Pericles Eugenio da Silva Ramos

Kai sausmedžiai nudžius ant tvorų
ir dangaus įsčios išvaikys paskutinius paukščius;
kai nepermatoma migla užgesins mano akis,
apakindama šviesulingą žmoną, nutildydama dukrą,
kai tamsybių spektras pažeis mano kaktą,
Viešpatie, nebus mano gyvenimas buvęs veltui!
Daugiau nei miesto aikštėse aš būsiu palikęs
meilią mintį,
ir laukuose, kuriuos apsodinau vešlia lapija,
galės išlikti dainuodamas, kaip lotus srovėje,
gėrio švelnus sapnas.

 Kalnų papėdėje,
kur ereliai ilsisi ant mano pečių,
mano Dieve, duok jėgų surasti ramybę;
Debesies Širdie, duok jėgų
man patapti baltu akmeniu ir viską užmiršti;
Rudens Rankos, tyrasis Pavasari, duokite jėgų
mano troškulį numalšinti Tavo vardo krioklyje.
Apsaugok šį troškulį nuo acto kempinės,
nekreipk tulžies taurę nuo mano lūpų,
išliek ant manęs Tavąją aušrą,
kad aš, o Karaliau, iškeliaučiau svajodamas
apie amžinybę;
ir tavo man suteikto apsiautalo pridengtas,
galėčiau ramiai miegoti greta neatskleisto Veido,
svetimas, negrįžtamai prabėgančios akimirkos pajuokai.

Išvertė P. Gaučys

P. E. Da Silva Ramos, brazilų poetas, Sao Pauly baigęs teisę, redaguoja “Brazilų poezijos” žurnalą. Už poezijos rinkini “Lamentacao florai” laimėjo brazilų poezijos premiją.