose, kurie taip apdaužyti, kad pienas juose vos besilaiko. Kodėl jie neišbrokuojami, kodėl į tokius sukiužusius butelius pilamas pienas?

PUOSELĖJIMAS PAPROČIŲ

    Daug žmonių pabuvoja Kaune, susipažįsta su pramonės bei kultūros pasisekimais. Svečiai patenkinti, kad miestas turi savo papročius. Vienas iš jų — varpų muzikos koncertai. Jau dvidešimt metų jų nuolatiniai atlikėjai — kompozitoriai Viktoras ir Giedrius Kuprevičiai. Klausytojai priprato ir prie vasaros vakarinių koncertų sekmadieniais.

    Deja, praėjusią vasarą kauniečiai šių koncertų jau negirdėjo. Keletą mėnesių varpų muzikos koncertų iš viso nebuvo. Viktoras Kuprevičius sirgo, o sūnus Giedrius neturėjo laiko. Keista, kad ligi šiol nebuvo pagalvota apie pamainą.

    Papročiai gimsta labai iš lėto. Jų sužlugdymas yra neleistinas apsileidimas.

IŠ KAUNO

    Užsiminus apie Kauną, sunku iškęsti nepasiteiravus, kada bus reikiamai sutvarkytas 15 a. architektūros paminklas — šv. Jurgio bažnyčia. Prie pastato prilipdyta sargo būdelė, o aplink primėtyta įvairių dėžių. Panašiai "apipavidalinta" ir Kauno pilis, kurios sienos vis irsta. Pietvakarių bokšte atsirado šiukšlynas, o po artilerijos barbakana landžioja vaikai. Apie pilį augančiuose krūmuose vasarą girtuokliaujama.