Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

AK, TIE ŽODŽIAI

R. BERNOTIENĖ

     Gerai nusiteikusi su šeima sėdėjau stadijono tribūnoje ir stebėjau spalvingą vaikų šventę. Staiga — lietus. Kaip ir visi, išsiskleidžiau skėtį ir su užuojauta žiūriu į vejoje šokančius vaikus, kurie negali pasislėpti nuo lietaus. Staiga iš už nugaros išgirstu piktą, suirzusį balsą: "Ką, negalite nuleisti skėčio žemiau?" Skubiai prispaudžiu skėtį prie pat pakaušio (gal ir tikrai aš jį per daug iškėlusi buvau), bet padidintas adrenalino kiekis pliūptelėjo į mano kraują, neturėdamas veikimui laisvės, nusėdo ant kraujagyslių sienelių ir vienu žingsneliu pavedėjo mane link sklerozės. Viskas pagal mediciną.

     Aš nuolat galvoju: kodėl žmonės, ypač nemalonius dalykus, mėgsta sakyti irzliai, piktai, priekabiai? Nejaugi jie nesupranta, kad tas tonas gali būti šarvas, nuo kurio atšoka patys protingiausi, labiausiai pamokantys žodžiai ir rezultatas lieka nulinis arba neigiamas? Prisiminkime paauglius kur nors autobuse ar aikštelėje. Ar ne dėl mūsų tono jie, dėl ko nors perspėti, dar labiau pasišiaušia, protesto vardan ima visai įžūliai elgtis?

     Vienos įstaigos tarnautoja papasakojo, kad ją viršininkas išplūdo "gyvate". "Gerai, tegul aš kalta, užmiršau išsiųsti tą raštą, bet žodis "gyvatė" man ir dabar skamba ir skamba ausyse ir toli gražu ne padeda, bet trukdo dirbti." Ar tai nerodo, kad viršininkai ypač turi nešti didelę susitramdymo naštą, nes jų tikslas — paskatinti žmones gerai, susikaupusiai dirbti, o kur čia, atleiskite, susikaupimas, jeigu ne tik nepaisoma elementarinių mandagumo taisyklių, bet svaidomasi velniais ir gyvatėmis! Antra vertus, žmogus — brangiausias valstybės turtas, ir niekam neduota teisės jį alinti pakeltu tonu ar piktais žodžiais, kurie, kaip rašiau, dažnai sukelia atvirkštinį efektą.

     Seniai norėjau parašyti apie vieną moterį, su kuria teko gulėti vienoje palatoje. Sykį ji kalbėjo telefonu, gal kiek ir ilgėliau, o gal prailgo tik po jos norinčiajam kalbėti, kad šis ėmė garsiai ir nedviprasmiškai plūstis. Moteris baigė pokalbį ir ramiai tam vyrui pasakė: "Ant manęs gyvenime dar niekas nerėkė. Prašau nerėkti ir jus". Vyriškis suglumo — jis tikėjosi kontratakos; tada būtų galima smagiai pasibarti, pasirėkauti, išlieti visą nuobodulį, nuolatinius nemalonumus, kasdien tykojančius ligoninėje, o čia staiga — ramus balsas, ori laikysena, ir liko nieko nepešęs. Pagalvojau: iš tos moters tik mokytis ir mokytis. Na, ar nebūna taip, kad ant mūsų kam nors riktelėjus, ir dar neteisingai, nejučiomis pakeliam balsą ir atsakome tonu į toną? O ramus balsas — jis veikia kaip kibiras šalto vandens — atvėsina, sugėdina, nuramina. Juk kiekvienam tenka būti karštų ginčų ar net plūdimosi liudininkais, ir net stebiesi, kaip tas laužas vis labiau liepsnoja, nes į jį vis įkiša savo trigrašį dar viena ir dar vienas, kol — būna retkarčiais ir taip — koks nors balsas garsiai ir įtaigiai sugėdina įsiliepsnojusius, ir tada visi supranta, koks menkas pretekstas buvo tai, dėl ko čia susiginčyta.

     Yra tokia žmonių bendravimo atmaina — apkalbos. Būtent, žodžiai iš geliančiųjų kategorijos.

     Sunku kartais nepapasakoti draugui, vyrui, žmonai, bendradarbiui dalyko, kurį sužinojai apie savo pažįstamą — kartais visai nekaltą, kartais su humoro atspalviu, kartais piktą, negražų. Dažniausiai tokį pasakojimą palydi perspėjimas: tik niekam nesakyk! O tas kitas irgi pasako, tik savo draugui, žmonai, vyrui, bendradarbiui, kurie, beje, irgi turi pažįstamų... Kiekvienas mūsų žino atvejų, kai dėl paskalų yra susipykę geri draugai. O gyvena nedideliame miestelyje moteriškė, tarp žmonių, kurie vienas apie kitą, regis, žino viską: ir ką kas vakarienei verda, ir kiek viščiukų išperėjo, ir kada kurios vyras parėjo girtas. Rodos, ką čia ir bekalbėti, ką beapšnekėti. Bet tos, kurios viena kitai į akis šypsosi, žiūrėk, už akių kitai kaimynei leptelia: "Tu matei, kokia netvarkinga jos virtuvė? Paliks kada nors ją vyras: pati apsileidusi, nepasipuošusi, ir jis neprižiūrėtas" ir t.t. O ta paprasta bemokslė moteriškė, kai jai kuri nors kaimynė ima slėpiningai kuždėti apie kitą, įsitempia ir pasako, pavyzdžiui, ką nors tokio: "O ji labai gyrė tavo rankdarbius. Sakė, kitos tokios auksarankės pas mus nėra" arba kitai apie kitą: "Ji man sakė, kad tu labai gražiai auklėji vaikus, tokie jie mandagūs, darbštūs". Ir įstringa gerklėje piktas žodis, kada girdi apie save gerą... O, kad daugiau tokių moteriškių! Aš ją pavadinčiau geruoju taikos genijum, nes ji tame miestelyje labai dažnai išsklaido daugiau ar mažiau užnuodytus tarpusavio santykių atmosferos dūmus. Juk užtektų jai tik pritarti kaimynei, perduoti kitai nemalonius dalykus, ir, kaip tame vaikų žaidime, žodis, iškraipytas, išdarkytas, šimtą kartų padidintas, pasiektų ausį tos, apie kurią šnekama (visada juk atsiras "geraširdė", kuri, peikdama "nevidones pletkininkes", pati piktdžiugiškai žiūrės, kokį efektą sukelia jos žodžiai...). Apie paskalas galima būtų rašyti daug, bet aš tik norėjau pasakyti, kad net vienas protingas žmogus gali daug padaryti — kaip vanduo prieš gaisrą.

     Ir dar apie žodžius — teisingus ir neteisingus. Tenepyksta kritikai jautrūs ligoninių tarnautojai, bet šie akmenukai į jų daržą.

     Šešerių metukų mergaitė gulėjo ligoninėje. Buvo karantinas, rašyti ir skaityti vaikas nemokėjo, tai su namais neturėjo jokio ryšio. O čia pat telefonas. Ir nors sesutė perspėjo, kad ligoniai neturi teisės juo naudotis, mergytė, apsižiūrėjusi, kad niekas nemato, paskubomis surinko namų numerį. Mama be galo apsidžiaugė, išgirdusi kreipinį "Mamyte...", ir staiga pokalbis nutrūko, ragelyje pasigirdo ir tankus pypsėjimas. Vėliau mergytė mamai pasakojo, kad prie jos pribėgo sesutė, liepė tuoj mesti ragelį ir smarkiai išplūdo. Pasielgė pagal instrukciją? Tačiau kokiais žodžiais (čia, tur būt, reikėtų kalbėti jau net ne apie žodžius, bet apie širdį). Juk galėjo ramiai pasakyti: "Atsisveikink su namiškiais ir padėk ragelį". Nesikiškime į ligoninės vidaus tvarką, ar teisinga neleisti kalbėti telefonu, bet tie keli žodžiai, išgirsti iš mamos, esu tikra, būtų mergaitės sveikatai išėję į naudą.

     Ir dar vienas akmenėlis. Berniukas buvo po tonsilų operacijos, bet labai jautrus, dažnai verkdavo, ir viena sesutė užjausdama ištarė: "Neverk. Ryt ateis mama ir tave pasiims". Berniukas laukė rytojaus, kaip iš viso įmanoma ko nors laukti. Rytojaus dieną atėjo mama su tėveliu, atnešė žaislą ir, kai berniukas pradėjo ruoštis namo, labai nustebo: jie žinojo, kad dar porą dienų vaikui teks pagulėti. Patys įsivaizduojate, kiek ašarėlių vėl išliejo berniukas.

     Ir tai vien dėl ramybės, kurią budėjimo metu galima nusipirkti neteisingais, nieko nekainuojančiais žodžiais.

     Nieko nekainuojančiais... Ne, ne visada žodžiai tokie. Kartais reikia didelio ryžto, kad pasakytum žmogui teisybę, kad užbėgtum draugo ar šiaip pažįstamo klaidai už akių. Bet gan dažnai geras žodis labai nedaug kainuoja. O jo grįžtamoji galia labai labai didelė. Tad gal jau vien dėl jos nešykštėkime jų — tų gerųjų...